Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos Vilkijos ugniagesių komandos skyrininkas Matas Dainoras sako, kad jam patinka atskubėti į pagalbą pas tuos, tarp kurių augo, padėti tiems, kuriems, jei ne jie, jos tektų laukti ilgiau.
Beje, Matas niekais paverčia daugelį mitų. Štai baigęs Kauno technologijos universitete elektronikos inžinerijos bakalauro studijas, jis, užuot ieškojęs darbo didmiesčiuose ar kėlęs sparnus svetur, sugrįžo į gimtąją Vilkiją. Ir vis per tą ugniagesybos geną, per trauką žemei, per norą, kad viskas gyvenime turėtų prasmę.
Be to, kad įgytų žinių ir profesionalumo, Matas dabar yra pasirinkęs Vilniaus Gedimino technikos universiteto gaisrinės saugos specialybės magistrantūrą. Net ir magistrinio darbo ėmėsi tokio, kad informacijos vos ne su žiburiu turi ieškoti.
Bet Matui įdomu gilintis į automobilinių cisternų, gabenančių dujas ar benziną, gaisrinės saugos aspektus. Jam patinka įveikti sunkumus ir iššūkius. Gal todėl, kad tai suteikia išminties, o gal, kad tai ugdo stiprybę, kuri gyvenime visada praverčia.
„Nuo mažens buvau užsidegęs noru tapti ugniagesiu. Gaisrinėje praleisdavau daug laiko, nes ugniagesiu dirbo mano tėtis. Šią profesiją buvo pasirinkęs ir brolis, tiesa, šiuo metu jis jau dirba kitą darbą, bet gal dar kada sugrįš“, – viliasi Matas.
Jauniausias skyrininkas
Dabar Matas dirba toje pačioje Vilkijos ugniagesių komandoje, iš kurios, išdirbęs 37-erius metus, į užtarnautą poilsį išėjo jo tėvas Laimutis Dainoras. Vaikinas pasidžiaugia, kad per tuos darbo metus tėvas yra išgelbėjęs aštuonių žmonių gyvybes.
Ko tik gaisruose nebūna! Kai ugnis pleškina namus, apėmus panikai, žmogus pasimeta taip, kad paklaustas, kur jo žmona, ima ir pasako, kad ji yra išvykusi.
„Tėvas tada degančiame name per langą pastebėjo besiblaškančią moterį, kurios plaukai jau degė kaip fakelas. Ugniagesiai kvėpavimo aparatų tuomet neturėjo, bet tėvas vis tiek ėjo į ugnį, ant veido užsimetęs kažkokią maršką. Ir moterį pavyko išgelbėti,“ – pasakoja Matas.
Visa tai įsiręžia į atmintį. Geras jausmas yra žinoti, kad tavo dėka kito žmogaus gyvenimas tęsiasi.
Kauno rajone M. Dainoras yra bene pats jauniausias skyrininkas. Dirbti jam tenka su tais, tarp kurių gaisrinėje ir užaugo. Jo teigimu, surasti bendrą kalbą su ugniagesiais nėra sunku, nes visus vienija ta pati pareiga ir atsidavimas darbui. Kai dviese tenka vykti į gaisrus, lieka pasikliauti vienam kitu.
Iš pradžių jis tapo savanoriu ugniagesiu, nes rūpėjo pažiūrėti, kuo dabar gaisrinėje gyvenama. Vaikinas nenusivylė. Daug kas, jo nuomone, priklauso, kas tarnybai diriguoja. Jei vadovui rūpi tarnyba, tai ir ugniagesiai tai jaučia.
„Tas šiuolaikiškas vadovų požiūris į darbą, padėjo ir man apsispręsti“, – tikina jis.
Gesina gaisrus, mokosi ir ūkininkauja
Vilkijos ugniagesiams gaisrų apstu. Teritorijos aprėptis – po 30 kilometrų į vieną ir kitą pusę. Kilus gaisrui, tenka pasiekti Jurbarko ir Raseinių rajonus.
Per tuos trejus darbo metus Matui akistatų su ugnimi nestigo.
„Štai antrąją Velykų dieną teko gesinti Raudondvario kaimo sodybą. Vos grįžę atgal, sulaukėme pranešimo apie gaisrą Vilkijoje. Kai nuvykom, paaiškėjo, kad degė puodas. Teko laužti duris, įėję su kvėpavimo aparatais į vidų, išvedėme į lauką garbaus amžiaus žmogų. Įdomiausia, kad dūmų detektorius pradėjo veikti tik tada, kai atsidūrėme viduje. Senolis mums dėkojo, kad išgelbėjom, o mes jam linkėjom puodų ant viryklės be priežiūros nepalikti“, – sako M. Dainoras.
Jis pasidžiaugia, kad Kauno rajone ugniagesiams dažnai talkina ir savanoriai ugniagesiai: „Jie labai padeda, tarp jų daug jaunų žmonių, kurie negaili nei jėgų, nei savo laiko talkindami gaisrininkams“.
Matas ne tik gaisrus gesina, ne tik mokosi, bet dar yra ir jaunasis ūkininkas. Per 100 ha ūkyje triūsia drauge su tėčiu.
Kaip visur spėja? Ogi tiesiog dirba. Pasak jo, laiko lieka ir jėgos sportui, dalyvauja Galiūnų federacijos veikloje. O radęs laisvesnę minutę, mėgsta skaityti knygas apie Lietuvos istoriją. Pasiteiravus, ar netraukia politika, tvirtai sako, kad jam patinka ne kalbėti, o dirbti ir padėti kitiems.
