Gaila, statistika negali paaiškinti, kodėl tokios džiugios tendencijos visiškai neatsispindi ten, kur kuriama Lietuvos politika, – Seimo Kultūros komitete.
Vien per pastarąjį mėnesį iš jo pirmininko lūpų buvo tiek prikalbėta, kad kitaip kaip sunkiomis ir atšiauriomis pagiriomis paaiškinti sunku.
Žalstiečių lyderis paksėja nebe dienomis, bet valandomis. Ir nors jo dvasinio pirmtako klajones ir klystkelius dar galėjome paaiškinti žaliosios gyvatės pakištomis kojomis, čia net tokio išganingo paaiškinimo nebeturime.
Pabandykime viename puslapyje sudėlioti visus pastaruosius vyriausio valstiečio atsivėrimus. Iš pradžių jis kalbėjo, kad yra tik vienas teisingas kandidatas į prezidentus, o visi kiti – slapti ir atviri konservatorių kandidatai.
Su pirmąja teiginio fraze nepasiginčysi, kiekvienai pelėdai savas vaikas gražiausias, bet jos antroji dalis tokia, švelniai sakant, neįpareigojanti tikėti ją paskelbusiojo blaivia būkle.
Tuomet jis, kai nuosavas kandidatas nepateisino ant jo gležnų pečių sukrautų vilčių, atrado, kad tarp likusių dviejų vienas yra ne toks jau ir konservatorius.
Nepaisant to, pavymui pažadėjo, kad prakišus dar vienus rinkimus trauksis į opoziciją taip, kaip pasaulis dar neregėjo.
Kai prakišo, nustatė, kad čia visai ne toks pralaimėjimas, kokį turėjo galvoje, todėl valstiečiai liksią valdžioje, bet dar kažkaip tikrinsis pasitikėjimą. Kartu užtikrino visus, kad ir savąjį būtinai prafiltruosiąs.
Tada vėl persigalvojo ir pasakė, kad nieko tikrintis ir nereikia, būsią partijos vadovo rinkimai, tada prašom, bet dabar – ne laikas. Dabar laikas dirbti.
Bet, va, kai kuriuos ministrus, paantrino premjerui, tai tikrai reikės keisti, nes, matyt, visai jie ne tie profesionalai, kuriais didžiavosi pristatydamas geriausią visų laikų Vyriausybę.
Tada vėl susizgribo, jog ir valdančioji koalicija per maža, kad galėtų ryžtingai diegti reformas net susiriesdama, nors tarsi tai koalicijai niekas pastaruoju metu ir negrasino šakėmis ar interpeliacijomis.
Kad nebūtų maža, šitą atradimą išlaužė iš savo paties piršto, o po šios chirurginės intervencijos ėmė nervintis gimtosios frakcijos nariai: ėėė, o tai kodėl mes paskutiniai viską sužinome, sunku pasitarti ar ką?
Kai jau pasitarė, išaiškino, kad naujojoje koalicijoje dalyvaus, žinoma, ir dvi labiausiai Europos Parlamento rinkimuose susimovusios partijos, teks trauktis Seimo pirmininkui.
Tai buvo pareikšta su tokiu pat fatalizmu kaip Žemaitės Vingio vyresniojo – nieko nebus, teks Jonukui vesti.
Jonukas, persiprašom, Seimo pirmininkas, tokia perspektyva nesusižavėjo ir ėmė atvirai kelti maištą laive, už ką vyriausiasis naisietis pažadėjo jį suvis „išpašolvoninti iš partijos“.
Ir visas šitas jovalas buvo sukeltas nesiaučiant jokiems kataklizmams, pavasarį keičiant vasarai, skaisčiai šviečiant saulei. Kai reikėjo tik minutei pristabdyti savo liežuvį, nuryti slogutį ir ruoštis būsimiems Seimo rinkimams. Ruoštis nesiūbuojant laivelio ir nepiktinant mažulėlių.
Kitaip kaip mokslo dar neišaiškintu abstinencijos efektu nepasirengusiai psichikai to nepaaiškinsi. Dabar tiktai lieka melstis, kad klastingoji alkomafija, kuri, kaip žinome, niekuomet nemiega ir tik žiūri, kaip ką nugirdyti, nesusuktų socialinio klipo. Jame sudėtų visas minėtas verbalines Kultūros komiteto pirmininko figūras su prierašu „Vaikai, jeigu norite būti kaip dėdė Ramūnas, niekad negerkit. Ir kavos negerkit.“
Nes tada nueis velniop visa mūsų statistika pamačius tokį demoralizuojantį pavyzdį.
