Darbo Briuselyje siekia 16 politinių partijų ir rinkimų komitetų, tarp kurių galima rasti netgi labai įdomių veikėjų. Lietuva rinks 11 europarlamentarų. Bėda ta, kad rinkimai į EP Lietuvoje sulaukia labai mažai dėmesio ir vyksta labai vangiai.
Kodėl taip yra ir ką rinksime į EP?
Apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistė Daiva Žeimytė-Bilienė kalbėjosi su politologe Rima Urbonaite bei ilgamečiu diplomatu Žygimantu Pavilioniu.
– 26 d. vyks EP rinkimai, liko nedaug laiko, bet jei žiūrėtume į kandidatų rinkimines kampanijas – jos vangokos, nelabai kas vyksta. Kaip tai aiškinate, ponia Urbonaite?
R.Urbonaitė: Arba jos, kitaip tariant, jokios. Yra problema ne tik, kad pačių kampanijų nėra, bet dalis iš tų 16-os sąrašų net neturi išgrynintų programų.
Kitaip tariant, jeigu nori sužinoti, su kokiomis idėjomis eina kokio nors Naglio Puteikio partija, nes jis šalia labiau į prezidentus eina, tai paskaitai tą programą ir nesupranti, o kur jis eina.
– Kodėl taip yra?
R.Urbonaitė: Visų pirma, dalis į tai žiūri kaip į galimybę turėti gerą atlyginimą ar gauti šiek tiek žinomumo. 11 postų yra dalinamasi, tai akivaizdu, kad labai daug reikia padaryti, kad gautum bent jau 1-2.
Kitaip tariant, manau, kad taip nutinka, kad pirmas asmuo, kuris yra sąraše, ir nori gauti tą gerą socialinį garantijų paketą, atlyginimą. Mes labai dažnai matome tuose sąrašuose ir visuomeninių komitetų ypač, kad yra pirmas asmuo, o paskui yra bet kas.
Tas pirmas gali būti žinomas, o toliau antri, treti, ketvirti, penkti asmenys, kurie įrašyti sąrašuose, yra beveik mūsų politikos scenoje vadinamieji „no name“ arba tie, kurių mes neatpažintume.
– Arba tie, kuriuos norima išsiųsti į Briuselį dėl kokių nors priežasčių. Jūs pati esate minėjusi, kad arba pabėgti nuo politikos Lietuvoje, arba nuo teisėsaugos Lietuvoje.
R.Urbonaitė: Kartais matai, kad tiesiog kažkokie patarėjai yra surašyti.
– Arba ten sulaukti senatvės – irgi variantas.
R.Urbonaitė: Kartais sakoma, kad tai yra erdvė, kur galima pasitikti politinės karjeros saulėlydį. Bet man atrodo, čia ir yra didžiausia problema, jeigu kandidatai žiūri arba šitaip į ėjimą į EP, arba kaip į gerą pasipelnymo šaltinį.
Jeigu tai yra nors vienas iš dviejų variantų, tai turime labai blogą situaciją, kai institucijoje, kuri yra svarbi, o jos svarbos Lietuvoje mes pakankamai nesuprantame ir neįvertiname, tada turime tai, ką turime. Iš kitos pusės, čia ir mūsų politikų „nuopelnas“, kai patys politikai dažnai netransliuoja būtent ir Europos Sąjungos (ES) svarbos, ir EP svarbos.
Kitaip tariant, nėra gerąja prasme edukacijos ir sakymo, o kas vyksta. Seime mes turime Europos reikalų komitetą, bet jeigu pasižiūrime, ką iš jo girdime, kiek iš jo girdime. Kas labai domisi, šį tą gali sužinoti, bet iš kitos pusės tokios klaidos labai nėra, pačių rinkėjų suinteresuotumas žemas.
Jeigu suinteresuotumas žemas, politikai irgi nelinkę labai daug tam skirti dėmesio. Ir gaunasi toks uždaras ratas. Rinkėjas nežino, politikas naudojasi situacija ir žiūri į vadinamą visuomenės užsakymą, tai kuo jis domisi. Taip ir sukasi viskas.
– Pone Pavilioni, jūs nuo 1993 m. dirbote srityse, susijusiose su Lietuvos įstojimu į ES. Kalbant apie tokios institucijos kaip EP funkciją ir reikšmę – gal iš tiesų nelabai suprantama, kur mes renkame politikus, dėl to atsiranda ir pačių rinkėjų vangumas?
