Tarp Šv.Kristoforo laureatų – ir kunigas, ir sportininkė, ir režisierius

Vilniaus rotušėje 21-ąjį kartą pagerbtos sostinei nusipelniusios asmenybės. Jos įvertintos už nuopelnus menui, mokslui, švietimui, už miesto garsinimą.

Šv.Kristoforo statulėlėmis pagerbti A.Toliatas, M.Valčiukaitė, A.Matelis.
Šv.Kristoforo statulėlėmis pagerbti A.Toliatas, M.Valčiukaitė, A.Matelis.
A.Bumblauskas. 
A.Bumblauskas. 
T.Balčiūnas. <br>„Statybos ir architektūros“ nuotr.
T.Balčiūnas. <br>„Statybos ir architektūros“ nuotr.
M.Valčiukaitė. 
M.Valčiukaitė. 
A.Juozapavičius. 
A.Juozapavičius. 
A.Toliatas. 
A.Toliatas. 
K. ir M. Čiuželiai.  
K. ir M. Čiuželiai.  
L.Varanavičienė. 
L.Varanavičienė. 
A.Grigorian. 
A.Grigorian. 
A.Matelis. 
A.Matelis. 
R.Badaras. 
R.Badaras. 
Daugiau nuotraukų (11)

Lrytas.lt

2019-01-28 11:38

Miesto ir visų keliaujančiųjų globėjo šv.Kristoforo statulėles penktadienį vakare įteikė meras Remigijus Šimašius.

Kandidatūras, kaip ir kasmet, pasiūlė patys vilniečiai: bendruomenės, aktyvūs miesto gyventojai ir buvę laureatai.

Kaip Vilniaus miesto globėjas šv.Kristoforas neša savąją sunkią naštą ant pečių, taip ir kiekvienas laureatas savo žiniomis ir darbais prasmingai jau daug metų neša didelę Vilniui svarbią naštą, siekdamas laimėjimų ir pelnydamas miestiečių įvertinimą.

Taigi kas jie, Šv.Kristoforo statulėlių laureatai?

Profesoriui viskas yra istorija

Istorikui Alfredui Bumblauskui apdovanojimas skirtas už istoriją kiekvienam. Daugybę apdovanojimų susižeriantis profesorius pernai ketvirtus metus iš eilės išrinktas įtakingiausiu Lietuvos visuomenininku. Į klausimą, ką pačiam šiandien reiškia istorija, A.Bumblauskas atsakė, kad jam viskas yra istorija. Jei jis kuo nors susidomi iš šalies, visa tai paverčia istorijos dalimi – net sunkųjį roką.

Profesorius yra prisipažinęs, kad nuo tokios istorijos, kokia dėstoma mokykloje, vaikus gali ir supykinti. Anot jo, net penktokams paprastai dėstoma akademinė istorija, kuri nėra pritaikyta tokio amžiaus vaikams ir netgi sunkiai suprantama: „Tai yra suaugusių, ir ne šiaip suaugusių, o vyrų istorija. Juk prieš tokią istoriją jau seniai sukilta.“

A.Bumblausko nuomone, istorijos reikia mokytis per paveldą, o ne iš datų. Pastarąsias galima uždrausti ir palikti vos keturias šventines ir dvi gėdos datas.

„Mokytojai piktnaudžiauja konstatuojamųjų daiktų klausimu. Jau sovietinė istorijos dėstymo metodika sakydavo, kad konstatuojamasis teiginys privalo turėti kelis komentuojančius sakinius. Jei paklausei „kada?“, turi kelti klausimą „kam reikia tos datos?“, „ką ji reiškia?“, „ką ji praneša?“, „kas nuo to priklausė istorijoje?“ Jei to nėra, tai yra datų kolekcionavimas. Aš įsivaizduoju, kad nuo tokios istorijos yra bloga“, – svarstė A.Bumblauskas.

