Bandydami nugrimuoti Dalią Grybauskaitę filmo kūrėjai atidengė jos tikrąjį veidą

Trečia savaitė kino ekranuose rodomas naujas lietuviškas filmas „Valstybės paslaptis“ apie prezidentę Dalią Grybauskaitę atskleidžia, kad tikroji jos biografija – svarbiausia valstybės paslaptis.

 Dalia Grybauskaitė.
 Dalia Grybauskaitė.
Filmo kūrėjai į tikrąjį D.Grybauskaitės pasaulį nepažvelgė net pro plyšį.
Filmo kūrėjai į tikrąjį D.Grybauskaitės pasaulį nepažvelgė net pro plyšį.
Dalia Grybauskaitė.<br>D.Umbraso nuotr.
Dalia Grybauskaitė.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Apr 27, 2019, 7:12 PM, atnaujinta Apr 28, 2019, 1:48 PM

Filme „Valstybės paslaptis“ operatoriaus kamera net keliskart įsileidžiama į D.Grybauskaitės grožio kambarį, kur prezidentei daromas makiažas prieš jai pasirodant viešumoje, taip pat ir prieš šio filmo kūrėjų kameras.

Tai didžiausia ir bene vienintelė paslaptis, kurią sužino plačiai išreklamuoto filmo žiūrovai.

Bet ir čia neapsieita be nekaltos moteriškos gudrybės: politikės grožio kambario durys atsiveria tik tada, kai kirpėjai ir grimuotoja faktiškai jau yra baigę darbą.

Todėl kino juostoje regime tik nugrimuotą, glamūrinį herojės portretą (beje, žurnalo „Glamour“ prizo įteikimas Lietuvos prezidentei – viena šio filmo kulminacijų).

Tokia glamūrinė – nulakuota – yra ir D.Grybauskaitės dviejų kadencijų prezidentavimo ir filmo estetika: nekintanti, kaip jos šukuosena ir mėlyni kostiumėliai.

Žmogus savo tikrąjį veidą parodo privačioje erdvėje, artimųjų rate. Šeimoje jis jaučiasi saugiausias.

Tačiau tai senamadiškas požiūris, paneigiamas „Valstybės paslaptyje“, kur ištrinta riba tarp viešosios ir privačios erdvės. Tiksliau sakant, pastaroji be gailesčio amputuota.

Visai kaip Aldouso Huxley „Nuostabiame naujame pasaulyje“ žodžiai „motina“, „tėvas“, „šeima“ yra pasenę ir nebevartojami, žmogiški ryšiai ir jausmai – nebereikalingas balastas, darkantis tobulą pasaulį.

Filmo epigrafu galėtų būti D.Grybauskaitės prisipažinimas, kad jos stiprybės šaltinis po tėvų mirties yra tai, jog ji neturi šeimos ir artimųjų, nes per mylimus žmones būtų galima daryti poveikį ir valstybės vadovei.

Privatumo, žmogiškų jausmų spragą mėginama kompensuoti D.Grybauskaitę filmuojant šeimininkaujančią Prezidentūros virtuvėje, pilstančią „Alitos“ putojantį vyną, švenčiančią gimtadienį su Prezidentūros kanceliarijos darbuotojais.

Tai graudžios pastangos, nes kiek biure gali būti namų šilumos ir jaukumo? Negelbėja ir tokios amžinos klišės kaip kadrai su vaikučiais.

Heroję regime nuolat apsuptą mikrofonų miško tribūnose, paraduose, oficialiuose renginiuose, skubančią į derybas, susitikimus ir spaudos konferencijas.

Anksčiau tai buvo vadinama oficiozine, paradų ar ritualine kultūra.

„Valstybės paslaptis“ jau sulaukė ironiškų replikų ir palyginimų su Leonido Brežnevo epocha ir dabartinėmis Rytų despotijomis, kur gyviems vadovams statomi paminklai.

Tačiau „Valstybės paslaptis“ nėra senosios propagandos reliktas – veikiau šiuolaikinio modernaus pasaulio dokumentas. To pasaulio, kurį išpranašavo Herberto Marcuse „Vienmatis žmogus“.

Toks pats vienmatis filme yra ir D.Grybauskaitės paveikslas. Kaip ir vieno matmens visas prezidentės pasaulis, kuriame nėra kitokios nuomonės, opozicijos, diskusijų, kritinio mąstymo.

