Knyga apie A. Guogą atskleidžia: po dosnaus rėmėjo kauke – azartiškas ir įžūlus lošėjas

Viešojoje erdvėje – krepšinio rėmėjas, įžvalgus verslininkas. Realybėje – intrigų meistras, kaip erkė mintantis svetimu krauju. Europarlamentaro Antano Guogos įvaizdį savo knyga griauna buvęs jo verslo partneris.

 A.Kolesnikas (nuotr. kairėje) prarado savo kurtą įmonę, nes mano padaręs klaidą verslo partneriu pasirinkęs A.Guogą. Nuo pastarojo praeityje yra nukentėjęs ir treneris R.Kurtinaitis.<br> Lrytas.lt koliažas
 A.Kolesnikas (nuotr. kairėje) prarado savo kurtą įmonę, nes mano padaręs klaidą verslo partneriu pasirinkęs A.Guogą. Nuo pastarojo praeityje yra nukentėjęs ir treneris R.Kurtinaitis.<br> Lrytas.lt koliažas
A.Kolesnikas (nuotr. kairėje) prarado savo kurtą įmonę, nes mano padaręs klaidą verslo partneriu pasirinkęs A.Guogą.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
A.Kolesnikas (nuotr. kairėje) prarado savo kurtą įmonę, nes mano padaręs klaidą verslo partneriu pasirinkęs A.Guogą.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Kurtinaitis.
 R.Kurtinaitis.
 T.Bauro nuotr.
 T.Bauro nuotr.
 T.Bauro nuotr.
 T.Bauro nuotr.
 J.Stacevičiaus nuotr.
 J.Stacevičiaus nuotr.
 J.Stacevičiaus nuotr.
 J.Stacevičiaus nuotr.
 R.Danisevičiaus nuotr.
 R.Danisevičiaus nuotr.
 D.Umbraso nuotr.
 D.Umbraso nuotr.
 D.Umbraso nuotr.
 D.Umbraso nuotr.
  A.Kolesniko knygoje „Gero nešiojimo“ išsamiai aprašytas jo bendras verslas su A.Guoga.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
  A.Kolesniko knygoje „Gero nešiojimo“ išsamiai aprašytas jo bendras verslas su A.Guoga.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
  A.Kolesniko knygoje „Gero nešiojimo“ išsamiai aprašytas jo bendras verslas su A.Guoga.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
  A.Kolesniko knygoje „Gero nešiojimo“ išsamiai aprašytas jo bendras verslas su A.Guoga.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
  A.Kolesniko knygoje „Gero nešiojimo“ išsamiai aprašytas jo bendras verslas su A.Guoga.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
  A.Kolesniko knygoje „Gero nešiojimo“ išsamiai aprašytas jo bendras verslas su A.Guoga.<br> R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (13)

„Lietuvos rytas“

Apr 28, 2019, 6:00 PM, atnaujinta Apr 29, 2019, 6:01 AM

Andrius Kolesnikas buvo studentas, kai iš 1000 eurų paskolos įsuko didžiulį kedų prekybos verslą.

Šis kaunietis nesvajojo tapti verslininku, bet pasiūlė rinkai tai, kas pačiam itin patiko, ir sulaukė neįtikėtinos sėkmės.

Kai A.Kolesniko verslas per penkerius metus pasiekė 300 tūkst. eurų metinę apyvartą, jis ėmė ieškoti partnerio, kuris padėtų susigaudyti didelio verslo džiunglėse.

Kauniečio partneriu tapo A.Guoga – milijonierius filantropas ir mecenatas, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, ne tik nevykdė A.Kolesnikui duotų pažadų, bet ir išmetė verslo įkūrėją iš žaidimo.

Pats A.Guoga įvairiose konferencijose mėgdavo pasakoti apie jauną vaikiną, kuris turėjo svajonę ir kuriam jis padėjo sutvirtinti jo paties įkurto verslo pamatus, nors realybė buvo kitokia.

Apie A.Guogos intrigas ir verslo perėmimą 34 metų A.Kolesnikas papasakojo knygoje „Gero nešiojimo“.

„Suprantu, kad A.Guoga turėtų būti nepatenkintas šia knyga, bet jo nebijau. Bijoti turėčiau ne aš – tas, kuris sukūrė produktą, o tas, kuris regzdamas intrigas, išnaudodamas tai pasisavino.