Ž.Pavilionis: Viskam reikia laiko. Mes labai ilgai bandėme įstoti į tą klubą. Įstojom, vakar visi šventėm 15 metų. Tada mes kurį laiką naudojom tą klubą savo vidinėms reformoms, kosmetikai, kūno formoms, kad geriau gyventi.
Bet vis tiek mentalitetas yra vartotojo, tu imi pinigus, kažką pasitvarkai, mes neturime supratimo, kad mes galime įtakoti tą mechanizmą ganėtinai rimtai, kad galime kažką duoti.
– Sako, Briuselis per toli, ką mes galime įtakoti.
Ž.Pavilionis: Čia matyt toks kompleksas, kartais vadina urvinio žmogaus. Manęs labai dažnai klausia, kodėl žmonės referendume gali prieš pilietybes pasisakyti – gal čia tos okupacijos lėmė, kad mes įpratę gintis.
Bet mes galime kurti, mūsų žmonės labai stiprūs yra, mes nuostabiai tą valstybę transformavome iš okupacijų, prisikėlėme, įkvėpėme kitas tautas. Mūsų balsas Briuselyje tikrai girdimas. Rytų politikos be mūsų nebūtų sukurta, energetinės politikos faktiškai be mūsų nebūtų sukurta.
– Jūs sakote, kad balsas girdimas. Mūsų europarlamentarų, bebaigiančių kadenciją, aktyvumas EP – nieko gero. Darbščiausia yra socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė, kurios veiklos reitingas siekia beveik 82 balus, o pasyviausias Valdemaras Tomaševskis. Visi kiti pagal aktyvumą maždaug į galą.
Ž.Pavilionis: Nežiūrėčiau į tuos statistinius duomenis, kad pasisakei 150 kartų, bet koks tavo poveikis. Europos reikalų komitete mes irgi turime europinių kokių 150 prioritetų. Na ir kas iš to? Tu bent 2-3 padaryk dalykus, kad visą ES paveikti.
Ir tą gali žmonės, kurie turi gan didelę patirtį. Ir kurie ne tik turi patirtį, žino, kaip atsirinkti prioritetus, 2-4 svarbiausius Lietuvai, bet ir žino, kaip draugų būrį, koaliciją sukurti. Reiškia, turi savimi pasitikėti, kad turėtum daug asmeninių pažinčių tarp politikų, įvairių biurokratų, Komisijos narių.
– Tai reiškia, mes tikrai į EP negalim siųsti bet ko.
Ž.Pavilionis: Tikrai. Ant rankų pirštų maksimum yra žmonių, kuriuos mes ten galėtume apskritai pasiųsti. Todėl man juokinga matyti tuose sąrašuose arba būsimus pensininkus, arba tuos, kuriuos norim išstumti š Lietuvos, arba tuos, kurie pyksta ant Europos ir ten bando pasakyti, kad Briuselis blogas.
Jeigu Briuselis blogas, tai lik kokiame Balbieriškyje, žiūrėk televizorių, gerk alų ir putok prieš ekraną. Bet nevažiuok į Briuselį, kam tu naudosi visų Europos mokesčių mokėtojų pinigus veltui. Ten turi važiuoti žmonės, kurie tiki Europa, žino, kaip Europą paveikti ir vardan savo tėvynės padaro daug.
Pažiūrėkite, ta pati prezidentė Dalia Grybauskaitė – daug kas įvairiai vertina – bet nebūtų nei tilto į Švediją, nei tilto į Lenkiją, įvairūs pinigai, instrumentai, dalykai, ką tu gali nuveikti, net būdamas vienas. Svarbiausia nemanyti, kad nieko negali padaryti. Tu gali, jeigu žinai, kam paskambinti, ką daryti.
R.Urbonaitė: Iš kitos pusės, ir mes gal būtume daugiau nuveikę, ir D.Grybauskaitė, kiti, ministrai turėtų daug daugiau galimybių kažką pasiekti, jeigu jie turėtų papildomą paramą iš mūsų EP narių.
– Bet gaunasi uždaras ratas. Partijos siunčia bet ką, rinkėjai renkasi iš to, kas yra ir vangiai dalyvauja rinkimuose. Jei kalbėtume apie politikų interesą dalyvauti šiuose rinkimuose, jis bent vienu požiūriu yra labai aiškus: tai yra finansinis interesas.
