Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su sociologe Rasa Ališauskiene bei politikos apžvalgininku Vytautu Bruveriu.
– Pone Bruveri, kas laukia prezidentės paskutiniąsias 100 dienų? Ar jos bus lengvos, ar prieš išeinant gali būti visokių variantų, ypatingai stebint Sauliaus Skvernelio rinkiminę kampaniją?
– (V.Bruveris) Tos 100 dienų bus didele dalimi paskutinės prezidento rinkimų kampanijos dienos. Ta kampanija, akivaizdu, tik karštės. Ji bus tuo karštesnė, kuo mažesnis bus atotrūkis tarp visų trijų pagrindinių kandidatų. O bent jau vienas iš tų kandidatų, premjeras S.Skvernelis ir visa valdančioji kariauna ir jo gvardija, vienu iš pagrindinių savo kampanijos taikinių, kaip ir dabar, taip ir tuo metu, bus pavertusi dabartinę prezidentę. O ir dabartinė prezidentė nėra visiškai tyra rinkimų kampanijos kontekste.
Ji akivaizdžiai tam tikra apimtimi joje dalyvauja. Ir vien tuo, kad momentais labai smarkiai politiškai kritikuoja valdančiąją daugumą ir dabartinį premjerą. Aišku, ta kritika dažniausiai būna pagrįsta, bet tuo pačiu akivaizdu, kad yra tam tikri jos politiniai sumetimai. Jai, matyt, ne visai tas pats, kas po jos užims prezidento, šalies vadovo vietą ir ji, akivaizdu, tikrai nenorėtų, kad tai būtų S.Skvernelis.
Kiek jai leidžia galimybės, ji tai daro. Dar neužmirškime, kad yra tam tikri skandalai. Reikia kalbėti apie teismų skandalą, kurio naujos bangos, manau, mūsų laukia artimiausiu metu – nauji atskleidimai, atsiskleidimai ir nauji prezidentės dekretai su teisėjų, greičiausiai, nušalinimais. Už tai visų aplinkybių visuma man ir leidžia teigti, kad bent jau ramesnis šis laikotarpis prezidentei, o kartu ir mums visiems, tikrai nebus.
– Ponia Ališauskiene, visuomenės apklausose prezidentė išlaikė populiariausio, geriausiai vertinamo politiko įvaizdį visuomenėje visus 10 metų.
– (R.Ališauskienė) Ir prieš tai, prieš eidama į pirmąją ir į antrą kadencijas. Jeigu klausiam žmonių atviro klausimo, kai neduodam jokios pavardės, D.Grybauskaitė niekada nebuvo praradusi pirmos vietos. O jeigu klausiam apie atskirus asmenis tada, kai nereikia rinktis vieno, panašiai, kaip ir Valdas Adamkus.
– Reiktų suprasti, kad kritikuoti dabartinę šalies vadovams kandidatams kaip ir nėra naudinga?
– (R.Ališauskienė) Ji populiaresnė už bet kurį iš dalyvaujančių kandidatų. Kita vertus, dar ir institucijų tam tikras veidas arba pasitikėjimas irgi skiriasi. Mažiausiai gerbiama ir vertinama yra Seimas, po to Vyriausybė, o Prezidentūra yra daug aukščiau.
– S.Skvernelis turbūt viena iš savo kampanijos linijų yra pasirinkęs D.Grybauskaitės kritiką. Jam tai naudinga ar nelabai?
– (R.Ališauskienė) Jis truputį yra ir tam tikrame kampe. Vienas dalykas, kad S.Skvernelis yra vienas dviejuose asmenyse. Jeigu imtume kitus kandidatus, jie šiuo metu yra kandidatai į prezidentus, taškas. Dabar ponas Skvernelis yra ir premjeras, ir kandidatas. Prezidentės pareigos ir darbo specifika reikalauja kalbėti apie Vyriausybės, Seimo darbus.
Šiuo atveju kyla klausimas: ji kritikuoja S.Skvernelį kaip premjerą ar kaip kandidatą? Atskirti šių dviejų dalykų neišeina. Tada premjeras kalba ir kaip kandidatas, tarsi ir iš opozicijos prezidentei, pusės, valstiečių atstovas, valstiečių premjeras, o ne kaip nepriklausomas kandidatas, nes jis yra nepartinis kandidatas. Nėra turbūt lengva šiuos dalykus suderinti. Kaip kandidatui, jam turbūt nėra labai naudinga, bet jis nelabai turi kitą pasirinkimą.
