Pirmają teksto dalį galite skaityti čia.
Mergaitė – talentinga
– Ar tiesa, kad esate globojusi berniuką?
– Taip, mes prisidėjome prie labai talentingo berniuko ugdymo, jis gyveno su mano sūnumi šiame kambaryje, – R.Kantaravičienė pravėrė duris į kambarį su dviem rašomaisiais stalais ir dviem lovomis. – Jis kilęs iš mažo miestelio, yra labai talentingas ir gabus sportininkas.
Gimtajame mieste jam nebuvo galimybių treniruotis ir žaisti, nes ten nebuvo jo amžiaus grupės komandos. Džiaugiamės ir dėkojame tėvams, kad leido pas mus gyventi ir mumis pasitikėjo. Priėmėme dar dešimtmetį į savo šeimą. Jis Alytuje ir mokėsi, ir treniravosi.
Kai mano sūnus išvyko studijuoti teisės į Angliją, jis taip pat dvejus metus ten mokėsi koledže. Bet grįžo į Lietuvą. Dabar jam devyniolika metų, gerai sekasi, žaidžia gerame Lietuvos klube.
– Užauginote du savo vaikus, ugdytinį. Ar esate pasirengusi rūpintis dar vienu vaiku?
– Puikiai suprantu, kad tai – didelis įsipareigojimas. Mergaitei reikės ir kasas pinti, ir į mokyklą išleisti, ir valgį ruošti.
Esu tam pasiruošusi. Mergaitė sakė, kad jai patinka sportas, įvairūs darbeliai. Išmokyčiau megzti, darželį pasodinti, duoną kepti.
Savaitgalinė globėja pasakojo, kad mergaitė yra lankiusi futbolą, visą dieną spardydavo kamuolį avėdama basutėmis. Ji – fiziškai stipri. Čia jai būtų sudarytos geros sąlygos lavinti talentą, treniruotis futbolo mokykloje, galėtų ir kitus gabumus lavinti.
Tokiam vaikui, kurį nori globoti, turi duoti ką nors daugiau nei namus. Reikia pasirūpinti, kad jis galėtų save realizuoti, nes svetimoje aplinkoje tai itin svarbu. Nors čia geros sąlygos, iš pradžių šie namai mergaitei būtų svetimi, ji nesijaustų gerai tol, kol priprastų.
Mergaitė man pasakojo, kad keliasi pusę septintos, nes reikia važiuoti į mokyklą. O čia mokykla – šalia, turėtume daugiau laiko kitai veiklai.
Esu tikra, kad mergaitė, jei būtų pas mus atvažiavusi, paviešėjusi, nenorėtų į Naująją Zelandiją.
Aš jos klausiau, kaip ji susikalbėjo su užsieniečiais, kai buvo su jais susitikusi. Ji sakė, kad per programėlę. Ji dvi savaites su jais gyveno ir bendravo per programėlę! Ar gali būti toks bendravimas atviras ir šiltas?
Netikiu, kad jai ten bus gerai. Ji čia su vyresnėle sese gyveno viename kambaryje. Aš sesės paklausiau, ar ji nori, kad mažoji išvažiuotų. Ji patylėjusi atsakė: „Tikrai nenoriu.“
– Ar jūs bendravote su mergaitės broliu Arūnu Leščiausku, kuris taip pat norėtų globoti mergaitę?
– Su juo susitikau tada, kai rašiau prašymą Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybai. Kartu su juo ten ir nuėjau. Specialistės atrodė nustebusios, iš kur mes atsiradome. Jos to nesitikėjo.
Brolis irgi negali bendrauti
Anglijoje gyvenantis 25 metų A.Leščiauskas teigė, kad su jaunėle seserimi negali bendrauti. Jis taip pat norėtų ją globoti.
„Auklėtojos ją atkalbinėja nuo bendravimo su manimi. Kai sausio pradžioje atskridau ir nuvykau į globos namus, man nebuvo leista su ja susitikti. O kodėl buvo leista naujazelandiečiams?
Lietuvoje buvau susitikęs su vyresniąja seserimi. Tada jaunėlė jai parašė žinutę ir paklausė, ką daryti ir sakyti, jei nori į tualetą.
Iš pradžių mano sesuo, kai gyveno su užsieniečiais Vilniuje, norėjo vykti į Naująją Zelandiją. O kai jie išvyko, po kurio laiko ji pasakė vyresniajai seseriai, kad nori likti Lietuvoje.
