Anot jos, su dezinformacija kovoti ir ją atpažinti yra sunku, tačiau būtina, nes tokia melaginga informacija sklinda įvairiausiais kanalais ir jos poveikis gali būti milžiniškas.
– Ar tiesa, kad dezinformacija dažniausiai atkeliauja iš Rusijos?
– Mano manymu, niekas nėra taip gerai susipažinęs ir taip dažnai susidūręs su iš Rusijos sklindančia dezinformacija, kaip lietuviai. Tikriausiai puikiai žinote Gerasimovo doktriną (Gerasimovo doktrina yra paremta „refleksyvios kontrolės teorija“, kuri teigia, kad kontrolę galima įtvirtinti per refleksyvius, nesąmoningus tikslinės grupės atsakus. Ši grupė sistemiškai maitinama dezinformacija, kurios tikslas yra provokuoti nuspėjamą reakciją – tokią, kokios politiškai ir strategiškai trokšta Rusija, – aut.past.), kuri, dezinformacijos pagalba, leidžia valdyti kariuomenę. Matomas aiškus rusiškas braižas. Neseniai Italijoje parlamento rinkimų metu daryti tyrimai atskleidė, kad apie 10 procentų visos tuo metu pasklidusius dezinformacijos atkeliavo būtent iš rusiškos žiniasklaidos, tiksliau, tokių jos kanalų, kaip „Sputnik“, „Ruplty“ ir t.t.
Neseniai man teko dirbti su EEAS organizacija (European External Action Service, – aut.past.), kuri stengiasi kovoti su dezinformacija Europoje. Organizacija turi savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyrą, kurioje viešina dezinformacijos kanalus, ir jos atstovai teigia pastebėję, kad ypač daug melagingos informacijos pasiekia būtent visas tris Baltijos šalis.
– Kas dažniausiai skelbiama melagingoje informacijoje?
– Dažniausiai yra stengiamasi kabintis už aktualių įvykių ir stengtis juos pakreipti sau naudinga linkme. Dėl to tampa labai sudėtinga suprasti, kad šios istorijos iš tiesų yra paremtos neteisinga informacija. Ir toks įvykių perteikimas yra itin būdingas, kuomet kalbame apie Lietuvą. Didžiausia problema, su kuria susiduriame, yra ta, kad daugelis tokių klaidingų istorijų kai kuriems žmonėms suteikia tam tikrą sentimentalumo jausmą.
– Ką jūs turite omenyje?
– Leiskite man paaiškinti. Tokia informacija neretai skelbia, kad Europos Sąjunga yra didelė biurokratinė mašina, kuri kainuoja per didelius pinigus, o jų dalis įkrenta tiesiai kažkam į kišenę.
– Skamba britiškai.
– Ne, taip galvoja ne tik didžioji dalis britų. Jie galbūt yra mažiau subtilūs ir atviriau reiškia nepasitenkinimą dėl to, tačiau egzistuoja bendras naratyvas, kuris teigia, kad ES tik nustatinėja taisykles, kontroliuoja visuomenę ir bando jai įteigti savo valdžią, niekuo nepadėdama paprastiems žmonėms.
Girdėjote tokį pavyzdį apie karvę? Buvo viena karvė, kuri iš Bulgarijos, kurioje gyveno, nusprendė nukeliauti į Serbiją, nes ten žolė jai atrodė žalesnė. Patekusi į Serbiją, ji atsidūrė už ES ribų ir, kai po trijų savaičių panorėjo grįžti atgal į Bulgariją, prasidėjo visos problemos. ES yra labai griežtai reguliuojamos veterinarinės normos, todėl, norint apsisaugoti nuo tokių ligų, kaip pasiutligė, kiaulių maras ir pan., reikia, kad kiekviena karvė, atvykstanti iš už ES ribų, būtų patikrinta. Tai yra tiesiog paprasčiausias saugumo normų paisymas.
Tačiau šioje istorijoje kai kurie žmonės išgirsta tik tai, kokia ES yra kvaila ir griežta bei neleidžia karvei grįžti į namus, o galbūt net nori ją nugalabyti.
Istorija tokia, kad pati Bulgarijos Vyriausybė tokiu atveju turi nuspręsti, ką daryti su ta karve, o ne ES, tačiau toks naratyvas padeda toliau palaikyti apie mus blogą įspūdį.
– Kaip dar kovojate su pasirodančia dezinformacija?
