Daugelį metų T.Venclova su žmona Tatjana Milovidova-Venclova gyveno Niu Heivene, universitetiniame JAV mieste. Jame įsikūręs ir Yale’io universitetas. Lietuvis yra šio universiteto profesorius emeritas.
„Aš sugrįžau ne dėl nostalgijos. Grįžau dėl to, kad Lietuvoje daugiau draugų ir įdomesnis kultūrinis gyvenimas“, – sakė T.Venclova.
– Jūsų emigracija prilygo bombos sprogimui. Sovietinio visuomenės ir politikos veikėjo, rašytojo Antano Venclovos (1906–1971) sūnus – priešiškas komunistų valdžiai. 1975 metais Lietuvos komunistų partijos centro komitetui įteikėte „Atvirą laišką“, kuriame prašėte leisti išvykti gyventi į Vakarus.
– Sovietų valdžios nemėgau nuo kokių 19–20 metų.
Ir, skirtingai nei daugelis, to per daug neslėpiau.
Lietuvoje negalėjau dirbti normalaus kultūrinio darbo, todėl ir parašiau tą „Atvirą laišką“, kad, remdamiesi Visuotine žmogaus teisių deklaracija, jie mane išleistų gyventi į užsienį.
Pasistengiau, kad laiškas pasieks Vakarus, – jis ten buvo plačiai paskleistas.
Valdžiai iškilo dilema – arba mane pasodinti labai rimtam terminui, arba išleisti. Nusprendė išleisti.
Žmonės, kurie labai mažai žino apie tą metą ir į visas aplinkybes nėra įsigilinę, dažnai sako – jį tėvas ištraukė. Pirma, tėvo tada jau nebuvo gyvo, antra – jis manęs niekada iš bėdų netraukdavo.
Reikalas buvo kitoks. Vakaruose su anksčiau ten išsikrausčiusių bičiulių – Josifo Brodskio (1940–1996), Czeslawo Miloszo (1911–2004) – pagalba pavyko sukelti didelę kampaniją.
Prisidėjo ir kiti, pavyzdžiui, garsus amerikiečių dramaturgas Arthuras Milleris (1915–2005). Tai buvo šiokia tokia apsauga.
Tada Valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar Nacionalinis dramos teatras. – Red.) buvo rodoma A.Millerio pjesė „Kaina“. Staiga ji buvo nuimta. Niekas nesuprato, kodėl.
Pamaniau, gal A.Milleris ką nors mano naudai pasakė ir todėl jo pjesę nustojo rodyti? Ir tikrai – kai Amerikoje vėliau jį sutikau, papasakojo, kad buvo pasirašęs dokumentą mano naudai.
– Jūs esate prisidėjęs ir prie Lietuvos Helsinkio grupės, disidentų organizacijos, veiklos.
– Lietuvos Helsinkio grupės steigėjai Viktoras Petkus (1928–2012) ir Eitanas Finkelšteinas paprašė prie jų prisidėti, nes mano „Atviras laiškas“ CK buvo plačiai žinomas.
Pasakiau – labai jums simpatizuoju ir manau, kad darote teisingą darbą, bet aš noriu emigruoti. Gali būti taip, kad mane išmes į Vakarus, o jus visus pasodins. Ir aš tada jausiuosi kaip dezertyras.
Jie atsakė – pirmiausia ne išmes į Vakarus, o irgi pasodins. O jeigu kartais išmestų, būsi mūsų atstovas, mums toks žmogus reikalingas. Dar davė paskaityti knygą apie tuometinius sovietinius kalėjimus. Ją perskaičiau per naktį, paskui tris dienas drebėjau – labai baisūs dalykai ten buvo aprašyti.
Tada susitikau su V.Petkumi ir E.Finkelšteinu ir pasakiau – dabar man gėda būtų neįstoti į Helsinkio grupę. Ir įstojau.
Jeigu mane būtų pasodinę, vadinasi, skandalas būtų buvęs dar didesnis, o jis ir šiaip jau buvo didelis. Pagaliau po dvejų metų valdžia pasakė – važiuokite.
Buvo įsitikinusi, kad Vakaruose pražūsiu. Jau Amerikoje, sovietų konsulate, buvo konfiskuotas mano pasas.
Bet nelikau žmogus be pilietybės – diplomatas Stasys Lozoraitis (1924–1994) man buvo spėjęs išduoti nepriklausomos Lietuvos pasą.
Tada paprašiau politinio prieglobsčio, ir JAV man jį suteikė. Tai reiškė, kad laikui bėgant gausiu Amerikos pilietybę. Ją ir gavau po šešerių metų.
Kai kas pasako: irgi mat bausmė – išmetė į Vakarus. Šiokia tokia bausmė buvo, nes atitrūkau nuo šeimos, nuo labai artimų draugų. Pamačiau juos tik po 11 metų.
– Ištrūkus už geležinės uždangos likimas jums šypsojosi – dirbote Berklio, Ohajo, Yale’io universitetuose. Ar sunku buvo prisitaikyti kitame pasaulyje?
