Naujausioje savo knygoje „Ir saugok mus nuo piktojo“ R.Janutienė remiasi dviejų gerai žinomų, iki gyvos galvos nuteistų kalinių Henriko Daktaro ir Vlado Belecko pasakojimais. Praėjusio amžiaus 9-10-mečio įvykius nagrinėjusi R.Janutienė įsitikinusi, kad nuo to laiko mažai kas pasikeitė.
„Visi tie ryšiai, visos įtakos, o svarbiausia, visos žaidimo taisyklės yra labai panašios, mažai pakitusios. Galbūt jau išmokta užglaistyti, pirma įteisinti, po to pasiimti, bet viskas vyksta taip pat“,- įsitikinusi ji.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir R.Janutienės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Jūsų knygos bendraautoriais tapo du Lietuvoje puikiai ne iš gerosios pusės žinomi žmonės – vienas garsiausių Lietuvos nusikaltėlių H.Daktaras ir už kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymą kalintis V.Beleckas. Kaip jums kilo tokia mintis?
– Jie ne bendraautoriai. Jie yra šaltiniai. Patys rusai ir posovietinė erdvė niekada nėra išsityrę, kaip buvo išvogta valstybė, kaip transformacija įvyko. Amerikiečiai šitą tyrimą yra padarę. Vieną sykį, beskaitinėdama suradau tą tyrimą.
Jie aiškinosi savo dalykus, kaip rusų mafija plauna pinigus Vakaruose. Tie didieji, didžiosios bylos ir Skripalių apnuodijimas – visa tai yra susiję su būtent tais „laundromatais“, kaip jie vadina. Didelės pinigų mašinos, kur išplauna po milijardą, kelis milijardus.
Dabar Estijos variantas. Jie tyrinėjo, kaip jie prieina prie tų bankų ir kaip plauna. Jie išsiaiškino gana detaliai, kad rusiška mafija labai skiriasi nuo itališkos ir kitų. Ją sudaro trys dėmenys. Nusikaltėlių pasaulis yra viena iš trijų dedamųjų, kita yra eks-KGB ir sovietiniai veikėjai. Jie vienoje kompanijoje lygiomis teisėmis dalinosi grobį.
– Kodėl jūs nusprendėte, kad Lietuvoje tai vyko ir kad reikia aiškintis, pasitelkiant tokius šaltinius kaip H.Daktaras ir V.Beleckas?
– Ilgainiui tiesiog aš vienoje, kitoje istorijoje su jais šnekėjausi.
– Jūs pati į juos kreipėtės, ne jie pasisiūlė papasakoti?
– Ne. Kai mes šnekėjomės, mūsų susitarimas buvo toks: jie tiesiog pasakoja, kaip jie gyveno. Aš klausinėju, kas man įdomu, bet jie tiesiog pasakoja savo gyvenimus. Aš jų į kokius nors rėmus nedėliojau, kad jūs man papasakokite, kaip buvo išvogta Tarybų Sąjunga.
Ne. Man reikėjo, kad jie papasakotų savo fabulą. Aš turėjau šiek tiek žinių, kad toje fabuloje turi atsirasti tam tikri dėmenys. Pavyzdžiui, kaip spiritas „Royal“, kuris buvo iš pradžių kontrabanda, vyko iš Sankt Peterburgo uosto, kurio visą „stogą“ darė Vladimiras Putinas.
– O „Royal“ pervežinėjo H.Daktaras?
– Ne. Sigitas Čiapas atvežė „Royal“ į Lietuvą. Tarybiniais laikais važinėdavo per miestą paryčiais ir plaudavo gatves – tai tokiose cisternose jis atvežė „Royal“. Pirma iš Sankt Peterburgo. Ir po to suėjo su H.Daktaru.
Ir čia H.Daktaras „stogavo“ tą visą tinklą Lietuvoje. Pakeliui jis turėjo tokį ryšį su posovietine mafija – įteisintais vagimis ir t.t. Ir čia buvo tarpinė stotelė, tiltas jiems važiuojant į Vakarus ar vežant čia savo prekes. H.Daktaras garantuodavo tų prekių saugumą.
