Bet kas mes tokie, kad ieškotume grakštesnės metaforos? Ypač kai kalbame apie apokaliptinę pranašystę – liberaliosios demokratijos griūtį, nes ją esą tuoj pakeisią dantingesni ir gudresni režimai.
Nuo atvirai socialine inžinerija užsiimančios Kinijos ir atomine valstybe apsimetančios, benzino kolonėle su atominėmis raketomis sąlygiškai vadinamos Rusijos iki Rytų ir Vidurio Europoje privešėjusių šeimyninės rangos uabų, kur dažnas oligarchas nieko prieš ir valstybę pavaldyti. O jei ne oligarchas, tai smarkus vizionierius, linkęs tampyti valdžios virveles iš menkai teįžiūrimos užpakalinės sėdynės.
Kvaila būtų neigti šias tendencijas. Lygiai kaip ir suteikti joms Mikaldos ar Nostradamo garantiją. Ypač pastarųjų savaičių fone. Dievaži, pervertinti šių įvykių tikrai nereikia, tačiau atsispirti malonumui juos pavardyti sunku.
Pradžioje didžiausia vyšnia ant torto – du milijonai protestuojančių Honkongo gyventojų, ir net Xi Jinpingas, žmogus, nuo Mao laikų sutelkęs daugiausia galios vienose rankose, skubiai pasitraukia į antrąjį planą, o kriminalinės ekstradicijos įstatymo fiasko palieka komentuoti savo gizeliams, kurie nejaukiai aiškina, kad Pekinui šis įstatymas ir nerūpėjo, suprask, čia vietos draugų iniciatyva.
Ir tai šalyje, kur valstybės kontrolė individui, tegul ir nepasiekusi Sovietų Sąjungos ar Šiaurės Korėjos masto, yra tokia, kad bet koks bandymas pasišakoti atrodo avansu pasmerktas agonijai.
Slenkam iš Rytų vakaryn. Indijos lyderis N.Modi, ką tik sėkmingai volu pervažiavęs per opoziciją demokratiniuose rinkimuose, tikrai neatrodo panašus į Kinijos totalitarizmo eksperimentą. Bet neribota galia tarsi ir turėtų jam suteikti valią mosuoti savo karingu hindi nacionalizmu kairėn ir dešinėn.
Pasirodo, toli gražu. Pietinės Indijos valstijos, kuriose ir kalbos dravidinės, ir religijos kitokios, tik demonstratyviai čiaudi į N.Modi bandymus visur įvesti privalomą hindi kalbos kursą ir kitaip rodo špygą centrinei valdžiai.
Dar toliau vakaryn. Turkijos prezidentas R.T.Erdoganas, rodos, turėjo viską – pakeistą konstituciją, paklusnų parlamentą, lojalią kariuomenę, ir staiga, bac, prakiša vietos rinkimus gimtajame Stambule. Iš kur kažkada ir katapultavosi į didžiąją politiką. R.T.Erdoganas nervinasi, paskelbia trylikos tūkstančių balsų skirtumą suklastotu, skiria naujus rinkimus, bet, laba diena, dabar opozicija jau laimi 800 tūkstančių balsų ir Stambulo gatvėse organizuoja vietines Jonines prezidentui nervingai kandžiojant ūsus.
Šiek tiek kilstelėkim šiauriau, kur amžinasis Rusijos prezidentas V.Putinas priverstas tikrinti Gruzijos vyno kokybę, atšaukti lėktuvus ir taip praranda veidą. Ir viskas po to, kai gana lygioje vietoje paslydo Dūmos vicepirmininkas, kuris Tbilisyje įsirioglino į vietos Parlamento pirmininko krėslą ir prabilo rusiškai. To užteko, kad prasidėtų milžiniškos demonstracijos, kurios jau nebekvepia šalį faktiškai valdančiam milijardieriui B.Ivanišviliui ypatinga gruziniška svajone.
Didžiausios demonstracijos nuo komunizmo žlugimo Prahoje prieš vietos karaliuką A.Babišą, gresiančios pakartoti panašius kaip Slovakijoje įvykius, V.Orbano ir J.Kaczynskio vėl prasidėjęs koketavimas su Europos Sąjunga matant, kad galima prisižaisti, – visa tai rodo, kad laidoti tradicinę liberaliąją demokratiją per anksti.
Žinoma, būtų tokia pat klaida paskelbti jos galutinę pergalę jau įžiūrimoje ateityje. Kaip kažkada padarė F.Fukuyama savo legendine fraze apie istorijos pabaigą. Jį bent galima pateisinti, nes pasibaigė Šaltasis karas ir užmarštin nuėjo sovietinė sistema.
Bet istorija niekuomet nesibaigia, kaip ir žmonių polinkis rinktis emocinę reakciją vietoj racionalaus argumento, lipti ant to paties grėblio tiek kartų, kiek grėblys ištveria, nematyti perspektyvos, nes tingisi regėti retrospektyvą. Visa tai žmogiška, kaip ir sugebėjimas nepaisant viso šito kažkaip judėti į priekį.
Todėl ir liberalios demokratijos nenurašykim per anksti. Kaip ir visų jos laikinesnių ar labiau pastovių konkurentų.