Irkluotoja vėl džiaugėsi aukso medaliu

Irkluotoja Milda Valčiukaitė pelnė jau antrą apdovanojimą. Neseniai ji buvo išrinkta geriausia Vilniaus sportininke, o vakar jai įteikta Šv.Kristoforo statulėlė už sporto laimėjimus.

Praėjusiais metais M.Valčiukaitė su Ieva Adomavičiūte tapo irklavimo pasaulio čempionėmis. Plovdive (Bulgarija) vykusiame čempionate moterų porinių dviviečių valčių 2000 metrų finale lietuvės be didesnio varžovių pasipriešinimo nuplaukė pirmos. Antrąją vietą užėmusias Naujosios Zelandijos sportininkes lietuvės aplenkė daugiau nei 2 sekundėmis.

Po finišo M.Valčiukaitė prisipažino, kad aukso medalis jai buvo labai netikėtas. „Net nesvajojau apie tokią vietą. Man tai buvo pirmas startas, kai vidury distancijos mes pirmavome. Tai buvo taip netikėta, kad daugiau mąsčiau ne apie tai, kaip irkluoti, o apie tai, kaip mes galime pirmauti tokiu metu. Buvo lengvas šokas“, – neslėpė M.Valčiukaitė.

Iš architekto rankų pieštukas nedings

Architektui Tadui Balčiūnui Šv.Kristoforo statulėlė įteikta už pasiekimus architektūroje.

T.Balčiūnas – paprastumo architektūroje šalininkas. Nors šiandieniniai projektai vis sudėtingesni, sukurta fasadų, kuriuose nėra dviejų vienodų detalių, architektas yra už aiškią ir suprantamą architektūrą.

Vis dėlto jis sutinka, kad naujosios technologijos architektų darbą palengvina, daug paprasčiau atlikti tikslesnius skaičiavimus, kompiuterių sumodeliuotus trimatės erdvės vaizdus nesunku patikrinti. Tačiau T.Balčiūnas juokauja, kad pieštukas kūrėjų rankose išliks.

Mat technologijos nepajėgios suprojektuoti geros architektūros. Sudėtingiausias darbas vis tiek lieka žmogui.

Iš T.Balčiūno rankų pieštukas nedingsta, ir tik vėlesniuose darbo etapuose informacija tikrinama kuriant trimatės erdvės vaizdų modelius.

T.Balčiūno manymu, architektui būtina išmanyti ir kitas projekto dalis, pavyzdžiui, vėdinimo sistemų. Juk tai taip pat svarbu statinio architektūrinei raiškai.

Juk svarbu nuspręsti, kur bus angos, kur sumontuota įranga. Tad architektas privalo bendrauti ir su kitų sričių specialistais.

„Sidabrinė linija“ vienišiams padeda susirasti pašnekovą

Apdovanojimu už dėmesį vienišiems senoliams įvertinta „Sidabrinės linijos“ kūrėjų Kristinos ir Mariaus Čiuželių veikla.

„Sidabrinė linija“ – nemokama draugystės, bendravimo telefonu ir psichosocialinės pagalbos paslauga vienišiems, atskirtį ir izoliaciją išgyvenantiems garbaus amžiaus žmonėms, padedanti atlaikyti psichologinius sunkumus, susirasti telefoninį draugą, kuris reguliariai paskambins pasidomėti, kaip sekasi, paklaus, kaip žmogus jaučiasi, pasiūlys pagalbą ar norės šiaip pasišnekučiuoti.

K.Čiuželienės teigimu, „Sidabrinė linija“ sukurta garbaus amžiaus, ypač vienišiems žmonėms bendrauti. „Sidabrinėje linijoje“ dirba ne tik savanoriai, bet ir profesionalūs specialistai – psichologai, dvasiniai konsultantai.

Paklaustas, kuo skiriasi nuo kitų linijų, M.Čiuželis atsakė, kad jų įkurta linija neteikia psichologinės pagalbos. Jie patys inicijuoja skambučius, eina pašnekovo link.

„Sidabrinė linija“ siekia, kad žmonės draugautų, nerūpestingai kalbėtųsi. Tai nėra emocinė parama išklausant, tai draugiškas dviejų pašnekovų pokalbis.

