Valstybėse, kur žmonės gyvena geriausiai ir kur yra mažiausiai skurstančiųjų, kaip Skandinavijos šalyse, socialinė politika daugiau nebėra izoliuota, atskira politikos sritis – ji tapo bene labiausiai integruojančia valstybės valdymą, persidengianti su kitomis politikos sritimis.
Dėl to mes, socialdarbiečiai, siūlome kompleksinių priemonių paketą, kuris yra nuoseklus, logiškas ir orientuotas į socialinės lygybės Lietuvoje didinimą ir socialinės atskirties mažinimą.
Pirmiausia, tai – bendros socialinės politikos priemonės. Laipsniškas valstybės remiamų pajamų didinimas (šiemet tai yra 122 eurai), kad iki 2024 metų jos pasiektų minimalų vartojimo poreikių dydį (MVPD) (2018 m. jis buvo 245 eurai).
Nuosekliai didinamas neapmokestinamų pajamų (NPD) dydis, kaip viena veiksmingiausių skurdo mažinimo priemonių. 2019 metais bazinis (maksimalus esant pilnam darbingumui) NPD yra 300 eurų, 2020-ais metais turėtų didėti iki 400 eurų, dar kitais metais iki 500 eurų.
Toliau didinti šalies mokesčių progresyvumą, įvedant papildomą Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą (šiuo metu GPM yra 20 proc. ir 27 proc.). Nuo 2020 metų su darbo santykiais susijusių metinių pajamų dalis nuo 84 iki 120 vidutinių darbo užmokesčių (VDU) būtų apmokestinama 27 proc. tarifu, o viršijanti 120 VDU – 32 proc.
Ten, kur persidengia socialinė ir kultūros politikos sritys, turime užtikrinti kultūros ir meno kūrėjų socialines garantijas bei padidinti regioninių kultūros centrų finansavimą per kultūros tarybas, taip mažindami regioninę ir kultūrinę atskirtį.
Taip pat jau dabar turime rimtai galvoti apie minimalių (bazinių) pajamų visiems gyventojams įvedimą netolimoje ateityje. Tai ypač aktualu Lietuvai ir toms šalims, kurios dar nepasiekė Europos Sąjungos (ES) pajamų vidurkio. Tai galėtų būti 800 – 900 eurų, kuriuos savo tyrimuose mini mokslininkai, analizuojantys bazinių pajamų poveikį ne tik teoriškai, bet ir remdamiesi praktiniais eksperimentais tokiose valstybėse kaip Suomija ar Šveicarija. Tikiu, kad atitinkami sprendimai galiausiai bus priimti ES lygmenyje.
Antra, tai – vaikai, vaikai, vaikai. Tai yra integruota, jautri ir į vaikus orientuota socialinė politika, žinoma, apimanti ir vaikų teises bei jų saugumą. Ji negali būti atskirta nuo bendros socialinės politikos, bet ji privalo tapti prioritetas prioritete.
Socialinė nelygybė, deja, prasideda nuo kūdikystės. Ji tęsiasi, priklausomai nuo to, kokias materialines, taip pat vaiko priežiūros ir ugdymo galimybes turi šeima. Ypač sunku mamoms ir tėvams, kurie vieni augina vaikus. Tyrimai rodo, kad būtent jie yra tarp labiausiai skurstančiųjų valstybės gyventojų. Skursta jie, skursta ir jų vaikai; jie gyvena socialinėje atskirtoje, joje gyvena ir jų vaikai. Privalome uždaryti šį skurdo ratą.
Šiuo laikotarpiu mes siūlome tokias esmines priemones. Toliau, bet sparčiau didinti vaiko pinigus (šiuo metu jie siekia 50 eurų). Nuo kitų metų ši išmoka galėtų būti valstybės remiamų pajamų dydžio (kaip jau minėjau, šiemet jis sudaro 122 eurus). Kadangi inicijuojame ir valstybės remiamų pajamų dydžio didinimą, atitinkamai žymiai išaugtų ir vaiko pinigai (bent jau iki 245 eurų, MVPD 2018 metais – žr. aukščiau). Vėlgi, ateityje vaiko pinigai turi atitikti minimalias pajamas vaikams, užtikrinant bazinius jų poreikius.
Didintume pajamas tėvams ir mamoms, vieniems auginantiems vaikus, nes dabar tokių šeimų pajamos yra ženkliai mažesnės, jas dar apkarpo didesnės išlaidos vaikų priežiūrai, taip pat susirgus vaikams ir juos slaugant. Tokios papildomos pajamos sumažintų vienišų mamų ir tėvų izoliaciją ir atskirtį. Noriu pabrėžti, kad daugiausia yra vienišų mamų.