– (V.Bruveris) Aš manau, kad turėtų, jeigu norėtų. Galiu duoti nemokamą patarimą jo propagandininkams ir jam pačiam, bet jis, aišku, yra gerokai pavėluotas. Galima buvo rinktis visai kitą politinę retoriką ir logiką – vienytojo, taikytojo, nereaguojant į kokius nors labai aštrius ir tiesius pačios prezidentės ar opozicijos, kartu su prezidente žaidžiančios vieną žaidimą, išpuolius.
Galima buvo nesiboksuoti artimoje kovoje, suėjus į klinčą, į kiekvieną priešininko smūgį stengiantis atsakyti lygiai tokiu pačiu ir dar stipresniu. Šita kova, akivaizdu, labiau žalingesnė premjerui. Jo reitingai, man atrodo, tik kenčia nuo tokio tiesmuko, visiškai atviro boksavimosi su prezidente.
Nors logiką galima suprasti, jis taip stengiasi savo pagrindinį elektoratą mobilizuoti, sutelkti, įelektrinti. Bet vis tiek jis daugiau iš to praranda negu laimi. Galima rinktis tiesiog aikido stilių – kovoti švelniau su priešininku, pasinaudoti jo jėga. Mūsų visuomenė ar plačiosios rinkėjų masės vis dėl to labiau nori kitokio prezidento – vienytojo, oraus, ne peštuko. Šitos įvaizdžio dedamosios yra mūsų didesniajai daliai rinkėjų svarbesnės.
– Esate tikras, kad visuomenė tikrai nori vienytojo, taikdario? Toks buvo V.Adamkus, bet D.Grybauskaitė visai kitokia.
– (R.Ališauskienė) Žinot, eina viskas Lietuvoje cikliškomis bangomis. Pirmiausia reikėjo tvirtos rankos ir ūkininko – buvo Algirdas Brazauskas. Rolandas Paksas tarpe, bet V.Adamkus kaip tik buvo vakarietiškas, kultūringas, inteligentiškas žmogus. Po jo vėl reikėjo kietos rankos. Dabar tarsi eina sekanti banga.
– Galvojate, D.Grybauskaitės fenomenas nebeveikia?
– (R.Ališauskienė) Ne, kalbant apie pačią D.Grybauskaitę – jai tinka. Bet jau kietesnio už ją nebus, tada lyg norėtų minkštesnio žmogaus. Kita vertus, iš tyrimų matom, kad visuomenė pavargo nuo tarpusavio kovų, karų. Nesvarbu, konservatoriai su valstiečiais pešasi, tai jau nebesvarbu, kas ten būtų teisesnis ar ne. Išvada tokia: visi jie tik peštis moka ir į turinį žmonės nebesigilina, pavargo nuo šito.
– (V.Bruveris) Aišku, tam tikrai, žymiai rinkėjų daliai svarbus tas nuolatinis karas su priešais, vieno aiškaus priešo pasirinkimas. Bet dar net didesnė rinkėjų dalis, ypač kai renkamas prezidentas, labiau ieško tėvo ar motinos. Aišku, kai motina griežta, visus vienodai vaikus lupa kaip D.Grybauskaitė – irgi gerai. Bet S.Skvernelis ir D.Grybauskaitė – gaunasi labai konkrečios, vienos, apibrėžtos poros peštynės. Ir rinkėjams, manau, nepatinka. Jie šioje kovoje teisia ne prezidentę, o premjerą.
– Kandidatai daugmaž aiškūs, devyni, nors dar skaičiuojami jų parašai. Skirstyčiau juos į du frontus pagal visuomenės pasiskirstymą. Ingrida Šimonytė, Gitanas Nausėda viename ir visi kiti kitame.
– (R.Ališauskienė) Ne visai. Sakyčiau G.Nausėda, šalia I.Šimonytė, nes ji šalia siauresnį apima elektoratą. Plačiausias yra G.Nausėdos, per visus visuomenės sluoksnius. Tada iš kito šono G.Nausėdai tarsi S.Skvernelis. Ir kadangi paskutinis, truputį išlenda Vytenis Andriukaitis netikėtai iš miško. Šiuo atveju jis artimiausias pagal rinkėjų profilį S.Skverneliui – didžiausias konkurentas būtent jam.
Toliau Arvydas Juozaitis yra kandidatas savyje, vienintelis, kurį būtų galima pavadinti protestinio flango ar truputį kitokio – daugiau ideologinių rinkėjų, kurie balsuoja žiūrėdami į asmenybę, bet už tai, kokią jie įsivaizduoja jo asmenybę, už jo idėjas. Visų kitų vertybinio ar ideologinio balsavimo nelabai daug.