K. ir M.Čiuželiai ieško vienišiems ar tiesiog bendravimo pasiilgusiems žmonėms pašnekovų telefonu. Kaip patys sako, tai ne pažinčių tarnyba, o galimybė turėti su kuo pasikalbėti. Apie viską – mezginių raštus, orą, kartu pasiklausyti muzikos ar pasimelsti.

Bendruomenę kuria sovietmečiu suniokotoje bažnyčioje

Šv.Kristoforo apdovanojimu įvertintas kunigo Algirdo Toliato darbas gaivinant Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią ir buriant joje bendruomenę. Prisimindamas kelią į apleistą, sovietmečiu sandėliu paverstą bažnyčią A.Toliatas svarstė, kad jis, kaip kunigas, ieškojo bažnyčios, o bažnyčia ieškojo sau kunigo. Mišios šioje bažnyčioje aukojamos atšventintoje koplyčioje trečiame aukšte.

A.Toliato teigimu, šiandien Bažnyčiai svarbu eiti pas žmones, stengtis juos suburti, nors dalį galbūt ir laikome paklydusiomis avelėmis.

Už bendruomenės telkimą apdovanotas kunigas įsitikinęs, kad bendruomeniškumas yra sąmoningumo ir tam tikro imuniteto auginimas.

„Man atrodo simboliška tai, kad sovietmečiu įrengtos gelžbetoninės perdangos bažnyčioje primena mūsų pažeidžiamumą, tremties laiką, visas emigracijos bangas, – ir tuos žmones, kurie bėgo nuo karo, ir dabartinius emigrantus. Gali būti, kad perdangos, dalijančios bažnyčią į tris aukštus, taip ir liks. Svarbiausia – norisi šio pastato nesugadinti ir jam nepakenkti. Juk tai architektūros perlas“, – kalbėjo kunigas.

Švč.Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios pirmą ir antrą aukštus bei rūsius ketinama palikti kaip daugiafunkces erdves, kurios bus naudojamos bendruomeniškumui, pilietiškumui, sąmoningumui auginti ir skatinti. Ten vyks mokymai, įvairūs kursai.

Aukštosios technologijos kuriamos Dvarčionyse

Algirdui Juozapavičiui – Šv.Kristoforo statulėlė už nuopelnus mokslui ir verslui. Praėję metai A.Juozapavičiui buvo itin sėkmingi. Jo vadovaujama mokslinė ir gamybinė įmonė „Šviesos konversija“ atidarė lazerių gamyklos kompleksą, kuris pritaikytas specifinei lazerinių prietaisų gamybai ir mokslo tyrimams.

Tai yra unikali tokio tipo gamykla Baltijos šalyse.

Anot A.Juozapavičiaus, naujasis pastatas dar labiau sustiprins sinergiją tarp gamybos, mokslo ir kuriamų inovacijų. Jis tiki, kad netolimoje ateityje visa teritorija taps didelę pridėtinę vertę kuriančių aukštųjų technologijų įmonių traukos centru.

Be to, praėjusiais metais „Šviesos konversija“ užbaigė bankrutavusios „Dvarčionių keramikos“ komplekso įsigijimą.

Jis ribojasi su bendrovės dabartinėmis patalpomis Dvarčionyse. 10 hektarų sklype svarstoma įkurti aukštųjų technologijų centrą, kuriame veiktų ne tik ši įmonė, bet ir būtų kviečiamos kitos.

A.Juozapavičius neslėpė, kad jau dabar dėlioja „Šviesos konversijos“ plėtros planus 10–20 metų į priekį, aukštųjų technologijų įmonės kviečiamos persikelti į Dvarčionis.

„Šviesos konversijos“ vadovas visada pabrėžia esąs ne generalinis direktorius, o komandos žmogus.

Jis viliasi, kad turėdami geras sąlygas šioje įmonėje dirbantys specialistai neemigruos.