Dėl baimės ko nors neįžeisti, baimės, kad nepaduotų į teismą, daugelis tyli, tad tokie kaip A.Guoga gali keroti“, – įsitikinęs knygos autorius.

Kai baigiantis 2011-iesiems A.Kolesnikas nutarė kreiptis į A.Guogą, siūlydamas jam prisidėti plėtojant verslą, apie Australijos lietuvį viešai buvo prieinama tik teigiama informacija.

Jei būtų bent nutuokęs, kad dabartinio europarlamentaro įvaizdis yra sukurtas dirbtinai, Andrius nebūtų net svarstęs galimybės su juo dirbti.

„Knygą rašiau pirmiausia sau, bet privalau tą istoriją papasakoti ir kitiems, kad ir jie nepasimautų ant A.Guogos kabliuko. Frazė „apsimestinio gerumo meistras“, manau, geriausiai apibūdina Antaną.

Noriu pabrėžti, kad mano knyga neturi nieko bendra su politika, – kai ji pasirodė, A.Guoga dar buvo nepaskelbęs, jog vėl kandidatuos į Europos Parlamentą. Kaip tik priešingai – iki tol jis sakė, kad traukiasi iš politikos“, – tvirtino A.Kolesnikas.

A.Guoga atsisakė komentuoti A.Kolesniko knygoje „Gero nešiojimo“ aprašytą istoriją.

Europarlamentaro atstovė Agnė Zalanskaitė „Lietuvos rytui“ tvirtino, kad visa ši istorija yra išgalvota, o A.Guoga susilaiko nuo komentarų. Politikas neatsakė į elektroniniu paštu jam nusiųstus klausimus.

– Kedų verslo ėmėtės dar būdamas Kauno technologijos universiteto informacinių technologijų studijų ketvirtakursis. Nuo ko viskas prasidėjo? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Kolesniko.

– 2007 metais vienoje JAV svetainėje radau patinkančius batus ir, kad būtų pigiau juos parsisiųsti, pats sukūriau svetainę, kurioje pasiūliau prekių iš tos pačios interneto parduotuvės.

Gavau kelis užsakymus, bet neturėjau jokio supratimo apie muitus, tad tų kedų savikaina tapo didesnė nei kaina, už kurią pardaviau.

Tačiau man labai patiko tie kedai, tad nutariau ir toliau juos siūlyti. Tai buvo mano pomėgis – niekada nelaikiau savęs verslininku, nes nei mano tėvai, nei draugai nėra susiję su verslu.

Pirmiausia žiūrėdavau, kas man patinka, ir siūliau prekes ieškodamas į mane panašių klientų.

Patikusius batus fotografuodavau, filmuodavau, aprašydavau. Visa tai dariau neturėdamas jokio plano. Mano pirmasis biuras buvo 17 kvadratinių metrų bendrabučio kambarys, kuriame ir batus laikiau, ir pats gyvenau.

Kasmet verslas augo po kelis kartus, kol 2012 metais pasiekiau 300 tūkst. eurų metinę apyvartą.

Bet tai buvo tik virtualūs pinigai – aš jų nemačiau, nes viską sugrąžindavau į verslą, kad prekių asortimentas būtų didesnis.

– 2011 metais susisiekėte su A.Guoga ir pasiūlėte bendradarbiauti. Kam jums reikėjo partnerio?

– Kaip krepšininkams reikia trenerio, taip ir versle reikalingas autoritetas, nuėjęs visą kelią ir galintis padėti sutvarkyti verslą ir plėstis į užsienį.

Mano svetainėje batų užsisakydavo daug užsieniečių. Daugiausia – iš JAV. Prekes dažnai siųsdavome ir į Australiją, Rusiją.

2012 metais prekių jau buvau išsiuntęs į daugiau kaip 60 šalių.

Lietuviai mėgsta sakyti, kad kedus perka tik Anglijoje, nes ten – daug pigiau. Bet iš manęs pirko daug užsieniečių. Tai buvo akstinas nesustoti.

Esu atsargus žmogus, mažai bendrauju. Mano įmonė „SportClothes“ buvo kaip uždaras organizmas.

Dabar mąstau kitaip. Tačiau tada maniau, kad vienodai rizikinga ir samdytis specialistą, ir turėti verslo partnerį.

Juolab kad norint augti reikėjo pinigų. O jų nebuvo net darbuotojams samdytis.