Nors iš pradžių, kaip parodoma kino juostoje, buvo apsčiai priešiškų blogio jėgų (galingi oligarchai, besispyriojantis, nenorintis atsistatydinti vieno teismo pirmininkas, nedraugiška žiniasklaida), visi D.Grybauskaitės kritikai ilgainiui ištremti iš jos tobulo pasaulio. Kaip ir iš filmo.

„Kur jie dabar? – filme klausia prezidentės patarėja, teisės grupės vadovė Rasa Svetikaitė ir džiugiai atsako: – Teisiamųjų suole!“

Tobulas stalinistės paveikslas: „Visus pasodinsiu!“ Su šventu pasipiktinimu D.Grybauskaitė pasakoja, kaip pirmosios kadencijos pradžioje vienos žiniasklaidos grupės savininkas jai išdrįso įteikti reikalavimų sąrašą.

Tokį pat primygtinių reikalavimų sąrašą jai esą mėginęs įbrukti ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas (įdomu, kuris nuo kurio nusirašė?). Tai įžeidė ir jos, ir valstybės garbę. Pasak D.Grybauskaitės, valstybė turi pati save gerbti, tada ją gerbs ir svetimi.

Nors ir nekartojama garsioji Karaliaus Saulės frazė: „Valstybė – tai aš!“, distancija tarp valstybės ir prezidentės filme nepastebimai ištirpsta.

Vos neužmiršau paminėti filmo režisieriaus Donato Ulvydo. Tačiau jis didesnių autorinių meninių ambicijų turbūt ir nepuoselėja.

Neatsitiktinai tarp įspūdingos filme surinktų politikos, žiniasklaidos, pramogų pasaulio, Bažnyčios ir net krepšinio žvaigždžių kolekcijos nematome meno atstovų.

Aukštajai kultūrai, menui nėra vietos šioje vienmatėje civilizacijoje. Čia daromas ne menas, o pinigas.

Į filmą tik kiekybiškai perkelta per dvi D.Grybauskaitės kadencijas sukaupta masinės medijos produkcija, kai nelengva atskirti, kur čia informacija ar pramoga, o kur reklama, manipuliacija ir indoktrinacija.

Iš vienkryptės ir vienmatės, iš anksto suderintų klausimų ir atsakymų komunikacijos filmas nė nemėgina išsukti.

„Valstybės paslaptis“ apibendrina reklamos meistrų, viešųjų ryšių agentūrų ir įvaizdžio kūrėjų dešimtmečio triūsą, nepasiūlydama naujos kokybės.

„Valstybės paslaptis“ – tai himnas vienmačiam mąstymui. Ir prezidentės komandos pastangų pergalės vainikas mobilizuojant masinės komunikacijos medijas savo šeimininkės gynybai, įtvirtinant vienmačio mąstymo ir elgesio modelius, kuriems nesipriešina net Lietuvos intelektualai. Naujasis totalitarizmas.

Vis dėlto kokia atžanga ištikusi Lietuvos žiniasklaidą per D.Grybauskaitės dvi prezidentavimo kadencijas.

Daugiau nei prieš gerą dešimtmetį per Lietuvos radiją puikus žurnalistas ir dailininkas Vaidotas Žukas nepabūgo pasamprotauti apie netradicinę D.Grybauskaitės orientaciją (nors ir sukeldamas skandalą).

Pirmosios kadencijos pradžioje žemė neapsivertė ir net nesudrebėjo, kai jauna žurnalistė viešai D.Grybauskaitės paklausė, ar ji ne lesbietė ir ne kagėbistė?

Tada dar būtų buvę įmanoma susukti nepriklausomo kino juostą – be etikečių klijavimo ir išankstinių nuomonių – apie vingiuotą D.Grybauskaitės kelią nuo Mykolo Burokevičiaus platformos per Algirdo Mykolo Brazausko globą iki Vytauto Landsbergio amžinai žaliuojančio ąžuolyno.

Nūnai tokių stačiokiškų nesuderintų klausimų ir problemiškos, diskusijas keliančios kino juostos autorius atsidurtų – ne be R.Svetikaitės patarimo – teisiamųjų suole.

Arba bent tautos atskalūnų ir nenaudėlių, valstybės priešų sąraše, kuris prezidentės komandos, „Valstybės paslapties“ scenarijaus neoficialios kolektyvinės bendraautorės, kruopščiai atrinktas ir demaskuotas filme.

Vienmačiame pasaulyje nebėra ir nebegali būti alternatyvų. Užtat ir didžiuojamės valstybės vadove, kurios tikroji biografija – pati svarbiausia valstybės paslaptis.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Lietuvos narystės NATO metinės – ar iššūkių daugiau?