– Buvo priimtos kelios rezoliucijos ir sukurtas mano padalinys, kuris iškelia dėl to daugiau klausimų nei paprastos tyrimų grupės, veikiančios pagal parlamento procedūras. Taip pat kuriame strategiją, kaip būtų galima paneigti ir apskritai panaikinti melagingą informaciją, o ne tik ją įvardyti kaip fake news (liet. netikros naujienos, – aut.past.). Šis terminas nėra priimtinas, nes jį naudoja tokie žmonės, kaip JAV prezidentas Donaldas Trumpas, kuris stengiasi diskredituoti ir vienus patikimiausių žiniasklaidos šaltinių pasaulyje. Mūsų naudojamas terminas – dezinformacija.
Metų gale mes tikriname didžiausias technologines platformas bei socialinius tinklus („Google“, „Twitter“, „Facebook“), stebime, kaip jie dirba ties dezinformacijos sustabdymu. Tinklalapiams, kurie nesiima jokių veiksmų, gresia sankcijos. Tiesa, riba ties sankcijomis ir cenzūra yra labai plona, mes turime jos neperžengti. Puoselėdami demokratiją, negalime kovoti tais pačiais metodais, kaip ir mūsų priešininkai. Negalime leisti vienus dalykus publikuoti, o kitų – ne. Žiniasklaidos laisvė yra labai svarbi. Pastebime, kad dezinformacija po truputį traukiasi iš didžiųjų tinklų, tokių, kaip „Facebook“, ir keliasi į privatesnes programėlės, pavyzdžiui, „WhatsApp“. O kaip sukontroliuoti ten sklindančią informaciją, jeigu jos net nematai?
Buvo toks nutikimas, kuomet vienas prancūzų kanalas nusprendė sukurti dokumentiką apie EP. Mes suteikėme jiems priėjimus prie patalpų, vertėjų, parlamento atstovų, tačiau viskas, ką jie darė, tai kalbėjo apie prabangias mokyklas, kuriose neva mokosi europarlamentarų vaikai bei kitas visuomenės pasipiktinimą keliančias įstaigas.
– Kaip atpažinti, kur iš tiesų yra neteisinga informacija?
Nuspręsti, kas yra dezinformacija, kartais būna be galo sudėtinga. Nesunku atpažinti neigiamus tikslus turinčią informaciją nebent tuomet, kai tai yra akivaizdus neapykantos kurstymas, bet su dezinformacija viskas kitaip. Pavyzdžiui, rusiška propaganda labiau koncentruojasi į išorines ES valstybes, ypač tas, kurios yra rytuose, t.y. Baltijos valstybes, Bulgariją ir t.t.
Norėčiau pabrėžti, jog tikrųjų fake news, kur visa istorija nuo pradžios iki galo būtų sufabrikuota, yra išties labai mažai. Dažniausiai matome tokias istorijas, kuriose yra dalis tiesos, bet jos yra smarkiai išpūstos bei iškreiptos. Neseniai vienas EP narys paprašė pakoreguoti traukinių tvarkaraščius tarp centro ir oro uosto, kad jie važiuotų dažniau. Ir iš tiesų, lyginant su Amsterdamu, Briuselyje traukiniai važiuoja tris kartus rečiau, o europarlamentarams tenka dažnai keliauti. Tokį prašymą greitai „pasigriebė“ vienas olandų žurnalistas, kuris išspausdino publikaciją su antrašte: „Europos Parlamento nariai nori savo specialaus traukinio“. Tai buvo netiesa. Aš žinau tą žurnalistą ir suprantu, kad jis taip padarė tyčia. Ir čia nėra jokios Rusijos įtakos, jis tiesiog norėjo skambios antraštės. Verslas žiniasklaidoje vaidina labai svarbų vaidmenį naujienų pateikime.
Buvo ir dar viena situacija. ES stengiasi kovoti su plastiku ir rengiasi uždrausti ir plastikinius balionų pagaliukus. Ir štai vienas EP narys, norėdamas gauti daugiau dėmesio, paskelbė, kad kovos už vaikus, nes mes neva norime uždrausti balionus. Bet mes juk tik norime plastikinį pagaliuką pakeisti kuo nors kitu.
– Kokių priemonių tokiais atvejais imatės?
– Mes, kartu su Europos Komisija, ėmėmės priemonių, kad užkirstume tokios melagingos informacijos plitimui kelią, nes paprasti žmonės negali atskirti, kur yra paprasčiausias Rusijos kišimasis, kur žiniasklaidos išpūstas burbulas, kur politikų pasisakymai ir t.t. Kiekviena tokia istorija siekia diskredituoti pačią ES ir demotyvuoti rinkėjus balsuoti už europarlamentarus savo šalyse.
