Profesorius paminėjo tam tikrą teisėjų ir teisininkų, svarsčiusių bylą, „smegenų nelaisvę“.
„Štai vakar buvo skaitomas nuosprendis Sausio 13-osios byloje, bet aš pastebėjau vieną keistą dalyką, kad teisininkai ir teisėjai dar nėra laisvi nuo smegenų nelaisvės.
Kodėl jie niekaip negalėjo pasiųsti laiško „draugui“ Gorbačiovui, klausdami apie jo dalyvavimą arba apie kitų, juk jis yra labai svarbus liudininkas. Jie nedrįso padėti teisingumui. Klausiau, ko jūs bijote? Kas jums neleidžia?
Gal jiems buvo pasakyta, kad geriau neliesk, vis tiek niekas neatsakys, mes sugadinsime kokius nors santykius, gal iš mūsų nepirks sūrio ar dar ko nors...
Galų gale Robertas Povilaitis išsireikalavo (išsiuntė laišką, – Red.), bet į jį niekas neatsakė. Nesvarbu. Tačiau kiek metų reikėjo drąsintis... Juk nėra stovinčio žmogaus kalėjimo koridoriuje prie grotuoto langelio su bananu, kuris nurodinėja, kas galima, o kas ne. O gal yra?“ – retoriškai klausė V.Landsbergis.
Paklaustas, kas jam yra gerovė, V.Landsbergis teigė, kad jos nereikėtų sieti su ekonomika, taip esą daro tik sugadinti žmonės.
„Prisiminiau tokį seną eiliavimą, kuris baigiasi eilutėmis: „(...) buvom baisiai suvaryti, bet sapnavom Vytį“. Ar mes ką nors sapnuojame? Net ir būdami suvaryti išorinių jėgų, kvailybių, o kartais ir savo pačių ribotumo. Gerovė, mano supratimu, nėra piniginės storis, tūris ar sąskaitos banke dydis.
Sapnavome Vytį... Gerovė yra laisvės pojūtis, kad tu esi draugas, kad tu turi artimų žmonių, daug meilės aplink save, o gal ir savyje kokį likutį”, – svarstė profesorius.