– Kaip jis garantuodavo? Jūs knygoje rašote apie tai, kad „stogas“ buvo ne tik H.Daktaro. Jis turėjo ryšius teisėsaugoje, valdžios struktūrose.
– Taip. Ir čia yra liūdnoji dalis. Čia mes galime kraustytis į pačią H.Daktaro gaujos bylą. Kai ją pasakoja prokuroras ar žurnalistas, kuris matė kaltinamąją išvadą, bet kažką nutylėjo, tai atrodo labai įspūdingai.
Bet realiai H.Daktaro byla yra neištirta. Ten yra nežinomoje vietoje, nežinomu būdu, iš nežinomoje vietoje įsigyto nežinomo šaunamojo ginklo nušovė, o lavono nėra. Du tokie epizodai pas H.Daktarą, dėl kurių jis yra nuteistas iki gyvos galvos. O kodėl neištirta? Todėl, kad tais laikais, kai visa tai vyko, teisėsauga buvo kišenėje. Jie netyrinėjo.
– Kieno kišenėje?
– Tų pačių gaujų. Pavyzdžiui, V.Beleckas labai drąsiai pasakojo, kaip jis išpirkdavo, net teikdavo paslaugas. Jeigu komisaras užsiprašo 10 tūkst. tuo metu galiojusių piniginių vienetų, tai jis paima 15 tūkst. ir gali iš kalėjimo ištraukti ką tik su įkalčiais paimtą vagį.
Čia Kaunas. Ir tas Kaunas XXI amžiaus pradžioje buvo dar toks. Kai buvo sugalvota H.Daktarą imti, nei vienas Kauno policininkas nežinojo – nei prokuratūra, niekas nežinojo. Ir ta pati byla iš principo yra politinis sprendimas pasodinti H.Daktarą. Viskas kalbom pagrįsta.
– Atrodo, lyg jūs vos ne ginate. Kiek patikimi tokie šaltiniai kaip H.Daktaras ir V.Beleckas?
– Jie patikimi tik tiek, kiek tu patikrini faktus, kuriuos jie sako, dar keliais šaltiniais ir kiek jie įsipaišo į tą dėlionę. Ginti toks dalykas – jis sėdi ir sėdi. Bet sėdėti turėtų daug daugiau žmonių, kuriuos ten vardinu. Esmė yra išsiaiškinti, kas vyko su šita valstybe, kai ji atsiskyrinėjo nuo Sovietų Sąjungos ir kiek tos schemos, kurios buvo naudojamos Rusijoje, buvo pritaikytos ir čia.
– Tuo metu vyko kažkokie procesai, XX a. dešimtasis dešimtmetis jūsų knygoje aprašomas. Gal tie procesai pasibaigė ir ten liko, ar visgi savo knygoje teigiate, kad kažkas persikėlė ir į dabartinius laikus?
– Pilnai. Estijoje aiškinasi dėl keliolikos milijardų, kuriuos išplovė vargšai estukai per „DNB“ banką. Prieš tai turėjome tokį plovimo aparatą „Snorą“, „Ūkio bankas“ buvo. Ėjo per tarptautinę žiniasklaidą, kad jie yra tose schemose, bet apsimetėme kvailiukais, kad nebuvo.
– Vladimiro Romanovo pavardė dažnai minima jūsų knygoje, kad jis važiuodavo į H.Daktaro kavinę. Taip pat Viktoras Uspaskich paminėtas.
– Ten važiavo didžioji dauguma. H.Daktaras tais laikais buvo dešimtuke populiariausių Kauno žmonių.
– Daug iš jo išgirdote pavardžių, kurios jums sukėlė nuostabą? Arba tų žmonių, kurie šiandien yra aktyvioje politikoje, versle?
– Beveik visi. Jis neišdavė tik sraigtelių – žmonių, kurie jam sutvarkydavo reikalus teisėsaugoje. Aktualūs dabar – jis neišduoda. Jis neišdavė žmonų, kurie perkeldavo vogtų automobilių numerius ar dar kažką. Tokių, kurie buvo svarbūs verslui ir iki šiol kažką daro.