Naglis Puteikis, jeigu aną kartą buvo aiškus atstovas protestinio balsavimo, prieš sistemą, dabar labai sunku pasakyti, kas jį renkasi. Jis tarsi mažiau aktyvus, protestuojantis, o jeigu protestuoja, tai ne visą laiką aišku, prieš ką.
– (V.Bruveris) Mindaugas Puidokas, matyt, jį gerokai nuskausminęs turėtų būti.
– (R.Ališauskienė) M.Puidokas, kaip nekeista, lyg ir televizijoje nemažai pasirodo, bet mažiausiai žinomas iš jų. Vis dar žmonės ne visada pavardę atsimena ir dažnai klausia.
– (V.Bruveris) Tie, kam labai reikia, jau yra jį atradę.
– (R.Ališauskienė) Bet jų nedaug. Tos grupės labai siauros – triukšmingos, bet jų nedaug. Pavyzdžiui, tyrimų metu jeigu klausi apie M.Puidoką, tai arba neatsimena pavardės, arba kartais sako: tas, kur apie vaikus šnekėjo. Jam, aišku, žymiai daugiau reikėtų dėmesio, kad jį pažintų.
Valentinas Mazuronis ir Valdemaras Tomaševskis – abu žinomi, bet V.Tomaševskis nišinis kandidatas, kuris turi savo elektoratą, kuris tikrai ateis. Paskutinėmis žiniomis, jo partija eina su koalicija, tai kiek jis rusakalbių dar patrauks kartu prie lenkų rinkėjų. Turėtų savo dalį didžiąją patraukti, nuo kažko nuvalgys truputį.
– Iš tų visų kandidatų tik kokie 2 yra deklaravę savo politinę ideologiją. Visi kiti labai bendri, kaip tautos kandidatai.
– (R.Ališauskienė) Norintys įtikti visoms grupėms.
– Čia savotiška gudrybė? Kad jeigu ką, būtų galima atsiriboti.
– (V.Bruveris) Aš pirmiausia ne gudrybe vadinčiau. Gudrybė irgi yra, bet kartu tai yra tam tikras pasidavimas tam tikrai bendrai, universaliai tendencijai, kuri regima ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Regima seniai ir, deja, tik stiprėja.
– Bet aš, kaip rinkėjas, tikrai norėčiau tai žinoti.
– (V.Bruveris) Žmonėms, ypač kai jie renka prezidentą, svarbiausia yra kažkokios emocijos, šūkiai, išvaizda, atrodymas. Pirmiausia iracionalūs dalykai. Ir visi politikai tą labai aiškiai jaučia. Nes politikai, kaip ir bakterijos, geriausiai jaučia mažiausius bet kokios aplinkos pasikeitimus, virpesius ir molekulinio lygmens judesius. O čia ką jau bekalbėti apie kažkokį molekulinį lygmenį. Čia vyksta tam tikri tektoniniai pasikeitimai.
Nieko nuostabaus, kad politikai iš karto į juos reaguoja ir prisitaiko. Ir visi jie bando daugiau ar mažiau žaisti tą nepartinę, antipartinę ar antipolitinę – jeigu politiką suvoksime kaip tradicinę, įprastinę, demokratines partijų programų, ideologijos kovos prasme. Jie apskritai prieš politiką žaidžia. Štai ir regime tai, kad kone absoliučią daugumą šių kandidatų jeigu bandysime sprausti į kažkokius politinius rėmus, nieko nepavyks.
– (R.Ališauskienė) Ne tai, kad ginant, bet galima būtų pateisinti technologine prasme, kai kalbama, kad prezidentas turi atstovauti visą tautą, visos tautos interesus. Pabrėžiama, kad stipriausi kandidatai techniškai yra pagrindiniai, reiškia, atsiriboję truputį nuo partiškumo. V.Andriukaitis aiškiai deklaruoja savo partinę nepriklausomybę. Lyg tas postas įpareigoja, kad prezidentas būtų nepartinis ir po to kaip vienytojas – tarsi ir būtų aišku, kodėl jie priešinančių ar segmentuojančių visuomenę ideologijų nedeklaruoja. Tarsi tada būsi ne visos tautos. Toks racionalizavimas galimas.
– (V.Bruveris) Jūs detaliau išplėtojote visą argumentaciją šių dalykų, apie kurią aš irgi kalbėjau. Ją galima suprasti. Bet klausimas, ar ją reikia pateisinti ir ar tai yra gerai. Mano nuomone, tai yra blogai.
– (R.Ališauskienė) Bet pagalvokime apie buvusius prezidentus. A.Brazauskas – buvo aišku, kurios jis partijos atstovas
– (V.Bruveris) Bet jis buvo renkamas todėl, kad jis ne politikas, o ūkininkas ir statybininkas.