Rašytojus prijaukino Knygų mugė

Lolita Varanavičienė įvertinta už Vilniaus knygų mugę.

Pasak jos rengėjos, 2019-ųjų Vilniaus knygų mugė lankytojus kvies švęsti, susitikti, skaityti, diskutuoti ir ne tik prisiminti jau du dešimtmečius vykstančios mugės istoriją, bet ir kartu kurti ateities mugės kontūrus.

„Po 20-ies metų“ – tokiu šūkiu jubiliejinė mugė lankytojus pasitiks Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vasario 21–24 dienomis. L.Varanavičienė žadėjo ne tik išlaikyti pamėgtas ir jau prigijusias tradicijas, bet ir pasiūlyti naujų formų: ilgąjį penktadienį lankytojai bus kviečiami naktinėti ir gerai praleisti laiką specialiame mugės 20-mečiui skirtame renginyje.

Pasak L.Varanavičienės, didžiausia mugės vertė ta, kad ji visą laiką palaikė šalies literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo tonusą, pakeitė tiek knygos, tiek rašytojų statusą Lietuvos visuomenėje.

„Drąsiai sakau, kad jei ne mugė, literatūrinis gyvenimas Lietuvoje iš esmės būtų kitoks. Neturėtume nei Metų knygos rinkimų, nei gražiausių knygų dvyliktuko, nei televizijos eteryje apie knygas laisvai kalbančių rašytojų, nei daugybės kitų kultūrinių iniciatyvų. Tiesiog tai niekam nebūtų įdomu.

O dabar yra. Todėl, kad mugė visada palaikė literatūrinio pasaulio ritmą, knygos, kaip universalaus, visiems artimo objekto, apie kurį reikia ir galima kalbėti, statusą, galiausiai priartino rašytojus prie skaitytojų. Visa tai mūsų literatūros lauką pakeitė neatpažįstamai“, – sakė L.Varanavičienė.

Anot jos, pirmosios mugės labiau priminė tiesiog knygų išparduotuvę, kur žmonės ateidavo apsipirkti, o dabar jos koncepcija visai kita – čia jau seniai laukiami ir tie, kurie nieko pirkti neketina.

„Šie metai buvo mokykla visoms pusėms, taip pat ir autoriams. Juk šiandien mūsų rašytojai kur kas labiau pripratę prie eterio, jie puikiai kalba, gerai jaučiasi prieš auditoriją.

O buvo laikai, kai įsivaizdavome, kad rašytojas yra tas, kuris susigūžęs sėdi kamputyje ir vengia aplinkos.

Šiandien visi suprantame, kad jei nori būti skaitomas, jei tavo knyga svarbi ne vien tik tau pačiam, turi apie ją kalbėti, susitikti ir diskutuoti su savo skaitytojais. Ir visa tai prasidėjo Vilniaus knygų mugėje“, – įsitikinusi viena Vilniaus knygų mugės rengėjų.

Ekrane – laimingi ir kenčiantys

Režisieriui Arūnui Mateliui Šv.Kristoforo statulėlė įteikta už kūrybą Vilniui ir pasauliui.

Kiekvienas A.Matelio filmas sulaukia didžiulio dėmesio ir daugybės apdovanojimų. Taip buvo ir pasirodžius jo dokumentiniam filmui „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.

Praėjusių metų pabaigoje Ispanijoje vykusiame Bilbao Mendi filmų festivalyje šis dokumentinis filmas už geriausią režisūrą apdovanotas dvyliktą kartą. Po premjeros A.Matelis prisipažino, jog teko parduoti butą, kad filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ būtų baigtas.

Dokumentinė juosta „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ pasakoja apie vienas sudėtingiausių pasaulyje dviračių lenktynių „Giro d’Italia“.

Vieni pagrindinių herojų – gregoriais (angl. „gregory“) vadinami dviratininkai, pasiruošę iškęsti sunkiausius iššūkius dėl komandos lyderio pergalės.

Kitas didžiulio pripažinimo sulaukęs A.Matelio filmas – „Prieš parskrendant į žemę“ – apie išbandymus, kuriuos patiria nuo vėžio gydomi vaikai.