Be to, neturėjau supratimo, kaip rasti tinkamų darbuotojų, nors vėliau vis tiek turėjau jų ieškoti.

Verslas sparčiai augo, tad norėjau pasinaudoti savo stipriosiomis savybėmis ir susitelkti į sritis, kurias geriausiai išmanau.

Pavyzdžiui, dirbti su prekėmis, bet nesikišti į patį verslo valdymą.

– Kodėl nutarėte kreiptis būtent į A.Guogą?

– Partnerio ieškojau ilgai – apie metus vertinau verslininkus, karjerą jau baigusius ar dar žaidžiančius krepšininkus, bet vis aptikdavau trūkumų.

Atrodė, kad vienas nepadės man augti, kitas turi per mažai žinių, trečias nepatiko kaip žmogus.

Kai susimąsčiau apie Antaną, ilgai ieškojau apie jį informacijos – radau tik teigiamą.

Jis buvo neseniai nupirkęs Lietuvos krepšinio rinktinei teisę žaisti 2010 metais pasaulio čempionate Turkijoje, rėmė „Bėdų turgų“. Atrodė, kad iš Australijos atvykęs lietuvis visiems tik gėrį skleidžia.

Net Rimas Kurtinaitis apie tai, kaip Antanas Australijoje jį apgavo, papasakojo vėliau.

Pykau ant R.Kurtinaičio, nes manau, kad žmonės neturėtų slėpti, jei kas nors juos apgavo, nors tai ir nėra malonu.

Jei tada būčiau žinojęs šią istoriją, A.Guogos tikrai nebūčiau pasirinkęs savo verslo partneriu.

– Ar A.Guoga greitai atsiliepė į jūsų pasiūlymą?

– Antano atstovas paskambino jau kitą dieną po to, kai gavo mano elektroninį laišką.

Pirmą kartą susitikome 2012-ųjų vasarį – A.Guoga atvažiavo pas mane, viską aprodžiau, jam patiko, buvo daug pažadų.

Mano prekės iškeliaudavo į įvairias šalis, tad pasakiau Antanui, kad turiu tikslą per 50 metų pasaulyje atidaryti 50 parduotuvių.

Kai suaugęs žmogus sako, kad tai gera idėja, kad paskui ir patys gaminsime batus, nekyla minties abejoti jo žodžiais.

Kodėl nei iš šio, nei iš to jis turi mėtytis tokiais pažadais?

– Kaip toliau viskas vyko ir kada jūs pasigailėjote, kad partneriu pasirinkote būtent A.Guogą?

– 2012 metų pavasarį su A.Guoga pasirašėme bendradarbiavimo sutartį, jis atidarė „SportClothes“ įmonę, kurios vardą ir logotipo patentą jam perleidau, o naujos įmonės akcijas pasidalijome: man teko 40 proc., partneriui – 60 proc.

Į verslą įtraukiau ir buvusį savo konkurentą Viačeslavą Budkovą. Knygoje jis – tiesiog Slava. Su Antanu jam perleidome po 5 proc. akcijų. Pagal akcijų skaičių buvo surašytos mano turėtos prekės ir Slavos prekės.

Pasirašydami sutartį į ją nesigilinome. Pasitikėjome Antanu.

Būtent jis turėjo būti atsakingas už dokumentus, kitus su verslu susijusius reikalus.

Bet staiga pastebėjome, kad mūsų prekių vertė gerokai sumažinta. Slavos sutartyje trūko maždaug 20 tūkst., mano – 80 tūkst. eurų.

Kai pasakėme tai Antanui, jis grąžino man mano pinigus, o Slavai grąžinau aš, nes nenorėjau, kad jis prastai jaustųsi. Vėliau atgavau ir šiuos pinigus. Pinigai man niekada nebuvo svarbiausia.

Nors gyvenau studentiškame bute, tie pinigai neatrodė tokie dideli, o A.Guoga atrodė per daug turtingas, kad teptųsi rankas tokia suma.

Svajojome apie 50 parduotuvių pusšimtyje šalių, o tai atrodė milžiniška imperija.

Maniau, jog Antanas taip pasielgė norėdamas apsidrausti, kad jo neapgausiu.

Jeigu tik nori, tegul turi tuos pinigus, nes jie nėra realūs. Jais vis tiek naudojasi įmonė, ji klesti, auga, tad koks skirtumas tie keliasdešimt tūkstančių eurų, jei vėliau turėsime milijardą.

