Dabar 65 metų Robertas Stanionis – kuklus Romainių, pušynuose paskendusios Šilainių seniūnijos dalies, seniūnaitis. Tačiau netolimoje praeityje jis buvo vienas įtakingiausių Kauno politikų. 2003–2007 metais ėjo atsakingas miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo, taip pat administracijos direktoriaus pareigas.
Jis buvo vienas aktyviausių politiškai margaspalvės mero Arvydo Garbaravičiaus komandos, kuri bandė įgyvendinti ne mažiau ambicingus projektus nei meras Visvaldas Matijošaitis šiais laikais, narių. Tik aniems sekėsi prasčiau.
Apie buvusius iššūkius, laimėjimų džiugesį, pralaimėjimų kartėlį ir ne visiems kauniečiams suvokiamą seniūnaitijų reikšmę sprendžiant miesto problemas „Laikinoji sostinė“ ir kalbėjosi su R.Stanioniu.
– Kas yra seniūnaitijos, kuo jos skiriasi iš esmės nuo seniūnijų ir ar seniūnaitijos reikalingos miestui, ką jos gali nuveikti?
– Seniūnija yra įprastas ir daugumai gyventojų suprantamas savivaldybės administracijos padalinys, veikiantis konkrečios teritorijos ribose. Tokiu būdu gyventojai gali gauti dalį paslaugų, kurias savivaldybė yra delegavusi seniūnijai. Seniūnijai vadovauja seniūnas, kuris turi etatinių darbuotojų.
Sumanymas buvo padaryti seniūnaitį gyventojų interesų atstovu seniūnijoje, savivaldybėje ir savivaldybės teritorijoje veikiančiose įstaigose. Norai geri, tačiau tikrovėje viskas sudėtingiau. Nors pavadinimai „seniūnaitija“ ir „seniūnija“ skamba panašiai, savo struktūra, ištekliais ir galimybėmis tai visiškai skirtingi dariniai.
Seniūnaitija iš esmės yra vieno žmogaus, visuomenininko, neturinčio patalpų ar kito materialinio aprūpinimo, institucija. Vienintelis privalumas – galimybė naudotis seniūnijos patalpomis ir kai kuriais administraciniais ištekliais. Seniūnaičio galios yra simboliškos ir labiau priklauso nuo seniūnijos ar savivaldybės geranoriškumo. Seniūnaitį būtų galima įvardinti kaip tarpininką tarp gyventojų ir valdžios.
Kai seniūnaitijoje veikia aktyvios bendruomenės, kurios pačios gali pakovoti už save, seniūnaičio vaidmuo tampa visiškai simbolinis.
– Kuo pasižymi Romainių seniūnaitija, kuo specifinis šis pušyne paskendęs miesto gyvenamasis rajonas?
– Romainiai plečiasi ir jaunėja. Ilgą laiką problema buvo pradinė mokykla, tačiau pernai miesto savivaldybė pasiekė, kad ji būtų atnaujinta. Nors iš tiesų buvo pastatyta nauja pradinė mokykla.
Romainių bendruomenė sudaryta iš senųjų gyventojų ir naujakurių. Nors aplinkui daug žalumos, daugiausia rūpesčių žmonėms kelia neasfaltuoti keliai. Romainiuose veikia trys bendruomenių centrai, aplink kuriuos buriasi gyventojai.
Naujakuriai šiuo atveju nėra labai aktyvūs ir problemas sprendžia neoficialiuose sambūriuose. Tiesą sakant, bendruomenių centrų skaičius nebūtinai yra teigiamas dalykas. Man šiek tiek neramu dėl nereikalingos konkurencijos tarp bendruomenės centrų, kai norima įrodyti, kad vienų organizuojami renginiai ar rašomi projektai geresni.
Apie projektus: vienas bendruomenių centrų veiklos palaikymo būdų – finansavimas pagal savivaldybės siūlomas programas. Bėda ta, kad jau keleri metai savivaldybė konkursą teikti projektus skelbia metų pradžioje, ir kol apsisuka biurokratinis ratas, ateina vasara. Vadinasi, nei Užgavėnių, nei Velykų, nei juo labiau Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios šventės negali būti finansuojamos, tad visos bendruomenės organizuoja eglučių įžiebimo ar Kalėdų šventes. Tikrai ne pati racionaliausia investicija.