Manau, ateityje reikėtų pagalvoti ir apie nemokamą vaikų priežiūrą vaikų lopšeliuose ir darželiuose. Utopija? Ne, apie tai kalbama ne tik Europos šalyse, bet ir Jungtinėse Valstijose, kur valstybė istoriškai nėra tokia socialiai jautri kaip Europoje.
Kodėl? Mūsų vaikai ne tik būtų saugūs ir gerai prižiūrimi, tai turėti labai teigiamą domino efektą visai visuomenei. Nemokamas ikimokyklinis ugdymas milžinišku mastu padidintų lyčių lygybę, nes moterys iki šiol neša didžiausią vaikų auginimo naštą. Išaugtų ne tik moterų karjeros galimybės, labiau susilygintų vyrų ir moterų algos.
Iš to išloštų visa šalies ekonomika, nes daugiau nei pusė šalies gyventojų (t.y. moterys) galėtų labiau save realizuoti ir prisidėti prie bendros gerovės kūrimo. Tai savaime prisidėtų prie socialinės nelygybės ir atskirties mažinimo, ypač vienišų mamų ir tėvų. Pats laikas pradėti apie tai bent jau kalbėtis.
Grąžintumėme ir nemokamą visų pradinukų maitinimą, kad padidėtų socialinė lygybė tarp vaikų ir neliktų skurdo stigmos mokyklose.
Privalome rūpintis ne tik pačiais mažiausiais mūsų visuomenės nariais, bet ir paaugliais. Atsižvelgiant į nesenus rezonansinius įvykius, didintumėme paauglių ir vaikų užimtumą regionuose. Gerai veikiantys socialiniai centrai yra puiki priemonė apsaugoti vaikus ir paauglius nuo nusikalstamumo. Investicijos čia atsipirks su kaupu.
Trečia, švietimo srityje – tai nemokamos bakalauro studijos, kurios suteiktų vienodas startines pozicijas visiems jaunuoliams, o labiausiai skurstantiems taptų realia galimybe galutinai išsiveržti iš skurdo rato.
Ketvirta, sveikatos apsaugoje – nemokamos paslaugos turi būti prieinamos visiems, greitai ir efektyviai. Žmonės, gyvenantys toje pačioje valstybėje, negali turėti labai skirtingų galimybių, besirūpinant savo sveikata.
Penkta, mes stiprinsime demokratiją ir atverti teisingumo vykdymą visuomenei, įteisindami tiesioginius seniūnų rinkimus ir teismų tarėjus.
Šešta, aplinkosaugoje skatinsime dar atsakingesnį pakuočių naudojimą, išplėsdami depozito taikymą maksimaliam pakuočių skaičiui.
Šios priemonės tėra mūsų iki šiol įgyvendintos socialdemokratinės politikos tęstinumas. Mano vadovaujama Lietuvos vyriausybė (2006 – 2008) ypatingai rūpinosi šeimų, mamų ir vaikų socialine gerove, Algirdo Butkevičiaus (2012 – 2016) – mažiausias pajamas gaunančiais gyventojais.
Dabartiniai mūsų pasiūlymai, žinoma, yra ir reakcija į jau ne kartą girdėtus Europos Komisijos priekaištus dėl socialinės nelygybės Lietuvoje. Deja, mūsų šalis iki šiol iki galo neatsigauna po aršios konservatorių – liberalų vyriausybės (2008 – 2012) antikrizinės politikos, labiausiai kirtusios skurdžiausiai gyvenantiems ir labiausiai pažeidžiamiems žmonėms: pensininkams, neįgaliesiems, vienišoms mamos, vaikams... Apie tai esu rašęs jau anksčiau.
Jei buvęs konservatorių premjeras ir buvusi jų finansų ministrė iki šiol puikuojasi, kad ta pati Europos Komisija gyrė juos už tą antikrizinę politiką, įvertinus visą kontekstą, galima drąsiai pasakyti – tik todėl, kad Lietuva tebuvo nauja ES narė, krizė joje buvo viena iš giliausių Europoje, ir Europos Komisija tiesiog džiaugėsi, kad nė vienos pokomunistinės ES valstybės narės neištiko tuometinis Graikijos likimas...
Pabaigai dar kartą noriu pasidžiaugti, kad naujasis išrinktas Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda savo prioritetu laiko gerovės valstybės kūrimą, socialinę politiką ir socialinės atskirties mažinimą. Kai sutampa vertybės ir prioritetai, dirbti kartu turėtų būti lengviau, o ir bendro darbo vaisių turėtų būti daugiau.
