Kaip vis dar abejojančiam rinkėjui nuspręsti, kurio kandidato į prezidentus užsienio politikos vizija jam patrauklesnė ir geresnė Lietuvai?
Pažiūrėjus pirmuosius visų kandidatų debatus LRT televizijoje tokiems piliečiams abejonių nesumažėjo. Tuo įsitikinęs Generolo Jono Žemaičio karo akademijos politologas Giedrius Česnakas.
„Reikia būti politologu, kad visus debatus ištvertum. Abejoju, ar rinkėjas galėjo dvi valandas išlaikyti dėmesį, kai buvo taip nuobodu“, – taip savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ vakar debatus įvertino G.Česnakas.
Per interviu „Lietuvos rytui“ politologas stebėjosi, kad visi pretendentai į šalies vadovo postą atrodė lyg apskritai nebūtų rengęsi kalbėti apie konkrečius užsienio politikos iššūkius ir problemas.
– Kodėl, jūsų nuomone, šie debatai buvo tokie nuobodūs? – paklausėme G.Česnako.
– Viena priežasčių – jų forma. Tai nebuvo debatų formatas tikrąja to žodžio prasme.
Kandidatai tiesiog fiziškai nelabai galėjo ginčytis vienas su kitu, nes jiems pirmiausia reikėjo per minutę išpyškinti atsakymą į vieną klausimą.
Kita vertus, ir patys klausimai buvo labai tradiciniai, bendro pobūdžio, nuspėjami.
Bet tai tik formalios priežastys ir galbūt net ne pagrindinės.
Juk net tokiu atveju bent kai kurie kandidatai galėjo pamėginti atsakinėti į tradicinius formalius klausimus netradiciškai, pabrėždami kokius nors svarbius, tačiau šiuo metu, jų nuomone, nepakankamai pabrėžiamus problemų aspektus.
Aišku, tokiai valstybei kaip Lietuva ir yra svarbiausi tokie dalykai kaip santykiai su Rusija, JAV, Europos Sąjunga. Visiškai naujų problemų ar iššūkių neišrasi.
Bet čia ir yra esmė: kaip konkrečiai Lietuva turėtų elgtis kiekvienoje šių užsienio politikos sričių būdama nors ir maža, bet savarankiška valstybė?
Ar ji turėtų orientuotis į kitas tokias valstybes, remtis kažkokiu jų pavyzdžiu, tarkime, itin svarbiu prioritetu laikyti žmogaus teisių klausimus?
Jeigu taip, tai kaip konkrečiai tai turėtų atsispindėti tarptautiniuose santykiuose?
– Vadinasi, jūsų nuomone, beveik visi kandidatai, pirmiausia trys populiariausieji, tiesiog stengėsi kartoti jau visiems žinomas tradicines ir „teisingas“ deklaracijas? Kodėl jie taip elgėsi – bijojo užkliūti už aštrių kampų?
– Gali būti. Būtent abstraktumas ir bendrybės buvo pagrindinė problema.
Kai debatuoja žmonės, politiniai lyderiai, siekiantys šalies vadovo ir užsienio politikos vairininko posto, norisi išgirsti jų vizijas.
Bet „vizija“ – ne gražių ir teisingų bendrybių apie saugumą, gerovę, gerus santykius su kaimynais rinkinys, o konkretus pagrindinių problemų, iššūkių matymas ir planas, kaip į tai reaguoti.
Pavyzdžiui, kalbėdami apie Ukrainą kone pusę laiko visi kandidatai tiesiog priminė, kokia padėtis yra šioje šalyje ir kas vyksta aplink ją.
Tačiau kaip kiekvienas iš jų ketina konkrečiai reaguoti į tą padėtį, ką siūlyti Lietuvos užsienio politikai, Vakarams? Juk šių problemų dedamosios yra labai konkrečios.
– Ar tą patį prikištumėte ir vadinamiesiems antrojo ešelono kandidatams, kurie tarsi turėjo mesti iššūkį favoritams?
– Taip. Antai ne vienas jų kalbėjo, jog reikia gerinti santykius su Rusija. Bet kaip konkrečiai? Panašių neaiškumų buvo ir kalbant apie santykius su Baltarusija.
Be to, kai kurie jų aiškino net ne apie užsienio politiką, o stengėsi kalbėti apie jiems rūpimus ir įdomius dalykus, taip tarsi siųsdami signalą savo rinkėjams.
Štai Mindaugas Puidokas šnekėjo apie Viktoro Orbano Vengriją, kuri jam patinka, ar apie „šeimos vertybes“.
Naglis Puteikis, mano nuomone, apskritai nelabai domisi užsienio politika ir šiems debatams net nesirengė – stengėsi kalbą kuo dažniau pasukti į vidaus politikos dalykus ir tas problemas, kurios artimos jo rinkėjams.
– Tai kaip, jūsų manymu, kandidatas į prezidento postą turėtų kalbėti apie užsienio politiką?
– Taip, kaip ir apie kiekvieną kitą prezidento kompetencijai priskirtą sritį, o vis kalbėti apie foną ar kontekstą, kuris ir taip visiems žinomas, ar daugybę kartų kartoti „reikia“, o orientuotis detalėse ir dėstyti konkrečius veiksmų planus.