– Jūs esate ėjęs atsakingas pareigas miesto administracijoje, buvote ir jos vadovas. Kokias problemas buvo sudėtingiausia spręsti – lopyti duobėtas gatves ar imtis didelių projektų?
– Labiausiai įsiminė tikra kova dėl galimybės statyti areną Nemuno saloje. Siekiant stabdyti šiuos planus buvo jaučiamas net neslepiamas spaudimas iš Vilniaus, į kovą prieš arenos statybą buvo įtraukti politikai, mokslininkai ir dalis žiniasklaidos. Buvo gąsdinama, kad arena nugrims į Nemuną, ją nuneš ledonešis ar kasant duobes pamatams į paviršių iškils kadaise sovietų laikais saloje palaidotos pavojingos atliekos.
Prieštaravimų priežastis buvo visiems akivaizdi – atsiradus Kaune modernesnei ir talpesnei arenai nei Vilniuje, sportinis ir kultūrinis renginių centras persikels į Kauną. Numatymas buvo geras, taip ir įvyko.
Po to buvo nemažai teisinių ir techninių sprendimų, ir pagaliau „Žalgirio“ arena Kaune buvo pastatyta! Tai tikra pergalė, ir visiškai nesvarbu, kad atidaryta ji buvo jau kitos kadencijos metu.
– Kai meru dirbo A.Garbaravičius, o jūs buvote aktyvus komandos narys, irgi buvo matyti proveržio ženklų. Bet esminio proveržio, kaip dabar, vis dėlto neįvyko. Kodėl? Nepavyko suburti kovingos komandos?
– Dėl komandos viskas buvo gerai. Tuo laikotarpiu buvo nemažai strateginės veiklos. Į Kauną pavyko privilioti pigių skrydžių bendrovę „Ryanair“, užbaigti M.K.Čiurlionio tilto statybą, iš esmės pasistūmėjo Prisikėlimo bažnyčios remonto darbai, imtas plėtoti arenos statybos Nemuno saloje projektas.
Visam tam reikėjo investicijų, todėl gal likdavo nepakankamai lėšų keliams remontuoti. Mąstoma buvo strategiškai ir susitelkta į esminius projektus, todėl kai kuriuos komunalinius projektus teko atidėti. Manau, kad pagal to meto savivaldybės finansines išgales proveržis buvo.
– Daugelis kauniečių giria V.Matijošaitį ir jo komandą, kad pavyko prikelti Kauną naujai plėtrai. Tačiau girdėti ir kritinių pastabų. O ką jūs manote?
– Žmonės savo nuomonę išsako per rinkimus. Aš galiu tik palyginti aplinkybes, dėl kurių dabartinei komandai įgyvendinti numatytus darbus lengviau, nei buvo mums. Pagrindiniai veiksniai dabar – ekonomikos pakilimas, vienasmenio valdymo galimybė, silpna opozicija ir gerai finansuojami viešieji ryšiai.
Tiesioginiai mero rinkimai, be abejo, sustiprino mero poziciją. Kauno atveju, kai į valdžią atėjo viena vyraujanti politinė jėga, susidarė sąlygos dirbti išvengiant konkurencinės aplinkos. Sprendimus priimti tokiomis aplinkybėmis kur kas paprasčiau, nei derinant su partneriais.
Mes paragavome tos politinės košės, kai priimant net nesudėtingą sprendimą reikėjo romano vertos diplomatijos su koalicijos partneriais, atsilaikyti prieš stiprų opozicijos spaudimą. Lyginant su šiais laikais, tai buvo aukštasis pilotažas, tačiau kiekvienas laikotarpis turi savo iššūkių.
Džiaugiuosi, kad savo nedidelę politinę ir administravimo patirtį galiu perteikti seniūnaitijos gyventojams.