Bet pamažu atsirado vis daugiau įtarimų dėl A.Guogos, nes nieko nevyko – Antanas dėl įmonės nepajudino nė piršto.

Nebuvo atidaromos naujos įmonės užsienyje, pamačiau, jog A.Guoga net neturi žmonių, kurie galėtų tuo užsiimti.

Antano paskirti žmonės įmonėje dažniau kėlė intrigas, o ne stengėsi jai padėti. Dėl to pats Antanas dažnai atsiprašinėdavo.

Vis buvo kalbama: atidarykime parduotuvę Amerikoje, atidarykime Vokietijoje, Kanadoje, Australijoje. Kur tik Antanas nukeliaudavo, ten siūlydavo atidaryti parduotuvę.

Sakydavau: „Tai atidarinėkime, kas trukdo?“ Bet savo pažadus greitai pamiršdavo.

Tik dėl to, kad dirbome neskaičiuodami valandų, įmonė ir toliau augo. Tai nebuvo lygiaverčių akcininkų santykiai. Kūrėme įmonę kiekvieną dieną, o Antanas paisė tik savo interesų.

Kai su Antanu sukirtome rankomis, kalbėjomės apie tai, kad įmonė turi augti, bet tam reikia pinigų. A.Guoga pareiškė: „Bus tų pinigų – didink pasiūlą ir užsakyk daugiau prekių.“

Šiame versle užsakymai atliekami prieš pusmetį ar net prieš metus.

Užsakėme daugiau prekių, o kai atėjo laikas už jas mokėti, A.Guoga atšovė: „Aš jau pakankamai investavau. Sukitės, kaip išmanote.“

Šie žodžiai įmonę galėjo ir į bankrotą nuvaryti. Teko atšaukti dalį užsakymų, tad tiekėjai sumažino nuolaidas. Kai kurie iš viso atsisakė toliau bendradarbiauti.

Maža to, pašte pradėjo dingti siuntos – klientai užsienyje gaudavo tuščias dėžutes. Antanas ne tik nepadėjo spręsti šios problemos, bet ir ėmė reikalauti, kad grąžintume jam paskolą.

Įmonėje nebuvo pinigų net darbuotojams pasamdyti, nors pasiekėme milijoninę apyvartą.

Buvau direktorius. Mano atlyginimas iš pradžių buvo 600, vėliau – 1500 eurų.

Tuos pinigus aš vis tiek grąžindavau įmonei, nes, pavyzdžiui, iš savo atlyginimo apmokėdavau kai kurias sąskaitas.

Nebuvau samdomas darbuotojas – dirbau dėl savo įmonės.

Visa mano šeima, artimieji irgi stengėsi kuo daugiau padėti, todėl, kai įmonė pateko į sudėtingą situaciją, dariau viską, kad išliptume iš duobės.

Negalėjau visko mesti ir pasakyti, kad Antanas netesėjo žodžio duoti pinigų, tad nebegaliu nieko padaryti.

Tai buvo mano problema ir stengiausi ją išspręsti.

Daugiau kaip dvejus metus dirbau po 17 valandų per parą.

Jau tada, kai ieškojau Antano, buvau persidirbęs. Jis tam ir buvo man reikalingas, kad padėtų išeiti iš šio užburto rato.

Dabar skaitydamas apie vadinamuosius reiderius – verslo užgrobėjus matau daug panašumų su A.Guoga, o jo tikslas ir galėjo būti sužlugdyti įmonę, kad neatlaikyčiau spaudimo ir galbūt viską atiduočiau jam.

– Tačiau jūsų įmonė buvo nuolatinė jaunimo krepšinio rinktinių rėmėja, tad, atrodė, pinigų jai nestinga.

– Nors įmonei pačiai reikėjo apyvartinių lėšų, iškart po to, kai pasirašėme sutartį dėl įmonės akcijų pasidalijimo, Antanas atsiuntė informaciją, kaip tapti Lietuvos jaunimo krepšinio rinktinių rėmėjais.

Schema buvo paprasta: Antanas duoda pinigų rėmimui, įmonė tampa rėmėja, o paskui turime tuos pinigus uždirbti, grąžinti Antanui paskolą ir dar sumokėti 4 proc. palūkanų.

A.Guoga prisistato rėmėju, bet iš esmės iš to uždirba.

Juk jeigu iš banko paimi paskolą ir tais pinigais ką nors paremi, bankas nuo to netampa rėmėju, nes jis uždirba iš palūkanų.