Europarlamentaro alga – apie 6,8 tūkst. eurų po mokesčių, jie gauna išmokas, jeigu jų neperrenka, apie 210 tūkst. eurų, plius visokios privilegijos, garantijos, pragyvenimo išlaidos. Sukurtas paketas labai viliojantis kiekvieną, čia turbūt nebežiūrima valstybinių interesų, o žiūrima, kaip į gerai apmokamą darbo vietą.
Ž.Pavilionis: Ką aš supratau, pasitraukęs iš diplomatijos, perėjęs į politinį gyvenimą – apskritai pas mus net ir Seime, valstybėje labai mažai suvokiama, kad diplomatija ir visi instrumentai yra tik galutinis poveikio taškas.
Visa tai kuria politikai, tam tikri strategai, kurie turi vizijas, jas bando derinti. Lietuvoje nesuvokiama, kad EP turbūt yra viena iš tų vietų, kuri bando kurti tam tikrą ES politiką. Briuselyje trūksta politikos, strategijos.
Net popiežius rašė: Briuselyje yra labai dažnai atsakoma į klausimą, kaip padaryti. Bet kodėl mes tai darome, kur apskritai einame, kokia mūsų 20-30 metų strategija, dėl kurios mes susivienijome?
Atsiminkime mūsų įstojimą į ES. Niekas mūsų nenorėjo, bet EP vadovas aiškiai pasakė: mes, kaip parlamentarai, turime tam tikrą viziją, Baltijos šalys turi kartu su visa banga naujų šalių įstoti. Tuo metu tik Estijos, dar kažko norėjo.
Tas politinis svoris ir tik krikščionys demokratai, kurie tuo metu veikė, ir senasis Saudargas, ponas Venckus – jie mums labai padėjo išjudinti ES į tas kryptis, kur mums reikėjo. Ta pati energetika – atsimenu konferencijas, važiuoju į Berlyną, mane išmesdavo iš kiekvieno koridoriaus, susitikimo, kai pasakydavau, kad Gerhardas Schroderis kažką blogai daro su Rusija ir kažką bendro reikia daryti.
Ne, sakydavo, čia mūsų nacionalinė politika. Mes padarėme daug energetinių renginių ir kartu su Valdu Adamkumi įtikinome Lisabonos sutartyje įrašyti energetiką kaip bendrą politiką. Tada ir Angela Merkel, ir kiti tam pritarė.
Tai yra politinis veiksmas, kurį turi daryti, bendraudamas su kitų šalių politikais. Kas pas mus tai daro – 3-5 politikai Seime maksimum, ir tai už tai juos baudžia, vadina didžiausiais važinėjančiais žmonėms, nes matai jie ten kažką blogo daro.
Jie buria koalicijas dėl svarbiausių mūsų valstybės klausimų, bet tai nėra Lietuvoje vertinama. O į EP važiuoja nuo krepšininkų iki tokių vaikinų, kurie ten tiesiog bus pajuoka.
Susiję straipsniai
– Jei pažiūrėtume sąrašus, juose yra visokių žmonių. Jūsų paminėtas krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, kuris yra 2 numeriu valstiečių sąraše, taip pat Antanas Guoga, kuris visiškai netikėtai su Centro partija, ponu Puteikiu nusprendė kandidatuoti.
Ponia Urbonaite, kaip galėtumėte paaiškinti šitas rokiruotes ir kaip visuomenei teisingai suprasti žinutę, kas čia yra daroma? Pasikviečiamas garsus žmogus, kad pritrauktų rinkėją?
R.Urbonaitė: Sportininkai nėra naujiena mūsų politinių partijų sąrašuose rinkimuose, televizijos žvaigždės nėra naujiena, šou verslo žmonės irgi. Rinkėjas turėtų įsivertinti, ar jis renka krepšininką ir nori, kad jis žaistų krepšinio klube, ar jis renka politiką, kuris jį turėtų atstovauti labai sudėtingame darinyje, reikalaujančiame itin daug kompetencijos – EP, kur tikrai nelengva, nes mūsų yra 11.
Mes pakankamai maži ir visos koalicijos, strategiškai numatyti uždaviniai ir taktikos, kaip jų pasiekti – tai ir turi būti kriterijai. Pažiūrėkime, su visa pagarba Š.Marčiulioniui kaip krepšininkui, bet paklausius jo interviu tu nieko nesupranti, ar žmogus kažką žino apie tai, kur jis eina, kodėl jis ten eina.