– (R.Ališauskienė) Jis per daug nedeklaravo, bet jam nepripaišysi kitos ideologijos.
– Jeigu užduotume klausimą, kas iš esmės lemia rinkimų rezultatą – ideologija, programos, debatai, turbūt atsakymas yra asmeninis žavesys?
– (R.Ališauskienė) Įvaizdis. Netgi ne tai, kas apvilkta tuo įvaizdžiu, o būtent tas apvalkalas.
– Jei kalbėtume apie rinkimines kampanijas, kandidatus matome, bet ar jums jau aišku, kaip jie save pozicionuoja? Ar rinkėjas, žiūrėdamas į, tarkime, G.Nausėdos ar S.Skvernelio rinkiminę kampaniją gali suprasti, kas čia toks ir ką jis siūlo?
– (V.Bruveris) Jei kalbėsime pusiau ar didžiąja dalimi emocinių įvaizdžių suvokimo rinkėjų tarpe lygmeniu, tai G.Nausėdos įvaizdis yra pakankamai aiškus ir reikiamu mastu išplaukęs. Jis visiems atstovaujantis, visiems geras, kandidatas ne iš senosios politinės sistemos, ne iš įprastosios, tradicinės politikos, neutralus, nepartinis, specialistas, technokratas pačiu svarbiausiu žmonėms pinigų klausimu. Jo retorika paskutiniu metu tarsi pasiduoda visuotiniam boksui visų su visais. Bet iki šiol jo retorika buvo labiau diplomatiška, stengėsi nesivelti į tiesiogines kautynes. Toks jo įvaizdis – neutrauliausias – ir daugeliui rinkėjų dėl to ir patinkantis.
I.Šimonytė, nepaisant konservatoriško šleifo ir to, kad vis tiek ji pirmiausia nišinė, dešiniojo flango, net tik konservatorių, bet ir Liberalų sąjūdžio, liberaliosios stovyklos kandidatė ir favoritė. Ideologinis aspektas jos įvaizdyje pakankamai aiškus – dešiniąją pusę, liberalią politiką atstovauja. Liberaliąją politiką, kartu su tam tikru lietuviškai konservatyvių vertybių prieskoniu, bet ji irgi stengiasi būti, kiek jai leidžia konservatoriškas šleifas ir balastas, tokia „catch-all“, visiems sluoksniams atstovaujančia kandidate.
Premjeras S.Skvernelis yra labai aiškiai, kaip save pozicionuoja, tos „tikrosios“, „antrosios“ Lietuvos kandidatas, kovojantis su blogąja „pirmąja“ Lietuva – supuvusiu „pirmosios“ Lietuvos elitu, nuskriaudusiu „antrąją“ Lietuvą. Bet irgi, nepartinis, nepolitinis, specialistas, labai svarbiu rinkėjams klausimu – kietos rankos klausimu. Tiek ir tegalima pasakyti apie tris pagrindinius kandidatus.
– Ponia Ališauskiene, ar galima laukti kokių nors netikėtumų? Ar gali vienas iš kandidatų labai stipriai išaugti?
– (R.Ališauskienė) Ne, dabar jau ne. Nukristi gali, nes maža koks didelis skandalas. Išaugti potencijos, kad pirmame ture laimėtų, tai tikrai galimybių nėra. Kiek priartės vienas prie kito, kiek atitols – kitas klausimas. Nėra tokio baisaus atotrūkio. G.Nausėda pirmauja seniai, bet ne tiek, kad negalėtų ir likti 2-3, priklausomai nuo visų aplinkybių. Kita vertus, reiktų pasižiūrėti, kas darosi su V.Andriukaičiu. Jis vėliausiai pradėjo ir iš karto šoktelėjo.
Iš kitos pusės, visi pasiskelbę iš karto šoktelėjo. Atitinkamai susiklosčius aplinkybėms ir su nesėkminga premjero kampanija, dar V.Andriukaitis galėtų jį ir pralenkti, jeigu gerą kampaniją padarytų. Tyrimai rodo, kad 3-4 vietoje dabar yra A.Juozaitis, jis dabar irgi po truputį renka paramą. Sakyčiau, jis lieka protestinio flango atstovas, tai jis gali būti panašiai, kaip per praeitus rinkimus N.Puteikis buvo – netikėtai daug kam surinkęs daug balsų. Manyčiau, A.Juozaitis surinks daugiau negu dabar tyrimai rodo, vis tik paskutinę minutę prie jo gali persimesti.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