Būti rėmėju buvo naudinga Antanui, o ne įmonei, nes taip jis pirko gerą savo įvaizdį.

– Gana greitai nusprendėte išsiskirti su A.Guoga, bet skyrybos tąsyk taip ir neįvyko.

Kodėl?

– Matydamas, kad bendradarbiavimas su Antanu niekur nenuves, jau 2014-aisiais – po pusantrų bendro darbo metų – pareiškiau, jog noriu parduoti įmonę.

Laikiau tai savo problema – aš padariau klaidą, nes su A.Guoga nepasirašiau normalios sutarties ir jis mane apgavo. Todėl tai turėtų būti geriausias sprendimas mums abiem.

Antanas sutiko parduoti įmonę, sakė, kad ieško pirkėjų, bet nieko nevyko.

Manau, kad jam buvo nenaudinga parduoti įmonę, kuri tapo jo įvaizdžio dalimi, – juk jis nuolat pasakojo apie šią įmonę, kuri susikūrė iš nieko tik dėl mano aistros tam, ką darau.

Juolab kad jam nereikėjo dėti pastangų – viską darėme vieni, o įmonė nuolat augo.

Buvau pririštas prie įmonės, bet ir tada jos neapleidau – ji man visada buvo svarbesnė už asmeninius interesus.

Man buvo įdomu pažiūrėti, ką galima sukurti iš nieko.

Nežinau, ar A.Guoga iš tiesų pardavinėjo įmonę, tačiau jos niekas nepirko, o aš buvau įkalintas savo įmonėje.

Toliau dirbau be laisvadienių ir atostogų. Jei kur nors ir išvažiuodavau, vos suradęs interneto ryšį tikrindavau, ar įmonėje nėra problemų. Tokios išvykos buvo ne atostogos, o tik vietos pakeitimas.

– Nebuvo kilusi mintis likti pasyviu įmonės akcininku?

– Nemačiau galimybės būti pasyviu akcininku savo sukurtoje įmonėje. Norėjau, kad įmonė klestėtų, o A.Guogai, kuriam atidaviau kontrolę, rūpėjo tik kurti gerą savo įvaizdį.

Tuo metu įmonė turėjo apie pusantro milijono eurų vertės turto, prekių – už daugiau kaip milijoną eurų. Tai buvo pelninga, sustyguota įmonė.

Man buvo neįdomu turėti įmonės akcijų tik dėl pinigų – norėjau pažiūrėti, kiek galima sukurti, kokia didelė gali tapti Lietuvos įmonė, kiek ji gali išsiplėsti į pasaulį.

Kai buvau atleistas iš direktoriaus pareigų, netikėjau naujuoju direktoriumi ir jo ketinimais. Neabejoju, kad įmonė ir toliau riedės mano nutiestais bėgiais, bet nemačiau prasmės pats joje likti.

Maniau, kad A.Guogai jokio skirtumo, ar ta įmonė žlugs, ar veiks.

Jeigu ji bus pelninga, jis tuo tik džiaugsis.

Turėdamas kontrolinį akcijų paketą jis būtų galėjęs elgtis, kaip nori, – pavyzdžiui, pelną panaudoti ne dividendams mokėti, o nusipirkti kokį nors pastatą.

– Jūsų konfliktas su A.Guoga pasiekė aukščiausią tašką, kai pasiūlėte jam išpirkti jo akcijas, o jis atsisakė. Galiausiai buvote atstatydintas.

– Pasiūliau Antanui vykdyti pažadą ir sugrąžinti man akcijas už 150 tūkst. eurų. Bet jis iš manęs tik pasijuokė. Tai buvo mūsų konflikto pradžia.

Gaudamas įmonės akcijų A.Guoga daug visko žadėjo, tačiau neįgyvendino.

Ilgai su tuo taiksčiausi, kol galiausiai buvau išsunktas ir turėjau vienaip ar kitaip tai spręsti.

Antanas buvo kaip siurbėlė, kuri vis didėjo, tad buvau priverstas gyventi su mintimi, kad įsileidau intrigantą. Jam įmonė buvo tik žaislas ir jo rinkodaros įrankis.

Vienintelis sprendimas, kurį mačiau, buvo sumokėti už jo akcijas visus pinigus, kiek turėjau, ir tikėtis, kad jis pasitrauks.

