Papasakokite apie Rusijos vykdomą hibridinį karą – kas tai?
Tai naujos kartos kariniai veiksmai, vykdomi tradiciniais ir netradiciniais būdais – panaudojant ir elektroninę erdvę, siekiant ne tik tiesiogiai karinių, bet ir politinių tikslų. Elektroninė arba kibernetinė erdvė, kaip pastaruoju metu vadinama kai kuriuose teisės aktuose, gali būti panaudota kibernetinėms grėsmėms sukelti, taip pat propagandai vykdyti.
Kibernetinės grėsmės gali būti susijusios su įvairių programinių įrankių panaudojimu tam, kad būtų išgauta konfidenciali informacija, sutrikdytas svarbių informacinių sistemų darbas, perimtas informacinių sistemų valdymas ar pan. Ne visas kibernetines grėsmes galime iš karto pastebėti, apie kai kuriuos incidentus sužinome tik po kurio laiko, o apie tam tikrą dalį grėsmių galime ir iš viso nesužinoti. Pavyzdžiui, kompiuteriai, informacinės sistemos ir kt. gali būti užkrėsti tam, kad tam tikru laiku, kurio nežinome, būtų aktyvuoti tam tikri programiniai moduliai ir būtų padaryta žala. Tokia veikla gali būti nukreipta į ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros objektus. Taip pat gali būti panaudotos užkrėstos svetainės tam, kad toliau būtų platinamas kenkėjiškas kodas tarp svetainės lankytojų. Hibridinis karas gali būti susijęs ir su propaganda elektroninėje erdvėje, skirta iškraipytiems arba melagingiems faktams skleisti.
Į kokias šalis jis nukreiptas ir kaip atrodo Lietuva, kaip taikinys, tame kontekste?
Kadangi nėra patikimų tyrimų, kol kas sunku tiksliai pasakyti, kaip atrodo Lietuva kitų valstybių kontekste, tačiau faktas, kad mūsų šalis yra viena iš hibridinio karo, kuriam pasitelkiama ir elektroninė erdvė, taikinių – Rusijos hibridinis karas yra labiausiai nukreiptas į Rytų Europos valstybes, artimiausias Rusijos kaimynes, tokias kaip visų pirma, Ukrainą, taip pat ir Estiją, Latviją, Lietuvą. Tačiau jau ir kitos, toliau nuo Rusijos esančios Vakarų valstybės, pradeda jausti tokio karo pasireiškimą, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur buvo bandoma paveikti politinių rinkimų rezultatus. Lietuvai taip pat reikėtų išlikti budriai, ypač prieš artėjančius įvairių lygių rinkimus.
Jūsų nuomone, kaip Lietuva geba kovoti šiame hibridiniame kare?
Gerai tai, kad Lietuva supranta hibridinio karo grėsmę ir pasireiškimą. Jau dabar oficialiuose dokumentuose, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Kibernetinio saugumo strategijoje, Lietuvos nacionalinio saugumo strategijoje, yra įvardintos hibridinės grėsmės, apie tai viešai kalba specialistai, politikai. Lietuva, puikiai suprasdama, kad tokiame kare reikia ieškoti sąjungininkų, turimą informaciją apie hibridinio karo grėsmes aktyviai skleidžia tarptautinėje erdvėje bei tiek NATO, tiek ES skatina įgyvendinti kovos su hibridinio karo iššūkiais priemones.
Dėl kovos su kibernetinėmis grėsmėmis nacionalinio saugumo kontekste aktyviai bendradarbiauja Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC), Valstybės saugumo departamentas ir kitos institucijos. Su propagandos, kuri skleidžiama per elektroninės erdvės priemones, klausimais taip pat aktyviai dirbama.
Rusija yra viena pirmaujančių šalių pasaulyje pagal kibernetinių atakų mastą. Kaip mes, tokia maža šalis, galime su tuo kovoti?
Didėjant kibernetinių išpuolių mastui, svarbu juos atpažinti. Kaip geroji praktika, paminėtinos Lietuvoje vykstančios kibernetinės pratybos. Jos vyksta įvairiais lygiais, įtraukiant skirtingus specialistus. Tik siūlyčiau tokiose pratybose dar labiau akcentuoti hibridinio karo elementus, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Europos tinklų ir informacijos apsaugos agentūros (ENISA) organizuojamose pratybose.
Taip pat, kaip jau minėjau, kovoje su tokiomis grėsmėmis reikia prašyti tiek NATO, tiek pačios ES pagalbos. Incidentų buvo jau tikrai ne vienas. Pavyzdžiui, užfiksuoti prieš žiniasklaidą vykdyti kibernetiniai išpuoliai, kai buvo skelbiama klaidinanti ir paniką kelianti informacija, susijusi su NATO karių misija. Labai svarbu, kad tokie įvykiai pastebimi, informacija apie juos kaupiama ir analizuojama bei skelbiama įvairiose ataskaitose: NKSC, VSD ir kitų institucijų. Informacijos apie tokias grėsmes skleidimas labai svarbus didinant tiek specialistų, tiek politikų, tiek visos visuomenės suvokimą.
Taip pat būtina pažymėti, kad tiek Krašto apsaugos ministerija, tiek Nacionalinio kibernetinio saugumo centras aktyviai dirba siekdami koordinuoti Kibernetinio saugumo įstatymo įgyvendinimą praktikoje, kad neliktų silpnų vietų, kurios gali būti panaudojamos kibernetiniams incidentams vykdyti. Beje, tokį galiojantį įstatymą turi ne visos valstybės, taigi Lietuva turi tikrai gerą bazę kovoti su kibernetinėmis grėsmėmis. Tik, mano nuomone, Lietuvos Respublikos teisinėje bazėje galėtų būti aiškiau numatytos priemonės hibridinio karo atveju – prevencijai, užkardymui ir pan.
Kaip manote, kas yra visuomenės stuburas, padedantis kovoje su propaganda?
Visų pirma, tai yra visuomenės suvokimas – kokios yra grėsmės, jų būdai ir priemonės. Taip pat būtina kibernetinio saugumo higiena. Kiekvienas pilietis turi suvokti, kad jis taip pat yra atsakingas už bendrą valstybės atsparumą kibernetinėms, hibridinėms grėsmėms. Pavyzdžiui, kiekvienas pilietis turi rūpintis savo el. įrangos – kompiuterių, išmaniųjų įrenginių, bevielio ryšio stotelių ir kitų įrenginių, kurie gali būti panaudoti siekiant atakuoti svarbiausius Lietuvos informacinius resursus – apsauga.
Taip pat reikia gebėti pastebėti ir atskirti klaidingą ar melagingą informaciją, kuri skleidžiama el. priemonėmis. Patarčiau domėtis plačiau, skaityti ne tik Lietuvos, bet ir Vakarų leidinius, turėti platesnį požiūrį. Šiandien pagrindinė šalies silpnoji pusė yra visuomenės manymas ir tikėjimas, kad kažkas kitas mus apsaugos. Kiekvienas žmogus turėtų rūpintis apsauga, domėtis aktualijomis ir kritiškai vertinti el. informavimo priemonių skleidžiamą informaciją.
Puiku, kad Lietuvoje jau yra identifikuota taip vadinama kritinė infrastruktūra, kurios apsaugai skiriamos padidinto saugumo priemonės. Ir, tikėkimės, Lietuvoje pavyks išvengti tokių įvykių, kurie nutiko Ukrainoje, Estijoje ar kitose valstybėse.
