Baltarusija nuo šių kaimų – vos 2-5 kilometrai, todėl pačiame Lietuvos pakraštyje, vadinamajame apendikse, gyvenantys žmonės lietuvių politikus visai pamiršę.
Nuo medinių trobų sienų iš plakatų žvelgė vienintelio kandidato į prezidentus veidas – Valdemaro Tomaševskio. Tad tie, kuriems šis politikas neįtinka, ir kalbėjo apie A.Lukašenką kaip apie gelbėtoją.
Kad išankstiniai rinkimai Šalčininkų rajone vyko vangiai, liudija statistika. Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, ketvirtadienį rinkėjų aktyvumas Šalčininkų krašte buvo vos 2,95 procento, o iš Jurgelionių apylinkės, kurioje yra minėti kaimai, balsavo vos 5 rinkėjai iš 238.
Mažiau aktyvūs Lietuvoje – tik Vilniaus rajono gyventojai, kurių per išankstinius rinkimus ketvirtadienį buvo balsavę tik 2,71 procento.
Surenka ir kaimynų šiukšles
„Štai mano trobos kiemas tvarkingas. O kaimynų namas kitoje kelio pusėje sugriuvęs. Jeigu aš netvarkyčiau kaimynų kiemo, nerinkčiau šiukšlių, jas vėjas atneštų prie mano namų“, – iš tolo filosofuodamas kalbą apie rinkimus pradėjo Daulėnuose gyvenantis Ivanas.
Jis įsisvajojo: jeigu A.Lukašenka būtų prezidentas, disciplina, tvarka būtų. Jeigu savi nesugeba susitvarkyti, svetimas tai turi padaryti. Tik batkos niekas čia neįleis.
O kad tvarkos Daulėnuose, prie pat Ivano ir Galinos trobos, trūksta, akivaizdu. Štai ir kita kaimyninė troba. Ją nusipirko moteris, galvojo, gyvens kaime ir vargo nematys. Tačiau moteriškė neapsižiūrėjo, kad perka namą be žemės. Paprasčiausiai ją apgavo.
Trobą tai ji įsigijo, bet elektros joje nebuvo – nukirpti laidai. Nuvažiavo aiškintis, o jai pasakė, kad elektros niekas neįjungs, nes žemė po troba – ne jos. Išgelbėjo Ivano geraširdiškumas – leido nuo savo namo nutiesti kabelį į naujakurės kaimynės trobą.
Tik kaimynė neilgai troboje be žemės pagyveno – iš širdperšos numirė. Dabar tik retkarčiais atvažiuoja jos giminaičiai.
Vyro nematė dešimt metų
Leokadijos iš Norviliškių kaimo gyvenimo istorija – labai neįprasta. Pas moterį dėl jos jau lankėsi daugybė užsienio žurnalistų.
O neįprastumas yra tame, kad nors moteris ištekėjusi, savo vyro Ivano nematė jau dešimt metų, nors jis gyvena šalia, vos už kilometro. Tik bėda, kad kitoje valstybėje – Baltarusijoje, Pickūnų kaime.
„Susiskambiname, pasikalbame, bet tik tiek“, – garsiai savo vargus dėstė energinga moteris. Anksčiau Leokadija su Ivanu dar susišūkaudavo per juos skiriančią sieną, bet dabar, jos žodžiais, uolūs pasieniečiai iškart nutemptų už apykaklės ir dar baudą skirtų.
Ivanas nenori važiuoti iš Pickūnų gyventi į Norviliškes. Be to, ir daugybės formalumų, dokumentų tvarkyti tektų. Iškiltų ir pilietybės klausimas.
Mat Leokadija yra Lietuvos, o Ivanas – Baltarusijos pilietis. Skirtis nenori nei Leokadija, nei Ivanas, nes tai taip pat susiję su popierizmu, teismais. Taip ir gyvena.
Leokadijos nuomone, valdžios požiūrį į žmones liudija kaimo kelias. Prie Norviliškių pilie jis asfaltuotas, o pro paprastų kaimiečių trobas – žvyrkelis. Net planuose nenumatyta čia kloti asfalto. Rykite, kaimiečiai, dulkes.
Leokadija į atvykėlius kreipiasi neįprastu „panok“, kurio lietuviškas atitikmuo greičiausiai būtų „ponaiti“. Kaime nebelikę karvių, o tos trys, kurios ganosi pievose – tai toliau gyvenančių, moters žodžiais, „fermerių“. Bet „fermeriai“, nors ir ne vietiniai, gerai.
Jeigu jų nebūtų – laukai dirvonuotų. Kaimuose likę seniai jų tikrai neapsėtų, nenupjautų. Štai vienas net iš Šalčininkėlių čia žemę nuomojasi.