– Palyginti nesunku. Tiesa, jokios karjeros nesitikėjau.
Buvau visiškai pasiruošęs, kad teks dirbti fizinį darbą arba kokį trečiaeilį protinį. Mokėjau vairuoti sunkvežimį, bet neteko.
Iš karto su bičiulių pagalba gavau akademinį darbą, tačiau reikėjo jame išsilaikyti. O tai priklauso nuo publikacijų skaičiaus, kokybės, taip pat nuo studentų nuomonės.
Pradėjau rašyti mokslinius darbus, studijas anglų, rusų, lenkų kalba ir siųsti į žurnalus. Jie mano darbus priimdavo, ir tų publikacijų susidarė visai nemažai. Buvo publikacijų ir lietuvių kalba žurnale „Metmenys“.
Išlaikiau daug egzaminų, apsigyniau disertaciją, gavau profesoriaus vietą Yale’io universitete. Bet tai dar nieko nereiškė, nes po trejų metų viskas persvarstoma – arba pripažįsta perspektyviu, arba nepripažįsta. Po devynerių metų nusprendžiama galutinai. Kažkaip pavyko.
Yale’io universitete dėsčiau rusų ir lenkų literatūrą, kartais – ir lietuvių kalbą.
– Tada turbūt kurį laiką reikėjo galvoti, kaip duoną užsidirbti, o ne apie kūrybą, poeziją?
– Nesu produktyvus poetas. Niekada iš to negyvenau nei Lietuvoje, nei Vakaruose. Vis dėlto rašiau, nors nedaug.
– Bet poezija mėgsta ilgesį ir tremtį. Poezija, ko gero, negali atsirasti be meilės.
– Taip. Be abejo, nuolatinis buvimas ant peilio ašmenų, nuolatinis pavojus, nuolatiniai egzistenciniai pasirinkimai poezijai išeina į naudą.
Aš nesakau, kad visi būtinai turi tai išgyventi, bet jei pasitaiko, nekenkia. Nebent žmogų visai palaužia ir jis nusižudo. Arba nusigeria.
– Kalbant apie poeto meilės istorijas, Vilniuje prieš daugelį metų jūs susipažinote su būsimąja žmona Tatjana. Tačiau vedybos su ja įvyko tik po 23 metų. Kodėl?
– Atsitiktinai pamačiau Tanią kavinėje. Gedimino prospekte (tada Lenino. – Red.), „Vilniaus“ viešbutyje, buvo kavinaitė „Vilnelė“. Anais laikais – tokia bohemos vieta.
Taip atsitiko, kad mudu su Tania atsidūrėme prie vieno stalo. Dirstelėjau – sėdi devyniolikametė mergina, kaip reta graži. Juokais sakydavau – gražiausia visoje Sovietinių Socialistinių Respublikų Sąjungoje.
Paaiškėjo, kad ji iš Petrapilio, atvykusi į Vilnių kaip turistė su drauge.
Draugė jau išvažiavo, ji liko viena, nes suprato, kad Vilniaus taip ir nepamatė. Jums pavyko, tariau, nes esu geriausias Vilniaus gidas.
Tą pačią dieną surengiau Taniai ekskursiją, kuri jai labai patiko. Aplankėme Trakus ir Kauną. Apie pusantrų metų artimai bičiuliavomės. Matydavomės ir Petrapilyje, ir Palangoje, ir kitur.
Palaipsniui ta bičiulystė virto tikru romanu. Paskui išsiskyrėme, po kelerių metų aš emigravau, tačiau visada susirašinėjome.
Kai pasikeitė laikai, susitikome Roterdame, Nyderlanduose. Abu jautėmės sutrikę. Juk 23 metai buvo praėję, mes turbūt visai nebe tie. Bet pasirodė, kad tie.
Į Roterdamą atvykau su dukra Maryte, kuriai tada buvo 16 metų. Ji pasivedė mane į šalį ir davė patarimą: „Tėte, tu dabar vienišas, vesk ją. Aiškiai matyti, kad gera moteris ir tau labai tinka.“
Pakviečiau Tanią į Ameriką ir pasiūliau nueiti į bažnyčią. Nors abu buvome vedę (ir išsiskyrę), niekada nebuvome sudarę bažnytinės santuokos. Tačiau prieš bažnytinę santuoką reikia prieiti išpažinties.
Tania galėjo tai padaryti tik rusiškai. Suradau Niujorke stačiatikių bažnytėlę ir šventiką tėvą Michailą iš disidentų. Pasakiau: tėve, aš – katalikas, o mano nuotaka – stačiatikė, ar galima pas jus tuoktis? Apskritai negalima, atsakė, bet pas mane galima, aš – liberalus.
Šventikas išklausė mūsų išpažinčių, paskui mus sutuokė. Vienas pabrolių buvo J.Brodskis, o viską filmavo Jonas Mekas (1922–2019). Taigi tas filmas yra pasaulinės kultūros paminklas – garsus kino meistras nufilmavo garsiausią rusų poetą.
