Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir I.Molevaitės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Jurbarkas dabar yra visos Lietuvos dėmesio centre. Jūs esate iš miestelio, kuris dabar nelabai gražiai skamba dėl smurtaujančių nepilnamečių. 4 metus jūs dirbote Probacijos tarnyboje, suprantu, kad nevaldomi nepilnamečiai jums ne naujiena?
– Taip. Tik gal anksčiau buvo daugiau iš rajono nepilnamečiai, o šiai dienai tokių turime labai nemažai mieste.
– Kokie jums pačiai yra labiausiai įsiminę įvykiai iš darbo tarnyboje ir kontakto su nepilnamečiais asmenimis?
– Istorija yra ne viena. Man labiausiai įstrigę, kai 4 asmenys, 2 iš jų nepilnamečiai, sugalvojo miškelyje pašvęsti. Lyg ir nėra kur švęsti, jokių šokių nevyksta ir jie šventė 2 dienas, kol vienas draugas, jie galvojo, perdozavo.
Jie gavo ir psichotropinių medžiagų. Iš tų 4 asmenų vienas labai gailėjosi, kas ten įvyko ir vėliau man Probacijos tarnyboje atskleidė tam tikras detales, nes jį iš įkalinimo įstaigos paleido gana greitai, po 2,5 metų, nes jis gailėjosi, atsiprašė.
Ir bylos duomenimis, ir pati skaičiau, kada jie šventė tas 2 dienas, vartojo alkoholį, psichotropines medžiagas, pagalvojo, kad vienas iš jų yra perdozavęs ir jie nutarė jį užkasti tame miške.
Jie teigė, kad tiesiog labai išsigando, kas dabar bus, pradės visi aiškintis, kur jis dingo.
Finalas toks, kad jie sugalvojo jį užkasti ir tas paauglys, kuris prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, pasakojo: „Aš atsimenu tik tiek, kad kasu tą duobę ir verkiu, nors realiai nelabai suvokiu, ką aš darau“.
Teismo salėje, proceso metu jie sužino, kad jie užkasė gyvą žmogų. Atlikus ekspertizę buvo nustatyta, kad tas žmogus buvo gyvas. Tiesiog tuo metu juos veikė psichotropinės medžiagos, alkoholis, jie taip sugalvojo ir finalas yra toks.
– Dalis tų nusikaltimų atliekama apsvaigus, nepilnamečiai iš kažkur gauna psichotropinių medžiagų, alkoholio. Bet jeigu kalbėtume apie žiaurumą, kaip viskas daroma – sveiku protu nesuvokiama?
– Nesuvokiama. Mano laikais irgi visko buvo. Aš buvau patekusi į tokią situaciją, mane išbandė 5 merginos mano mokykloje. Jos mane pasikvietė ir sako: „Tu dabar nueik ir mums suorganizuok cigaretę, nes mes norim parūkyti“.
Ir ką jūs galvojat, aš nuėjau ir organizavau tas cigaretes, nes dar buvo pasakyta, kad ne vieną, o penkias. Tuo metu irgi buvo tam tikras žiaurumas ir aš tiesiog atlaikiau tą patyčių atvejį, tada jos man antrą kartą pasakė: „Dabar nueik suorganizuok žiebtuvėlį“ ir aš pasakiau ne, nueikit ir pačios susiorganizuokit.
Aš atlaikiau jų patyčių atvejį ir tada jos sako: „Aha, tai vadinasi, tu normali“. Ir nereikia taip apsimesti ir galvoti, kad dabar tai vyksta. Mes galbūt dabar pradėjom pastebėti, nes ir žiniasklaida apie tai kalba, mes viską viešinam.
Tai yra labai baisu, tas žmogus, kai iš mažo tampa didesniu, bet dar nesuaugusiu ir tokiu žiauriu. Bet čia yra labai daug dalykų: kompiuteriniai žaidimai, televizija, tam tikros nuomonės formavimas, aplinka.
Reikia pradėti apskritai kalbėti nuo aplinkos, tėvų aplinkos. Jeigu šeima galbūt vaiką saugantys ir atrodo, kad jų reputacija yra gera, tačiau mes į vidų neįlysim.
Bendraujant su paaugliais aš stengiuosi išsiaiškinti, kodėl jie taip elgiasi. Vėliau jie pradeda verkti ir sakyti, kad aš buvau atstumtas mamos, nesuprastas tėčio, patyriau smurtą ir panašiai. Tada išaiškėjo tam tikros detalės, kur tu išties pradedi tą paauglį suprasti.
– Ką jie pasakoja?
– Šiuos momentus ir pasakoja. Kad jie patiria tėvų atstūmimą, mokykloje šaltumą, kai mokytojai sako: „Tai aišku, kaip tu gali 10 gauti, taigi tu esi toks ir anoks, vis tiek nieko nesupranti“.