Visi tik ir stengiasi apgauti
„Kam mums tiek kandidatų į prezidentus? Užtektų vieno. Batka čia greitai tvarką padarytų!“ – garsiai savo pažiūras dėstė Leokadija, kad net pašaliai skambėjo.
Moteriškė pripažino, kad kaimynų Baltarusijoje ne viskas gerai, bet jos prezidentas tvirtai stovi ant žemės, neskrajoja padebesiais. Leokadija sutiko: tvarka Baltarusijoje griežta, už kiekvieną prasižengimą sodina už grotų. Bet taip ir turi būti.
Pažvelgusi į šalia esančią dviejų valstybių sieną Leokadija piktinosi: „Ta siena mus kaip zoologijos sode žvėris nuo lankytojų atskyrė. Giminių aplankyti negali, baltarusiai pasimelsti į Norviliškių bažnyčią ateiti negali.“
O pas mus bet kas vargšą žmogų stengiasi apgauti. Štai praėjusią vasarą Norviliškių pilies svečių namuose apsigyvenę atvykėliai atėjo į Leokadijos kiemą pirkti bulvių. „Padavė didžiulį prekybos centro maišą ir prašo pilną pripilti. Ten kokie trys krepšiai tilptų, pamėgink tiek užauginti. Ir tiesia man už tai eurą.
Tiesiai šviesiai pasakiau: „Eik į parduotuvę ir ten nusipirk bulvių už eurą. Gal kokių porą kilogramų ir gausi.“ Nepardaviau“, – pasakojo moteris.
Vilniuje 26 metus dirbusi Leokadija nesulaukia ir valstybės paramos, negauna jokių išmokų, nes oficialiai yra ištekėjusi: „Nueinu į savivaldybę, o man ponia ir sako: „Kompiuteris rodo, kad jūs ištekėjusi“. Nesvarbu, kad santuoka įregistruota Baltarusijoje ir su vyru negaliu gyventi.“
Tikisi sulaukti bevizio režimo?
Bronislovas iš Norviliškių brolio taip pat nematęs dešimt metų. Jis gali tiksliai pasakyti datą, kada paskutinį kartą su juo kalbėjosi – 2009-ųjų spalio 5-ąją, per kito, jaunesnio brolio laidotuves. Tada brolis buvo atvažiavęs iš Smurgainių Baltarusijoje.
Nežino Bronislovas, kaip jo brolis Baltarusijoje gyvena, net nepaskambina jie vienas kitam. „Likome visose Norviliškėse trys moterys ir trys vyrai. Taip ir nyksta mūsų kaimas, niekam mūsų nereikia“, – atsiduso Bronislovas.
Jo žodžiais, A.Lukašenkos tvirtos rankos ilgisi tie, kurie Baltarusijoje turi giminių. Brolių, pusbrolių ar dėdžių kaip Bronislovas jie nemato dešimtmečiais. Kiti naiviai tikisi, kad dviem valstybėms pradėjus bendradarbiauti nebereikės vizų. Tokių pasienyje – dauguma.
Bronislovo žodžiais, Norviliškės – Dievo užmirštas kaimas, atgyjantis tik per šventes, kai į šalia esančią pilį atvažiuoja turistų. O žiemą nors kauk iš nevilties.
Nors šalia yra Norviliškių-Pickūnų sienos kontrolės punktas, jis – tik vietinio eismo. Suprask – šioje vietoje kirsti sieną galima tik pėsčiomis ir tik kelių švenčių metu. Kitomis dienomis vartai uždaryti. Be to, kertant sieną vis tiek reikia vizos, kuria norint pasirūpinti tenka keliauti į Vilnių. O iki sostinės – kone šimtas kilometrų.
Susiję straipsniai
Laiko tuščiai gaišti nežada
Miško gūdumoje skamba disko stiliaus muzika. Ji liejasi iš arklio traukiamo vežimo auksine spalva nudažytais ratlankiais. Rinkti sausuolių po kirtimo į mišką atvažiavo Marekas iš Urelių.
Marekas tvrtai nusprendė: neis balsuoti, nes jaunuolio nuomone, tai tuščias laiko gaišimas. Stagarų miške dar liko daug, o iš jų Marekas pripjaus daug rąstelių.
„Girdėjau, kad žmonės ilgisi batkos. Dauguma jų senyvi. Nežinau, gerai tai ar blogai“, – vengdamas politinių temų į miško tankmę skubėjo trauktis jaunuolis.
Tiesioginė prezidento rinkimų rezultatų apžvalga sekmadienį 20:00 per „Lietuvos ryto“ televiziją!