Yra daugiau kitų, kai tu nesupranti ar visiškai nepažįsti tų žmonių. Tada žiūri biografijas, ar turi nors kokią patirtį toje srityje, kuri ten yra aktuali. Mes turime situaciją, kai yra primityviai rinkėjais manipuliuojama, ieškoma pažįstamų veidų, kurie galėtų rinkėją pritraukti.
Dažnai rinkėjai ir patys nelabai daug supranta, kas tas EP, kokios jo funkcijos, vaidmuo ir tada tie politikai gražiai viską sudėlioja. Iš ankstesnės mūsų patirties matome, kad išsiunčiam žmones, dėl kurių paskui neliečiamybės panaikinimui pačiam EP reikia spręsti.
– Kai kurios partijos ir dalyvaujantys rinkimų komitetai turi kažkokias gaires, vizijas, ką jie siūlo. Tarkime: „Lietuva negali toliau „eksportuoti“ talentingų savo žmonių kaip pigios darbo jėgos, kaip „žmogienos“, kad reikia sukurti situaciją, kad visi gautų vienodą atlyginimą visose šalyse. Labai dažnai kandidatuojantys į EP kalba apie tai, kad bus padidintos pensijos ar dar kažkas.
R.Urbonaitė: Dviejų sąrašų programose yra nustatyta, kad jie padarys, kad būtų vienoda visose valstybėse minimali alga. Taip tik demonstruojamas nesuvokimas, kaip funkcionuoja ES.
– Arba manipuliavimas.
Ž.Pavilionis: Ką mes darome su šiukšlėmis namie – mes jas išmetame į šiukšlių dėžę. Dabar toks vaizdas, kad Lietuvoje įsigalėjo paprotys politines šiukšles išvežti į Briuselį, atsikratyti žmonėmis ir tai yra labai neteisinga.
Tai yra vieta, kur daroma aukščiausio lygio politika, kur yra didžiausi pinigai, didžiausia politinė valdžia. Koncentruokimės į žmones, kurie Lietuvai galėtų lyderystę užtikrinti, kurie tam tikras sritis galėtų įtvirtinti.
– Rinkėjas turėtų labai suprasti ir neužlipti ant pažadų grėblio?
Ž.Pavilionis: Matote, yra ne tik vidinės problemos su tais šiukšlynais. Yra ir išorinės. Kai kurios politinės jėgos žaidžia kartu su trečiosiomis šalimis, kad ES suskaldyti. Rusija bando prieiti prie tų radikalų, kai kurie mūsų politikai žaidžia su Alternatyvios Vokietijos partija – tai beveik Kremliaus projektas.
– Apskritai populistinių jėgų daugėja visoje Europoje.
Ž.Pavilionis: Bet jeigu mes dabar investuosime į tuos žmones, į kuriuos jau seniai investuoja trečiosios valstybės, mes apskritai tą kėdę faktiškai atiduosime Kremliui. Ar mes to norime?
R.Urbonaitė: Mes dabar jau turime vėl kandidatuojančių į EP ir kalbančių tais žodžiais, kuriuos paprastai transliuoja Kremlius. Toli eiti nereikia, mes jau vietoje tokius asmenis turime. Tai visiškai akivaizdu.
Reikėtų tikrai nenumoti ranka, kad tai nesvarbūs rinkimai į kažkokį EP, kur išsiunčiam kažkokius 11 parlamentarų. Taip nėra. Mes tik galime sau pakišti kiaulę dėl to, kad tai yra mūsų veidas, reputacija ir tai, galų gale, yra ne šiaip parlamentas.
Tai labai rimta institucija, nuo kuriuos, kartu su ES Taryba priimtų sprendimų, priklauso mūsų gyvenimas.
Ž.Pavilionis: Idealiu atveju reikėtų, kad tie politikai susėstų kokiame uždarame bare ir sakytų: kas Lietuvai svarbu artimiausius 4-5 metus, kad Ukraina taptų nare ar uždaryti Astravą?
Mes galime susitarti dėl to, kad visi veikiame ir tokius žmones renkame, kurie iš tikrųjų galėtų savo kompetencija įtikinti visus, kad Astravą reikia uždaryti, o ne rašinėti laiškus Aleksandrui Lukašenkai ir prašyti ant kelių jam, kad kažkokias dujas įvestų.
Tai yra juokinga, tai koalicijų žlugdymas. Turi žmones su 2-3 prioritetais ten siųsti, kurie galėtų juos pramušti. Tokių yra labai mažai Lietuvoje.
„Lietuva tiesiogiai“ – nuo antradienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.