Mes bendravome per socialinius tinklus ir aš turiu įrašą, kur ji pasakė man, kad nori likti Lietuvoje, jei čia atsirastų globėjai“, – kalbėjo A.Leščiauskas.
Jis irgi užaugo vaikų globos namuose. Tada kilo įvaikinimo banga į Italiją.
„Italai globos namuose rinkosi krikšto vaikus. Mane irgi pakrikštijo italas.
Bet nesutikau, kad mane įvaikintų. Aš nenorėjau išsiskirti su broliais“, – pasakojo A.Leščiauskas.
Jis suvokia, kad sesuo, jei neišvyks į Naująją Zelandiją, gali ateityje jam dėl to priekaištauti. Bet tada A.Leščiauskas susimąstė: „O jei ji nekęs manęs už tai, kad leidau ją išvežti, kad neišsaugojau?“
Jis norėjo pabendrauti su pora iš Naujosios Zelandijos, prašė globos namų darbuotojų duoti jų telefono numerį, tačiau veltui.
„Tikėjausi, kad užsieniečiai patys su manimi susisieks, bet taip neįvyko“, – atsiduso A.Leščiauskas.
Anglijoje įsikūręs lietuvis tvirtino, kad jo sesuo yra sveika, iki ketverių metų gyvendama su šeima sirgo gal tik porą kartų. Vienintelė problema, kurią turi nemažai giminės atstovų, – silpnas regėjimas.
Jis gražiais žodžiais atsiliepė ir apie alytiškių šeimą, kuri nori globoti devynmetę: „Bendravau su ta šeima iš Alytaus. Man ji padarė gerą įspūdį, sužavėjo. Mergaitė jiems tikrai rūpi. Jei man neleistų globoti sesers, norėčiau, kad ja rūpintųsi ši alytiškių šeima.“
Sumos už įvaikinimą – didelės
Kiek Naujosios Zelandijos piliečiams galėjo kainuoti paslaugos už įvaikinimą? Agentūra „Inter-Country Adoption New Zeland“ nurodo, kad 6400 eurų.
„Tai išlaidų Lietuvoje bendra suma. Į tai įeina vertimai, transporto išlaidos, notaro paslaugos. Advokato honoraras – tik lašas.
Kainos nesikeitė 15 metų. Ministerijos valdininkai tam skiria daug dėmesio ir už kiekvieną centą reikia atsiskaityti“, – teigė agentūros ICANZ atstovė E.Mickevičiūtė-Tiažkijienė.
Naujojoje Zelandijoje kalbama apie didesnes išlaidas. Richardas ir Kate Davis vietos žurnalistams pasakojo, kaip 2009 metais įsivaikino tris berniukus iš Lietuvos, kuriems davė Ethano, Raymondo ir Reubeno vardus.
K.Davis sesuo yra įsivaikinusi mergaitę iš Rusijos. Sutuoktiniai taip pat norėjo panašių į save vaikų. Bet Rusija nutraukė įvaikinimą į Naująją Zelandiją, todėl pora kreipėsi į Lietuvą. Jiems buvo parodytas vaizdo įrašas apie tris 4, 5 ir 6 metų broliukus.
Snieguotą 2008-ųjų žiemą užsieniečiai buvo atvykę į Lietuvą. Pirmą naktį, kai pora išeidavo iš kambario, berniukai imdavo verkti.
Užsieniečiai teigė, kad įvaikinimas jiems kainavo apie 50 tūkstančių Naujosios Zelandijos dolerių (per 30 tūkst. eurų).
Apie nemenkas sumas buvo kalbama ir 2010 metais Europos Parlamente, kai užvirė diskusijos dėl tarptautinio įvaikinimo.
Europarlamentarai teigė, kad „dabartinės įvaikinimo išlaidos svyruoja nuo 20 tūkstančių iki 30 tūkstančių eurų vienam vaikui“.
Jie kalbėjo ir apie pavojus, kuriuos gali kelti tarptautinis įvaikinimas, – išnaudojimą ir kitus neteisėtus veiksmus.
„Galime tik pasimokyti iš praeities pamokų, kai dėl atvertų galimybių tarptautiniam įvaikinimui Rumunijoje susikūrė neturintys precedento prekybos vaikais tinklai ir būta atvejų, kai vaikai buvo grobiami ir, bendradarbiaujant su Europos bei kitomis tarptautinėmis organizacijomis, buvo parduodami į Vakarus. 1997–2000 metais Rumunija „eksportavo“ 9150 vaikų“, – teigė europarlamentaras Victoras Bostinaru iš Rumunijos.
