Jauna kretingiškių šeima buvo pateikusi tris kartus didesnį ieškinį. Prašyta 120 tūkst. eurų – po 30 tūkst. eurų kiekvienam šeimos nariui.
Pradedant nagrinėti bylą valdininkai turėjo progą atsiprašyti tėvų, iš kurių ilgam laikui buvo neteisėtai atėmę du mažamečius sūnus, ir teismo procesą baigti taikos sutartimi, tačiau tokia galimybe nepasinaudojo.
Pareiškėjai atsakovu įvardijo Kretingos rajono savivaldybę.
Mat du berniukus iš tėvų atėmė tuo metu jai priklausiusios Kretingos vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos.
Byla buvo nagrinėjama už uždarų durų – to norėjo valdininkai.
Išdraskyta šeima kentėjo septynis mėnesius, nors nuo pat pirmosios akimirkos motina tvirtino, kad kraujosruvų ant šešiamečio kūno atsirado tik dėl to, jog jis linkęs žalotis.
Tačiau moters žodžiais valdininkai netikėjo.
Jie nekreipė dėmesio ir į jos tikinimus, kad mažametis turi raidos sutrikimų.
Negana to, nuo tėvų buvo atplėštas ir tuomet tik vienų metų ir aštuonių mėnesių berniukas, nors ant jo kūno nebuvo jokių smurto ženklų.
Mažylio paimti atvažiavo ne tik vaikų teisių sergėtojos, bet ir du policijos ekipažai.
Teismas nutarė, kad draudžiama tokiu būdu paimti vaikus. Šitaip elgdamiesi vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai rėmėsi tik neįgalaus berniuko kalbomis.
– Ar skųsite teismo sprendimą, juk prašėte triskart didesnės sumos? – „Lietuvos rytas“ vakar paklausė 27 metų kretingiškės.
– Ne, toliau nebekovosime. Jau pavargome, norime ramiai gyventi.
– Jūsų tikslas tikriausiai buvo ne tik prisiteisti neturtinės žalos?
– Taip, mums svarbiausia buvo įrodyti savo teisybę – savo vaikus mylime ir buvome nekaltai apkaltinti.
– Gal suvokę savo kaltę valdininkai jūsų bent dabar atsiprašė?
– Mūsų niekas neatsiprašė. Susidarė įspūdis, kad jie bando išsisukti, o mes, jų manymu, esame kalčiausi.
Mus apšmeižė prieš visą Lietuvą, be kaltės tapome savo vaiko skriaudikais – juk prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo.
Niekada to nepamiršiu. Tokių dalykų pamiršti neįmanoma. Septyni mėnesiai be vaikų – tai visa amžinybė.
Visa laimė, kad nuo pat pradžių jautėme žmonių palaikymą.
– Pernai birželio 1-ąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną – jūs atgavote savo vaikus. Ar jie jau primiršo patirtus išgyvenimus, kaip jaučiatės jūs?
– Dabar jau šiek tiek geriau. Vyresnysis sūnus pradeda pamiršti tą išsiskyrimo košmarą.
Tačiau psichikos randų, manau, liks ilgam.
Vaikas patyrė didžiulę psichologinę traumą – tapo labai jautrus, neramus.
Berniukas vis dar kartais išsigąsta, kai kas nors įvažiuoja į kiemą. Jis iki šiol dar linkęs save žaloti.
– Kaip manote, ar savivaldybė skųs teismo sprendimą?
– Manau, kad skųs. Jie visą laiką buvo kategoriški – jautėsi teisūs, eina pro šalį galvas iškėlę.
Buvo atskirti septynis mėnesius
Bėdos šeimą užgriuvo užpernai lapkričio pradžioje, kai ant šešiamečio žando ir nugaros darželio auklėtoja pastebėjo mėlynių.
Atėjusi į darželį pasiimti sūnaus motina jo neberado. Kitą dieną per pusryčius du policijos ekipažai iš namų išvežė ir mažąjį sūnų, nors ant jo kūno nebuvo jokių sužalojimų.
Šoko ištikta motina aiškino, kad vyresnysis linkęs žalotis, jam nustatytas neįgalumas, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio.
Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl fizinio skausmo sukėlimo. Abu mažieji tris mėnesius gyveno socialinių paslaugų centre, vėliau perkelti į laikinųjų globėjų namus.
Vaiko raidos centro specialistų išvados visiškai sutapo su motinos prieš pusmetį išsakytais argumentais. Mėlynių ir nubrozdinimų ant penkiamečio kūno atsirado dėl berniuko sveikatos sutrikimų.