– Kada ir kodėl nusprendėte sugrįžti iš Amerikos, kur praleidote keturis dešimtmečius?
– Amerikos niekada per daug nemėgau. Tai šalis, patogi gyventi, joje lengviau negu Europoje gauti darbą, kuris tau patinka. Bet labai šiltų jausmų Amerikai niekada neturėjau.
Sprendimą grįžti į Lietuvą veikiau priėmė žmona. Apie tai ji užsiminė maždaug prieš metus.
Tanią, kaip suprantu, įkalbėjo kai kurie vilniečiai. Ji pajuto, kad Vilniuje, ko gero, jausis geriau negu Amerikoje. Aš tam pritariau.
Daugiau kaip šešeri metai esu pensininkas, pareigų Yale’io universitete neturiu.
Jeigu panorėčiau, galėčiau skaityti paskaitų kursą ir gauti papildomų pajamų, bet nejuntu didelio poreikio. Vis dėlto mano tikroji aistra – rašymas.
Praėjusį rudenį praleidęs Vilniuje kelis mėnesius sutikau su Tanios pasiūlymu ir nusprendėme čia įsigyti butą.
Tada vėl išvažiavome į Ameriką. Susikrovėme daiktus, biblioteką. Biblioteka – didoka, apie 3 tūkstančius knygų. Tai tokios knygos, kokių Lietuvoje nėra. Padedamas bičiulių jas pakavau – susidarė 66 didelės dėžės, jos bus parsiųstos į Lietuvą. Planuoju jas padovanoti Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai.
Lituanistinę bibliotekos dalį jau prieš kelerius metus perdaviau „Pogranicze“ centrui Seinuose.
– Ar jau „prisimatavote“ naująjį butą ir darbo kabinetą Vilniuje?
– Butas nėra didelis – apie 100 kvadratinių metrų, bet dviejų žmonių šeimai jo visiškai užtenka.
Vilniaus butas gal net geresnis negu Niu Heiveno, nes čia yra atskiras kabinetas. Niu Heivene turėjau ir iki šiol turiu vadinamąjį biurą. Profesoriams emeritams paliekamas toks kambarys.
Juokavau, kad tas kambariukas maždaug tokio didumo kaip Edmono Danteso, būsimojo grafo Montekristo, celė Ifo salos kalėjime prie Marselio. Bet jame telpa darbo stalas ir dalis bibliotekos.
– O kaip jums dabar atrodo Vilnius?
– Labai apsitvarkęs, europinė sostinė, ne blogesnė už kitas.
Už Varšuvą, ko gero, net įdomesnis miestas, nors mažesnis.
Vilniuje dabar man patinka tai, kad nueini keliolika žingsnių – ir būtinai kokia nors kavinaitė, staliukai gatvėje. Paryžietiška, europietiška atmosfera. Labai svarbu, kad čia yra gamtos intarpų. Europoje nedaug miestų, kad jų centre būtų kalvos, beveik kalnai.
Vincas Uždavinys, žurnalistas, keliautojas, paskui tremtinys, politinis kalinys, prieš karą parašė knygutę apie savo kelionę po Europą. Ten yra garsus sakinys, kurį mėgstu cituoti: „Atvažiavome į Florenciją. Miestas neblogas, panašus į Vilnių, bet ne toks gražus.“ Ir aš su juo sutinku.
Kai į Florenciją žiūri iš Mikelandželo aikštės, kur stovi „Dovydo“ skulptūros kopija, matyti visas miestas. Tas reginys primena Vilnių nuo Trijų Kryžių kalno ar nuo Užupio kalvų. Bet Vilnius, garbės žodis, įspūdingesnis.
– Turbūt matėte, kaip griaunama (ar keistai remontuojama) „Neringos“ kavinė Vilniuje? Vienas jūsų draugų – garsus poetas J.Brodskis, sovietų valdžios apskelbtas veltėdžiu, o emigracijoje įvertintas Nobelio literatūros premija, dažnai paguodos ieškodavo tarp draugų lietuvių ir sėdėdavo „Neringoje“. Ką su J.Brodskiu gurkšnodavote – degtinę ar vyną?
– Konjaką. Tais laikais konjakas nebuvo toks fantastiškai brangus. Petrapilyje (taip vadindavome tuometį Leningradą) tai pas jį, tai mano bute gerdavome ir degtinę. Visko būdavo.
J.Brodskis mane išmokė labai paprasto dalyko – nėra ko laukti malonės iš valdžios. Nespausdina – na, ir kas. Nėra honorarų – imti iš jų honorarus netgi gėda. Vis tiek rašyk, bet gyvenk iš ko nors kito. Mudu su juo ir gyvenome iš vertimų.
Kad „Neringos“ nėra, žinoma, liūdnoka. Bet manau, kad ji vėl bus atidaryta ir, tikiuosi, bus panaši į tą, kokia buvo. Juk tai kultūros ir istorijos paminklas.