O šiaip tos politinės linijos – pradedant Manto Adomėno žmona, baigiant Aloyzo Sakalo vaidmeniu tame. Tose schemose atsirado didžiuliai pinigai iš spirito ir alkoholio. Ir tam reikėjo politinio „stogo“. Tada atsiranda S.Čiapo ryšiai su politikais. Pats H.Daktaras į Seimą neidavo.
– Yra pavardės, kurios jus pačią nustebino? Tarkime, nesitikėjote, kad tie žmonės galėjo turėti ne visai skaidrių ryšių? Taip pat jūsų knygoje yra pavardės, bet jų neparašote iki galo. Bandote apsisaugoti?
– Visų pirma, tai yra kalba apie kokias nors seksualines orientacijas žmonių, apie ką jau kalba V.Beleckas. Šiaip man žurnalistikoje tyrinėti kažkieno privatų lovos gyvenimą nėra labai svarbu. Man daug svarbiau, kaip per tuos ryšius įvyksta kažkokia jų sinergija. Man tik tiek buvo įdomu.
Pavardžių ten viena po kitos kilo. Aišku, M.Adomėno žmonos epizodas buvo labiausiai sprogstamas. Dabartinė Seimo nario M.Adomėno žmona turėjo antikvariatą. Ji ne tik pati savaime buvo iki paviešinimo pakankamai aktyvi Tėvynės sąjungos narė, labai aktyviai dalyvavo Dalios Grybauskaitės rinkiminėje kampanijoje. Jai atidarinėjo vyras duris į visas vietas. Aišku, daugeliui buvo labai nuostabu. Ten vienas iš Daktarų yra dėdė jos.
– Antikvariatas buvo bendras verslas?
– Taip. „Vilijoje“ buvo antikvariatas, dar kažkokių paslaugų – alaus baras, dar kažkas. Ir ji ten būdavo, su tais visais Mongolais ir kitais turėjo reikalų. Ir rimtų reikalų. Dar vyras jos tuometinis buvo, dabar antikvaru užsiiminėja, bet jau emigravęs. Tas visas sukimasis nusisuka iki Biblijos draugijos, kur M.Adomėnas dalyvavo smarkiai.
Tas dviveidiškumas išlenda. Bet ten ir daugiau žmonių. Sukosi Artūras Paulauskas. S.Čiapas buvo tas žmogus, už kurio nužudymą jis negalėjo atleisti, buvo įsitikinęs, kad H.Daktaras su tuo susijęs. Nors H.Daktaras tame epizode išteisintas ir kiti žmonės surasti ir nuteisti. Bet vėlgi, tas artimas ryšys su S.Čiapu. Ten politikų daug, iš kairės daugiau.
– V.Beleckas, H.Daktaras – žmonės, turintys labai prastas reputacijas. Kiek galima jais tikėti ir pasitikėti? Jie nieko nebepraranda, pasakodami bet ką.
– Ne. Reputacija jiems yra labai svarbi. V.Beleckas su manimi kalbėjo didžiąja dalimi dėl reputacijos. Kai jo pradėjo išsižadėti draugai ir klientai – jis tiekė antikvarines vertybes visai aukštuomenei, grietinėlei. Jeigu H.Daktaras stengėsi nesimaišyti sluoksniuose, jis savo sluoksnyje visada buvo, tai V.Beleckas siuvo tarp sluoksnių.
Jis nueidavo į patį dugną, pas pačius baisiausius ir nueidavo atgal į viršų, kad parneštų jiems kokią nors vogtą antikvarinę vertybę. Tie daiktai cirkuliavo ir per juos buvo ryšiai, paslaptys. Iki intymių.
– Bet pavardės, kurias V.Beleckas mini jūsų knygoje, irgi gali būti sugalvotos. Kuo jis įrodydavo?
– Jis man pasakojo, įrodinėdavo savo santykius, o ten pagrindinis dalykas, kad jis traukia nuotraukas ir rodo jas. Tie patys žmonės, kuriuos jis minėdavo, pas jį namuose. Arba daiktai, kuriuos jis parduodavo, pavyzdžiui, kunigui R.Mikutavičiui.