Tarptautinės organizacijos, kovojančios prieš prekybą žmonėmis, renka duomenis ir apie įtėvius bei globėjus, seksualiai išnaudojusius vaikus.
Į tokių organizacijų akiratį yra pakliuvę ir amerikiečiai Stenfeldai, 1996 metais įsivaikinę septynmetę
lietuvaitę ir tris jos jaunesnius brolius. Kai mergaitei buvo 11 metų, prie jos priekabiavo įtėvis.
28
Tiek vaikų nuo 2006 m. iš Lietuvos buvo įvaikinti į Naująją Zelandiją.
Vaiko noras – gyventi šeimoje
– Kodėl skundėte Vilniaus apygardos teismo sprendimą? – paklausiau Kauno vaikų globos namų direktorės Elenos Trimonienės.
– Mūsų pareiga atstovauti geriausiems vaiko interesams. Mes pasinaudojome tuo, kad teismas dar kartą išklausytų mergaitės norus, svajones. O kiekvieno vaiko noras – gyventi šeimoje, turėti tėvus, kurie ja rūpintųsi ir mylėtų.
– Buvo pranešta, kad mergaitė išgyveno krizę. Kaip ji dabar jaučiasi?
– Mergaitė palaikė labai artimą, glaudų emocinį ryšį su ta šeima iš Indonezijos.
– Šeima – ne iš Indonezijos, o iš Naujosios Zelandijos.
– Taip. Ji labai ten nori.
– Ar jai suteikiama galimybė bendrauti su seserimis, broliais?
– Toje srityje nenorėčiau komentuoti, nes vyksta teismas.
– Ar jums žinoma, kad Lietuvoje yra šeima, kuri siekia globoti mergaitę ir kuri buvo pripažinta tam tinkama?
– Mums nėra pateiktas raštu dokumentas, kad yra globėjai Alytuje. Kas kur nori – tai tik norai.
– Ar mergaitė turi dovanas, kurias jai padovanojo pora iš Naujosios Zelandijos, ar jos atimtos?
– Mergaitei jie padovanojo meškiuką, kurį ji laiko ant lovos. Ir grandinėlę, kurią užsisega. Mergaitė viską turi su savimi.
Kontrolierės įspėjimas – institucijoms
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė atliko tyrimą, susijusį su minima įvaikinimo situacija.
Kontrolierė nagrinėjo procedūrinius klausimus ir formuojamą praktiką, bet nevertino aplinkybių, kurias nagrinėja ir vertina teismas konkrečioje įvaikinimo byloje.
Buvo pateiktos rekomendacijos dėl praktikos formavimo ir teisės aktų tobulinimo.
Tyrimo metu nustatyta, kad galimybės mergaitę globoti vieną, atskirai nuo seserų, buvo, tačiau institucijos nesilaikė nuoseklios pozicijos dėl brolių ir seserų neišskyrimo ar galimybės juos globoti atskirai.
Koks sprendimas, susijęs su įvaikinimu ar globa, geriausiai atitinka mergaitės interesus, nustatys teismas, nagrinėjantis įvaikinimo bylą ir įvertinęs visas aplinkybes.
Vieni gali bendrauti, o kitiems – kliūtys
Bronius Versackis
Advokatas
„Mergaitės brolis atsakė į Vaiko teisių apsaugos tarnybos klausimus, ji išsiuntė oficialų paklausimą pagal jo gyvenamąją vietą. Ten irgi bus atliekami patikrinimai. Jeigu brolis bus pripažintas tinkamu globėju, teiksime prašymą, kad mergaitė galėtų gyventi ten.
Mergaitei buvo sudarytas įspūdis, kad brolis nenori su ja bendrauti. Broliui daromos kliūtys. Jie negali pabendrauti vieni du. Jie net trise, kartu su vyresniąja seserimi, negali nueiti į muziejų ar kur nors kitur.
Kodėl broliui negalima, o pašaliniams galima? Nėra lygiateisiškumo principo. Jeigu jau vieniems leido, tegu ir kitiems leidžia. Bet labiau rūpinamasi ana puse. Gal dar gajus kultas – jei atvyko iš užsienio, tai jiems lenkiamasi iki žemės? Moteris, kuri irgi nori tapti globėja, labai gera. Tai tegul duoda tai mergaitei su ja pabendrauti. Bet ne! Susidaro vaizdas, kad šis vaikas yra nepageidaujamas Lietuvoje. Daroma viskas, kad jį greičiau išvežtų ir visiems būtų ramu.“