Juos nurašo patys tėvai, mokytojai, tuomet jiems sunku bendrauti ir su savo bendraamžiais. Aš turiu tokį paauglį, su kuriuo man buvo labai sunku dirbti, jis buvo nevaldomas, nors iš pareigūnų jis buvo man atviriausias.
Bet vėliau, kalbėdama su socialiniais darbuotojais, kadangi jis labai anksti pradėjo vartoti alkoholį, man papasakojo, kad jūs auklėjate šitą vaiką, bet jo mama turėjo labai rimtų problemų su alkoholiu ir pagimdžius tam kūdikiui buvo nustatytos promilės.
Reiškia, tas vaikas jau 12-os metų turi problemų su alkoholiu. Ilgainiui jis pradeda klimpti į nusikaltimus, tai faktas. Visų pirma, kur užgimsta vaiko žiaurumas ir piktumas, yra šeima.
– Po įvykio Jurbarke visuomenė labai stipriai išsigando. Miestelyje pradėjo važinėti automobiliai tamsintais stiklais, atsirado informacijos, kad grasinama susidoroti su liudytojais, žmonėmis, kurie galėtų kažką pasakyti prieš tą nepilnametį. Jei kalbėtume apie bendruomenės vaidmenį tokiose situacijose, gal kartais žmonės daug ko nepasako, nes išsigąsta tokių reakcijų ir dėl to mes dažnai negalime užkirsti kelio panašiems įvykiams?
– Labai noriu visuomenę įspėti, kad nereikia bijoti. Policijos pareigūnai tikrai gerai atlieka savo darbą. Aš ne kartą pati esu paskambinusi ir pasakiusi apie tam tikrus dalykus.
Dar dirbant tarnyboje, atvyksta pas mane mano nuteistieji ir sako: „Inspektore, atvažiuoja kažkoks taksi automobilis tokiame miestelyje ir pardavinėja psichotropines medžiagas“.
Klausiu, ar pasakėte kam nors, ar aš esu pirma? Gerai, jei esu pirma, paskambinau policijos pareigūnams, pranešiau.
Bet tam, kad užkardyti tokius dalykus, mes turime veikti iškart ir nereikia nieko bijoti. Kai nusikaltėliai ar įtariamieji pamatys, kad mes jų bijom, išsigąstam ir niekam nesiskųsim, tai jie sėkmingai ir toliau veiks.
Jeigu jie pamatys, kad mes keliam telefoną, juos fotografuojam, filmuojam, kreipiamės į policiją – patikėkite manimi, jie tikrai atstos ir išsigąs, tai yra normalu.
Jie įgauna pagreitį, nes niekas nesiskundžia. Nereikia nieko bijoti, pabandykite. Aš esu ne kartą su tuo susidūrusi ir tikrai įsitikinau, kad policijos pareigūnai tinkamai atlieka savo darbą.
– Bet tokiame mažame miestelyje, kai vieni kitus labai gerai pažįsta, natūralu, kad kyla baimė. Bijau pasakyti, nes maža ką padarys mano vaikui ar kažkam.
– Manau, kad netgi policijos pareigūnai turėtų važiuoti į mokyklas ar seniūnijas ir kalbėti nebūtinai apie tai, kas būtų jeigu būtų, bet turėtų įdrąsinti visuomenę, kad mes esame jūsų pusėje.
Tik šiai dienai sudėtinga, kad mes turime bendrą pagalbos telefoną 112. Jei paskambintume ir pasakytume, kad Jurbarke taip ir taip, kol jie išsiaiškins situaciją, kas kodėl ir kaip, tai labai užtrunka.
Anksčiau viskas buvo paprasčiau, mes susisiekdavome su tam tikru komisariatu, perduoda tyrėjui, jis pakelia telefoną ir viskas vykdavo sklandžiau ir greičiau.
Kai turėjome posėdį ir kalbėjome apie tai, inspektoriai apsikeitė telefono numeriais su mokyklų vadovais, kad skambinkite nedelsiant, kad būtų tiesioginis kontaktas, jeigu kažką pamatėte, mes turime žinoti.
Čia yra būtinas kalbėjimas ir ištransliavimas, ką reikia daryti, kad pasiektume gerų tikslų.
– Kiek Lietuvoje yra paūmėjusi nepilnamečių nebaudžiamumo problema?
– Šiai dienai matau, kad yra labai paūmėjusi. Bet čia reiktų jų paklausti, kas vyksta, kodėl taip yra, ko jums trūksta. Jūs esate nelaimingi, o gal tai yra tam tikros ryšio priemonės.
Turiu galvoje ir „YouTube“, kur dedami video – jie galbūt išmoksta ir iš ten tam tikrų dalykų. Pabandymas psichotropinių medžiagų – jie neįsivaizduoja, kokios gali būti pasekmės.
Aš pati galvoju sugrįžti į prevencinį darbą, nepaisant to, kad šiai dienai nesu pareigūnas. Bet esu žmogus, kuris turi sukaupęs nemažai patirties, medžiagos, kuri yra labai naudinga paaugliams. Turėjome su paaugliais susitikimą, jie žiūrėjo, klausinėjo, diskutavo.