Nepasitraukė. Galiausiai sušaukė akcininkų susirinkimą, kuriame pats nedalyvavo. Jam atstovavo advokatas. Viskas vėl vyko per intrigas.

Užuot tiesiai pasakęs, jog nesutariame, tad bus paskirtas naujas direktorius, jis sušaukė akcininkų susirinkimą kitiems klausimams aptarti, o per susirinkimą paaiškėjo, kad sprendžiamas mano likimas.

Buvo pristatytas naujas direktorius – buvęs Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas.

Buvo juokinga, kai, valandą pralaukęs automobilyje, gavęs signalą jis atėjo prisistatyti.

M.Balčiūną pažinojau, nes buvome jo valdomo sporto klubo rėmėjai. Remti šį klubą buvo mano mintis, nes kaip tik plėtėme asortimentą ir įtraukėme treniruočių prekes.

Kai M.Balčiūno sporto klubas išsikėlė į kitas patalpas, sužinojau, kad Mindaugas yra prasiskolinęs ir tas šleifas velkasi paskui jį.

Nebenorėjau savo įmonės sieti su M.Balčiūno valdomu klubu, tad atsisakiau jį toliau remti.

O staiga Mindaugas buvo paskirtas naujuoju mano įmonės direktoriumi!

Po šio Antano sprendimo nebeturėjau kur trauktis. Jo advokatas pasiūlė susisiekti su A.Guoga, kuris arba nupirks mano akcijas, arba man parduos savąsias.

Tą pačią dieną paskambinau A.Guogai ir už jo akcijas pasiūliau 350 tūkst. eurų, bet jis nesutiko.

Manau, kad jo planas buvo gauti milijoninę įmonę už kelis šimtus tūkstančių.

Kai 2014 metais kalbėjomės su agentais, pardavinėjančiais įmones, jie tvirtino, kad galėtume gauti apie 3 mln. eurų.

Sutarėme, kad Antanas išpirks mano akcijas.

Už jas gavau 400 tūkst. eurų neatskaičius mokesčių, nors įmonės metinė apyvarta tada buvo apie 10 mln. eurų.

Vien turto įmonė turėjo maždaug 2 mln. eurų vertės, nevertinant jos vardo, prekybos sistemos, pardavimo kanalų – tai vertę pakelia dar bent dukart tiek.

Vertinant tik turimo turto savikainą, išpirkti milijoninės įmonės akcijas už kelis šimtus tūkstančių yra kažkas nešvaraus.

Antanas į įmonę investavo apie 300 tūkst. eurų ir juos atgavo su palūkanomis.

Papildomai gavo apie 100 tūkst. eurų dividendų. Kelis milijonus eurų jis perėmė vos už 400 tūkst. eurų. Būtent todėl knygoje ir papasakojau istoriją, kaip perimama sėkmingai veikianti įmonė.

– Ko pasimokėte iš šios istorijos?

– Kad svarbiausia – visus pažadus aprašyti sutartyje.

Jau vėliau kalbėjausi su pažįstamais verslininkais, kurie pasakojo, kad radę investuotoją akcijas dalijosi tik tuomet, kai buvo pasirašyta aiški sutartis dėl pasidalijimo sąlygų. Taip jie apsidraudė.

Aš tokios sutarties neturėjau – Antanu pasitikėjau labiau negu man nepažįstamu advokatu.

Tuomet į A.Guogą žiūrėjau kaip į žmogų, kuris užkamšytų mano žinių apie verslo valdymą trūkumą, kurio žinios man padėtų tobulėti.

Dabar tokių dalykų be advokato nebespręsčiau.

Iki šiol manau, kad jei tiki tuo, ką darai, gali pasiekti neįtikėtinų aukštumų, bet labai svarbu yra komanda.

Vienas niekada nieko nepadarysi, niekada nežinosi visų niuansų ir net būtų nenormalu, jei viską žinotum.

Būtina rizikuoti. Bet svarbu tinkamai pasirinkti partnerius ir sudaryti su jais sutartis.

Bandė apgauti ir žinomą krepšininką

Apie tai, kad A.Guoga norėjo jį apgauti, yra pasakojęs ir žinomas krepšinio treneris R.Kurtinaitis (nuotr.).

A.Guoga Lietuvoje geriausiai žinomas kaip netikėtai iš Australijos pasirodęs pokerio genijus. Dar – kaip būsimos bažnyčios statytojas, krepšinio rinktinės gelbėtojas.