Nes nuo jo atsiribojo ir sakė: ne, čia jis su mumis nieko bendro. Ir jis, įsižeidęs, gindamas savo reputaciją ar įsižeidęs dėl tų žmonių, kurie neseniai dar sakydavo: Vladeli, ar galim mes pas tave bute pabūsim, tu išeik. O jis ten įrašinėdavo. Jis, matyt, gindamas savo reputaciją, sako: žmonės, pasižiūrėkite, mes kartu buvome.
– Jis rodė konkrečias nuotraukas, kad bendravo su konkrečiais asmenimis, kurie dabar figūruoja įvairiuose sluoksniuose?
– Taip. Įvairiuose sluoksniuose, įvairaus įtakingumo, tiek versle, tiek politikoje. Tie, kurie domėjosi antikvariniais dalykais arba tebesidomi.
– Jums pačiai nebuvo priekaišto sau, kad einate kalbėtis su ne šiaip kokiais žmonėmis, o pagarsėjusiais savo juodais darbais?
– Tie, kurie dirba su politine žurnalistika, juodų žmonių mato kasdien. Ir laisvų. Aš nemanau, kad H.Daktaras yra baisesnis už daugelį tų, kurie buvo greta jo ir iki šiol yra laisvi. Ir išlaikę politinę įtaką, kas yra baisu. Arba teisėsaugoje yra svarbūs.
Vienas komisaras, kuris dabar suėjo su savo tais, kurių nepasodino, dabar daro bendrą verslą. Iš principo išprievartautas teisingumas ten buvo Kaune žiauriai. Ir teisėsauga, jeigu gretinti tai, ką jie pasakoja ir ką matai, yra mažiausiai išsivaliusi sistema.
Ten iki šiol įmanoma, kaip jie sako, sutvarkyti reikalus. Tai yra dar viena linija, kuri mane pasiaubino aiškinantis. Ne tik politinis, verslo elitas, bet ir teisėsauga. Teisėsauga atrodė prasčiausiai.
– Nebijote pati susilaukti ieškinių dėl to, ką paviešinote – pavyzdžiui, pavardes? Nesvarbu, kad tai pasakyta kitų žmonių lūpomis.
– Aš ieškinių nebijau. Stengiausi tikrinti viską, ką jie sakė, surasti šaltinių. Arba aš tos medžiagos nenaudojau, arba, jeigu tai buvo žmonės, kurie neturi kažkokio svorio viešo, bet man buvo svarbu pati papasakota fabula. Koks skirtumas, ar Petraitis, ar Onaitis, ar dar kas nors.
Aš tiesiog keičiau pavardes. Bet tie žmonės, kurie turi įtakos iki šiol, yra svarbūs – man atrodė labai svarbu yra pasakyti žmonėms: žiūrėkite, kaip yra nutikę. Tie žmonės dalyvavo apvagiant valstybę. Pavyzdžiui, Gintaro Petriko byla. Ten trūksta oro.
Žmogus su visa gauja, greta esant saugumo šefui vienam paskutinių Romui Marcinkui ir jo giminė toliau eina, pagal tą pačią vokišką liniją, vokiškai kalbančioje Europoje šnipinėjo. Labai svarbu parodyti: va, žiūrėkite, Kaune, Žaliakalnyje, Bajorų gūžtoje Raimundas Petrikas pasistato trijų aukštų akmeninį namą.
Kaip kepurę ant viso to, kaip priminimą, kad niekas nepasikeitė. Kad visi tie ryšiai, visos įtakos, o svarbiausia, visos žaidimo taisyklės yra labai panašios, mažai pakitusios. Galbūt jau išmokta užglaistyti, pirma įteisinti, po to pasiimti, bet viskas vyksta taip pat. Tas yra baisu ir tą viešinant, tikiuosi, kad ilgainiui reikės šiuos dalykus sutvarkyti. Tu negali šito palikti. Čia senaties nėra.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