Mes ir patys stengiamės daryti kai kuriuos dalykus. Visų pirma, esame perspėję visus parlamento narius, kad jie, siūlydami tam tikras pataisas, nepaliktų vietos interpretacijoms. Svarbiausi dalykai – žiniasklaidos suvokimas ir gebėjimas atsirinkti informaciją kvestionuojant bei tikrinant faktus, nuorodas ir jų patikimumą. Stengiamės būti skaidrūs, nes suprantame, kaip lengva prarasti pasitikėjimą. Man labai patinka vienos filosofės mintis, kurią ji išsakė po Antrojo pasaulinio karo paklausta apie komunizmą ir nacizmą: „Jeigu žmonės nesugeba atskirti faktų nuo melo, tai jie yra idealūs subjektai tironijai“. Tada diktatoriai gali su jais daryti, ką tik nori.
– Oprah Winfrey yra pasakiusi, kad tiesa yra pats nuobodžiausias dalykas, kuris dažniausiai nesukelia jokių emocijų, nes jai trūksta clickbait faktoriaus. Ar nemanote, kad, kovodama su šia dezinformacijos banga, tarsi atliekate Sizifo darbą?
– Tai, apie ką jūs kalbate, aš vadinu „reptilijos smegenimis“. Mes reaguojame į žiaurumus, seksą ir rokenrolą, nes tai pritraukia mūsų dėmesį. Jeigu aš nedirbčiau EP, tai nemanau, kad rytais skaitydama laikraštį atkreipčiau dėmesį į straipsnius apie patį parlamentą, nes taip veikia mano vadinamosios „reptilijos smegenys“.
Mes bandome sukurti įrankį, kuris galėtų apeliuoti į šią smegenų erdvę, ignoruojant prieš tai išvardintas temas, o sutelkiant dėmesį į rimtą ir teigiamą informaciją.
– Ar turite kokių patarimų, kaip tvarkytis su tokiomis naujienų tarnybomis, kaip „Russia Today“ ar „Sputnik“?
– Na, mano žiniomis, Jungtinėje Karalystėje yra stengiamasi iš „Russia Today“ apskritai atimti transliavimo teises. Panašūs veiksmai yra vykdomi ir Prancūzijoje.
Blogiausia, kad mes čia, EP, neturime jokių teisių ar galių apriboti prieigą prie tokių naujienų tarnybų, nes demokratija yra kur kas pažeidžiamesnė, nei jai oponuojančios jėgos.
– Ką manote apie švietimo šiomis temomis skatinimą mokyklose?
– Kai kuriose mokyklose jau yra mokoma, kaip atpažinti ir kovoti su dezinformacija. Žinoma, tai nėra privalomasis mokymosi dalykas, tačiau vis daugėja įstaigų, kurios leidžia pasiimti tokias pamokas kaip pasirenkamąsias.
Šioje srityje labai svarbus yra analitinio mąstymo lavinimas. Tačiau vienas akademikas vienoje faktų tikrintojų konferencijoje yra sakęs, kad net žmonės, kurie turi labai gerus analitinius įgūdžius, gali būti lengvai apgaunami. Ypač tokios situacijos pasitaiko tuomet, kai neteisinga informacija ateina iš jų vidinio rato, kuriame vyrauja panašių pažiūrų žmonės, kuriais jie pasitiki.
Tai išties įdomus fenomenas, kuris ypatingai būdingas socialinių tinklų grupėms. Viena mergina iš mano buvusios mokyklos Amsterdame eksperimento metu netikrą naujieną palaikė tikra vien dėl to, kad eidama į mokyklą ji ją buvo mačiusi socialiniame tinkle „Facebook“.
Daugiau nei 95 proc. mūsų priimamų sprendimų nėra racionalūs. Tik pagalvokite, pasaulyje nėra priimama net 5 proc. racionalių sprendimų, todėl yra labai sunku nepasimesti sklindančioje dezinformacijoje.
– Kalbant apie „Facebook“, Lietuvoje yra daug grupių, kurios, prisidengdamos gražiais pavadinimais, skleidžia įvairią propagandą. Ar su tuo galima kažkaip susitvarkyti?
– Greitai mes turėsime susitikimą su „Facebook“ ir „Twitter“ vadovais ir kalbėsimės apie technologijų vystymą šioje srityje. Aš suprantu, kad jie ir dabar jau stengiasi, kaip galėdami, tačiau reikia rasti būdų, kaip dar efektyviau stengtis sustabdyti tokių propagandinių grupių veiklą. Bet tai, kad jos vis dar gali laisvai veikti, tik parodo, kiek daug pažengusi yra ši problema.
Mano nuomone, daugiausia, ką kol kas galime padaryti, tai stengtis tobulinti esamas technologijas, nes kitų atvejų, kaip elgtis, nėra.
Pastaruoju metu netgi kalbama apie naujo alternatyvaus interneto steigimą, kuriame negalėtų veikti propagandą skleidžiantys technologiniai milžinai. Tačiau tai yra labai utopinė idėja, kuri kyla iš nusivylimo ir bejėgiškumo kovoje su melaginga informacija.