Lietuvių dokumentinio kino režisierius A.Matelis jau tris dešimtmečius pasakoja istorijas apie žmogų.

Kartais jas net sunku pavadinti dokumentinėmis, nes jausmo dinamika priverčia pamiršti, kad ekrane – ne surežisuotas veiksmas, o kadrai iš pažįstamo, mums artimo pasaulio, kuriame gyvena vieniši, vargstantys, liūdintys, kenčiantys, sergantys ar šviesūs, laimingi, tikintys, nugalintys.

Ovacijos solistei – garsiausiose scenose

Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“, Niujorko „Metropolitan Opera“, Paryžiaus „Opera-Bastille“, Vienos „Staatsoper“ – penki svarbiausi pasaulio teatrai, kuriuose įsitvirtino operos solistė Asmik Grigorian. Už tarptautinį proveržį ji buvo apdovanota Šv.Kristoforo statulėle.

A.Grigorian planai sudėlioti trims sezonams į priekį. Juose – ne tik šie, bet ir kiti garsiausi pasaulio teatrai.

Neseniai per Richardo Strausso operos „Salomėja“ premjerą Austrijoje viename svarbiausių pasaulio klasikinės muzikos ir scenos meno festivalių „Salzburger Festspiele“ lietuvių atlikėjos pasirodymas taip sužavėjo publiką, kad ovacijos truko beveik dvylika minučių.

A.Grigorian sužavėjo ne tik publiką, bet ir kritikus, kurie solistei pranašauja pasaulinę karjerą.

Vis dėlto A.Grigorian ne viename interviu yra prasitarusi, kad niekada neturėjo tikslo dainuoti didžiausiose pasaulio scenose, mat jose buvo nuo pat vaikystės.

Paklausta, kas svarbiausia pakeliui į šias scenas, A.Grigorian ilgai negalvojusi atsako, kad tai be galo didelis darbas.

„Jeigu kas nors įsivaizduotų, kiek daug dirbu, toks klausimas nekiltų. Dirbu labai daug – ir ne tik nuolat dainuoju daug spektaklių. Daug dirbu su savimi, daug investuoju į dainavimo tobulinimą, vaidmenų ruošimą, į tai įeina ir kalbų mokymasis, ir net darbas su savo kūnu“, – dėstė operos solistė.

Būtina išrauti įprotį gydytis patiems

Toksikologas Robertas Badaras apdovanojimą pelnė už priklausomybių prevenciją.

R.Badaras kartoja, jog klaidinga manyti, kad į toksikologų globą pakliūna tik padauginę alkoholio nelaimėliai ar degradavę narkomanai. Įvairios dietos, apsukrių šarlatanų propaguojamos detoksikacijos programos, netinkamas vaistų vartojimas, aklas tikėjimas liaudiškais gydymo metodais taip pat atveda į toksikologo kabinetą.

Daugybei žmonių gyvybę išgelbėjęs R.Badaras dietas skirsto į dvi grupes: kvailas ir pavojingas. Ir nesvarbu, koks specialistas jas sugalvojo.

Knygoje „Toksikologo užrašai“ R.Badaras įspėja: „Dietą galima sudaryti pagal vėjo kryptį, dolerio kursą, kraujo grupę. Aš ne prieš, bet nežaiskime su mirtimi.“

Žinomo mediko nuomone, yra ir kita opi problema – lietuvių pomėgis gydytis patiems.

Užsienio kalbose sunkiai aptiksi žodžius „gydytis“ arba „gydymasis“. Civilizuotame pasaulyje paplitęs terminas „būti gydomam“.

Iš dalies tai atspindi lietuvių santykį su medikais ir polinkį į savarankišką vaistų vartojimą.

Todėl R.Badaras ironiškai klausia: kodėl pacientui reikia gydytojo, jeigu jis gali gydytis pats? Anot jo, pirmiausia iš žmonių sąmonės išrauti savigydą norėtų toksikologai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.