Tačiau A.Guoga prie krepšinio yra prisidėjęs ne tik kaip Lietuvos rinktinės ir klubų rėmėjas. Būtent jis dar 1993 metais į Australiją pakvietė žaisti krepšininką R.Kurtinaitį, kuris dabar yra „Chimki“ (Rusija) vyrų krepšinio komandos treneris.

Prieš 1992-ųjų Barselonos olimpines žaidynes R.Kurtinaitis nebuvo pasirašęs sutarties su jokiu klubu. Snaiperiui buvo patariama tai padaryti po olimpiados – jeigu Lietuvos rinktinė gerai pasirodys, gaus geresnį pasiūlymą, pakils kaina.

Kai Barselonoje Lietuvos rinktinė užėmė trečiąją vietą, R.Kurtinaitis sulaukė dviejų pasiūlymų, bet nė su vienu klubu nepavyko pasiekti susitarimo.

Tad kurį laiką R.Kurtinaitis už dyką žaidė Kauno „Žalgiryje“, kol prieš Naujuosius metus į „Žalgirio“ klubą atėjo faksimilė iš Australijos. Joje tuomet 20-metis A.Guoga rašė, kad lietuviui sutartį siūlo Taunsvilio „Suns“ klubas.

Taip A.Guoga tapo krepšininko agentu. Kai R.Kurtinaitis nuvyko į Australiją, paaiškėjo, kad klubas nebuvo net girdėjęs apie A.Guogos jam pasiūlytą atlyginimą.

Nors ant A.Guogos krepšininkui atsiųstų sutarčių su sumomis buvo ir klubo atstovų parašai, paaiškėjo, kad klube niekas jų nepasirašinėjo.

„Sumos nebuvo tokios didelės kaip Europoje, bet rizikavau – norėjau pamatyti egzotišką šalį. Pasakiau, kad už tokią sumą nevažiuočiau, bet už truputį daugiau – taip. Tai tą „truputį“ ir pridėjo“, – pasakojo R.Kurtinaitis.

Vėliau, kai R.Kurtinaitis panoro Australijoje už 150 tūkst. dolerių įsigyti namą, pajuto, kad A.Guoga nori jį apgauti: „Aš Australijoje kaip užsienio pilietis negalėjau įsigyti nekilnojamojo turto, tačiau norėjau nusipirkti namą. Pinigai buvo mano, bet pirko A.Guoga, nes jis turėjo Australijos pasą. Mano advokatas peržiūrėjo dokumentus ir pasakė – tu faktiškai neturi nieko. Nesvarbu, kad sumokėjai visą sumą už namą. Advokatas pasiūlė perrašyti sutartį: tai bus mano investicija į A.Guogos vardu perkamą nekilnojamąjį turtą. Paruošėme dokumentus, tada pasakiau A.Guogai, kad sutartis sudaryta ne taip, reikia perrašyti. Tačiau A.Guoga nenorėjo to daryti. Buvome susėdę su advokatais: aš – su savo, jis – su savo. Pasikalbėjome, o tada A.Guogai jo advokatas pasakė: „Tu neperrašyk sutarties, nes viską prarasi.“

Tai išgirdęs A.Guoga rėžė: „Ne, aš nieko nekeisiu.“ Tada A.Guogai pasakiau, kad jis mane apgavo, tad turi perrašyti sutartį. Po tam tikrų argumentų, kai išaiškinome, kokios bus pasekmės, A.Guoga vis dėlto sutiko perrašyti sutartį.“

Vėliau R.Kurtinaitis išvyko žaisti į Madrido „Real“. Kai krepšininkas išvyko, A.Guoga liko jam skolingas. „Suns“ klubas negalėjo lietuviui tiesiai mokėti atlyginimo, tad mokėdavo per A.Guogos kontorą. Bet A.Guoga neperdavė R.Kurtinaičiui honoraro.

Maždaug po dešimtmečio R.Kurtinaitis staiga išvydo A.Guogą gatvėje Vilniuje: „Iš karto pasakiau – kaip gerai, kad sutikau, tu man dar skolingas! Nebuvo jokių problemų – sugrąžino. Jis neneigė, kad yra skolingas, dar paklausė, kiek – būčiau pasakęs daugiau, būtų ir daugiau davęs, bet kam man taip daryti? Taip su juo problemas ir išsprendžiau.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.