Prieš antrąjį prezidento rinkimų turą profesorius viešai pasiskundė, kad jį brutaliausiu būdu blokavo ne kas kitas, o katalikiškasis Marijos radijas.
Mat V.Landsbergis interviu šiai pamaldžiajai stočiai gyrė dešiniųjų kandidatę į prezidentes I.Šimonytę, kurią vienas kitas kunigas krikštijo kone Antikristo pasiuntine.
Taigi radijo stotis nusprendė V.Landsbergio interviu palaidoti.
O po antrojo turo V.Landsbergis pasiskundė, kad viešumoje nėra laikomas buvusiu valstybės vadovu, lygiu prezidentui. Jam užkliuvo, kad LRT aptarinėjant, kaip prezidentai iki D.Grybauskaitės perdavinėjo valstybės vairą savo įpėdiniams, nebuvo pasidomėta, kaip jis perdavinėjo tą vairą A.Brazauskui.
Tačiau štai geroji naujiena, su kaupu atperkanti šias dvi negerąsias.
Pati D.Grybauskaitė savo patarėjos D.Ulbinaitės parašytoje liaupsių knygoje „Nustokim krūpčiot“ atskleidė istorinį faktą, nuo kurio nekrūptelėti neįmanoma.
D.Grybauskaitė prisiminė, kad 2003 metais, jai būnant kairiųjų premjero A.Brazausko Vyriausybės finansų ministre, atėjo profesorius V.Landsbergis ir „pasiūlė tapti prezidente“.
D.Grybauskaitė tvirtina patyrusi „didelį, visišką šoką“, nes tikrai nesitikėjo tokio pasiūlymo būtent iš V.Landsbergio.
Kadenciją baigiančios prezidentės „jaudulį“, su kuriuo, pasak knygos, ji ir prisimena šį incidentą, galima suprasti. Tada dar vyko R.Pakso apkaltos procesas, po kurio prezidento rinkimus laimėjo ir į postą grįžo dešiniųjų tarsi remtas V.Adamkus.
Vadinasi, V.Landsbergis būsimos savo favoritės V.Adamkui ir visiems kitiems už nugaros ieškojo aršiausių konservatorių priešininkų stovykloje. Kaip čia nekrūpčiosi?!
Bet tai tik dar labiau išaukština abu! D.Grybauskaitę – dėl to, kad visuomet įtiko kone visiems, o V.Landsbergį – kad gali eiti obuoliauti kone su visais.
Gal ne be reikalo bažnytinis radijas jį atskyrė nuo eterio?
