Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS), buriančios per 10 tūkst. narių, vadovas E.Milešinas sakė sieksiantis, kad švietimo sektoriuje galybė profesinių sąjungų nebetampytų paklodės į savo pusę.
Vaikystėje bokso treneriu svajojusiam tapti informacinių technologijų mokytojui 41 metų marijampoliečiui E.Milešinui teks atlaikyti dvikovą su antrąja pagal narių skaičių Lietuvos švietimo darbuotojų profesine sąjunga ir jos vadovu bendraamžiu kūno kultūros mokytoju Andriumi Navicku.
Gegužę susibūrusi LŠMPS sudaryta susijungus Lietuvos švietimo profesinei sąjungai (LŠPS) ir Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinei sąjungai (LMŠMPS).
– Neretai juokaujama, kad vienas mokytojas – viena profesinė sąjunga. Ar gerai, kad tiek daug profesinių sąjungų turėjo švietimo sektorius? – „Lietuvos rytas“ paklausė E.Milešino.
– Kaip pažiūrėsi. Kai daug smulkių sąjungų, kiekvienas stengiasi paklodę tempti į save. Kita vertus, juk ir politikoje yra daug partijų.
Turime tikslą, kad ateityje būtų viena stipri profesinė sąjunga. Manau, taip ir bus. Dabar, be mūsų, pedagogams atstovauja A.Navicko vadovaujama sąjunga, „Solidarumas“, „Sandrauga“.
Mūsų profesinė sąjunga buria apie 10 tūkst. narių – ne tik mokytojus, bet ir dėstytojus, pagalbos švietimui specialistus.
Skaičiuojama, kad tokių darbuotojų Lietuvoje yra apie 40 tūkst.
Tikslą susijungti deklaravome jau seniai. Apie tai esame ne kartą sakę ir A.Navickui.
– Kaip manote, kaip klostysis jūsų santykiai? Konkuruosite, tampysite tą paklodę?
– Nesinorėtų konkuruoti. Profesinių sąjungų tikslas turėtų būti vienas – kad švietimo darbuotojams būtų geriau.
Bet A.Navicko vadovaujamos profesinės sąjungos veiksmai atrodo keistai. Kvietėme jį prisijungti tariantis dėl kolektyvinės sutarties, prieš dvejus metus jis pats dalyvavo derybose, tačiau galiausiai atsisakė pasirašyti sutartį, nors prieš tai jai pritarė.
Jau pradėjome sutarties atnaujinimo procedūras, netrukus bus posėdis, bet jis reikalauja, kad būtų antra, visiškai nauja, kolektyvinė sutartis.
– Esate pareiškę, kad švietimo valdžia neįgyvendino jūsų reikalavimų. Kokių?
– Balandį paprašėme Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pradėti derybas dėl kolektyvinės sutarties atnaujinimo, bet iki steigiamojo suvažiavimo gegužę nesulaukėme jokios žinios. Praėjusią savaitę jau susitikome su ministru Algirdu Monkevičiumi.
Pirmiausia reikalaujame, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų atlyginimas iki 2020 metų būtų suvienodintas su bendrojo ugdymo mokytojų atlygiu. Finansinių galimybių, sprendžiant iš to, kaip šneka premjeras ir ministras, yra – tik reikia susidėlioti prioritetus.
Visiškai nieko nepadaryta dėl mokytojų pensinių fondų. Tai pripažino ir ministerija. Reikia įvesti tokį pat principą, koks galioja pareigūnams. Mokytojai, turintys per 30 metų darbo stažą ir likus iki senatvės pensijos penkeriems metams, galėtų gauti stažinę pensiją.
Taip pat keliame reikalavimą dėl aukštojo mokslo atstovų atlyginimų didinimo.
Be to, turi būti sukurtas išeitinių išmokų fondas. Iki šių metų mokytojai išeidami iš darbo galėjo gauti iki šešių mėnesių atlyginimo kompensaciją. Šiemet to neliko, tikimės, kad tai bus atkurta.
– Visa tai, ką jūs išvardijote, ir yra pagrindinės švietimo bėdos?
– Problemų daug. Pagrindinė, mano manymu, yra ta, kad neturime suformuotos valstybės švietimo politikos. Reikia susikurti strategiją ir jos laikytis net keičiantis valdžioms.
Tuomet po 15 metų galėtume sakyti, ko pasiekėme. O dabar po ketverių metų – vėl nauja reforma.
– Ką sutarėte praėjusią savaitę susitikęs su premjeru S.Skverneliu?
– Tai buvo darbo pokalbis. Premjeras sakė birželio pirmoje pusėje tiksliai žinosiąs, ar jis bus premjeras. Jei taip, mėnesio pabaigoje susitiksime ir susidėliosime žingsnius ir tai, kas bus numatyta 2020 metų biudžete.
– Praėjusių metų pabaigoje vyko A.Navicko vadovaujamos profesinės sąjungos mokytojų streikas. Jūs numatote galimybę streikuoti, jei nepavyktų susitarti?
– Streikas yra teisėta priemonė, jei nepavyksta susitarti. Bet pirmiausia reikia kalbėtis. Esame surengę jau ne vieną streiką.