– Ko jie nori?
– Veiksmo. Sako: „O tai ką mums siūlote, mes turime vieną biliardo stalą, ką mes dar turime?“
– Gal yra ir tėvų baimė? Yra vaiko teisės, kurios nuolatos griežtinamos, labai aiškiai išdėstyta, ką tėvas gali ir ko negali. Gal čia irgi yra tų dalykų pasekmė?
– Gali būti. Galbūt tėvai yra taip įtempti, kad bijo skirti tam tikras bausmes paaugliams. Neatmesčiau ir tokio varianto.
– Teisėsaugos vaidmuo irgi ne paskutinėje vietoje, ypatingai tokiose istorijose kaip Jurbarko. Pradžioje matėme lyg ir stabdymo, ne visai adekvačių situacijai veiksmų – bent jau visuomenė taip įvertino. Ar viskas yra padaroma tokiose situacijose?
– Jeigu labai atvirai, tai per šį įvykį pasimatė labai daug dalykų, kuriuos aš patikrinčiau. Šiai dienai ministerijos turi pasižiūrėti, kaip vykdomi darbai, tas pats Policijos departamentas, Teisingumo ministerija turi pasitikrinti.
Tiek prokuratūros veiksmai, tiek pateikta teismo medicinos ekspertizė man išvis yra nesuvokiama. Jeigu mergaitė yra sulaužyta, neaišku, kada atsigaus, jau nekalbu apie moralinę žalą ir tai traktuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas – šioje vietoje mes turime labai įtempti žmones, kurie pateikė tokias išvadas.
Tiek prokuratūra, tiek teismo ekspertus ir tuos, dėl kurių kompetencijos kyla šiokios tokios abejonės. Kas kartą atsitikus tokiam rezonansiniam įvykiui, mes turime labai rimtai pasitikrinti.
– Negali būti kokios nors įtakos, kurios buvo daromos, nes tėvai nėra eiliniai žmonės, o priklausantys partijai?
– Manau, kad gali. Nelabai galiu komentuoti dėl šitos šeimos, bet per savo darbo praktiką aš pastebėjau ne vieną atvejį. Tas, kuris yra įtakingesnis, išloš bylą.
Tai buvo kaip ant delno padėta. Būdavo netgi tokių dalykų, kur nustatydavau ne vieną pažeidimą savo įskaitoje esančio nuteisto asmens ir nuėjus į teismą vis tiek teismas baigdavosi jo naudai.
Be abejo, teismas turi patikrinti, išklausyti abi puses, bet man dažnai kildavo įtarimų, kas iš tiesų vyksta.
– Jūs sakote, kad po įvykių Jurbarke visi turėtų pasidaryti namų darbus. Kas tai turėtų būti?
– Tiek savivalda, tiek mokykla, psichologai, kurių labai trūksta, tiek policijos pareigūnai, visuomenė ir bendruomenė. Iš esmės mes visi esame tam tikra prasme kalti, jeigu matome, kad kažkas vyksta.
Pasakysiu konkretų pavyzdį. Pas mus Jurbarke yra puikus stadionas, labai dažnai turime tarptautines varžybas.
Aš ateinu su vaiku pažiūrėti regbio varžybų, šalia manęs atsisėda du vaikai, kurie itin grubiai keikiasi. Tada aš šiek tiek pasimetu, kodėl jie nekreipia dėmesio, kad šalia sėdi suaugęs žmogus.
Juos užkalbinu ir sakau, kad juk jūs esate sportininkai, kodėl jūs taip elgiatės, juk jūs esate pavyzdys. O man vaikas jau spiria į kulniuką, nes mama visur randa problemą.
Ir užsimezga ryšys, labai sėkmingai mes prašnekame 20 minučių. Kai juos pradedu kalbinti ir drausminti, jie susidrausmina. Tai nuo to reikia pradėti.
Pamačius tokį dalyką mums nereikia apsimesti, kad čia yra norma ir normalu. Kiekvienas iš mūsų turi tą daryti.
Pamatei, kad daro įtartiną dalyką – skambink policijos pareigūnams. Pamatei, kad tas vaikas yra grubus mokykloje, mokykla nesusitvarko – skambinkite tėvams.
Aš esu pati ne kartą gavusi skambutį iš mokyklos ir labai esu dėkinga mokyklos administracijai, nes visų pirma tėvai yra atsakingi.
Esu važiavusi, aiškinusi ir tokios priemonės, kurias daro mokykla, yra labai geras dalykas. Mums reikia pradėti viską daryti nuo savęs, tik tada galėsime sužinoti ir suprasti, kodėl taip ir ne kitaip. Todėl ir sakau, kad visi turime atlikti namų darbus.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16 val. 30 min. ir 20 val. 30 min. per „Lietuvos ryto“ TV.
