Prestižiniuose Jungtinės Karalystės, Japonijos ir JAV universitetuose dirbęs mokslininkas Ainius Lašas iš savo patirties žino ir gali palyginti, kuo skiriasi studijos ir mokslas užsienyje ir Lietuvoje, kaip vyksta studentų atranka.
Apie tai, kokias tendencijas mato aukštosiose mokyklose ir ką tai signalizuoja, apie šių metų stojimo madas – pokalbis su Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanu doc. dr. A.Lašu.
– Kokia šiemet situacija? Ar pakaks studentų visoms aukštosioms mokykloms?
– Situacija yra sudėtinga, nes, Švietimo informacinių technologijų centro duomenimis, 2018 m. rugsėjo 1 d. tikėtinų abiturientų skaičius buvo net 7 proc. mažesnis nei ankstesniais metais ir siekė beveik 24 tūkst. Toks kritimas nėra tipiškas, nes, pavyzdžiui, per ankstesnius dvejus metus abiturientų skaičius traukėsi tik 1,7 ir 3,3 proc. Taigi šie metai bus sunkūs kai kurioms aukštosioms mokykloms.
Gal todėl ne viena iš jų prakalbo apie minimalaus stojimo balo mažinimą arba balo skaičiavimo pokyčius. Tokios manipuliacijos garbės nedaro, bet vis dažniau garbė yra aukojama ant išlikimo aukuro.
– Kurie universitetai šiuo metu atrodo stipriausiai?
– Kaip ir kiekvienais metais, Vilniaus universitetas (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) pradėjo ganėtinai stipriai, bet tiek jų, tiek ir kitų universitetų skaičiai kol kas atsilieka nuo praėjusių metų to paties laikotarpio rezultatų.
Kadangi VU pagal nutylėjimą laikomas universitetu Nr. 1, jam kyla mažiau iššūkių nei kitiems. Visada sakau savo fakulteto bendruomenei, kad turime būti visa galva geresni, jei norime konkuruoti su VU. Juk čia dar prisideda ir sostinės veiksnys.
Aišku, Kauno įvaizdis kasmet gerėja, bet vis tiek reikia daug labiau pasistengti. Gal ir gerai, nes tai verčia mus tobulėti.
– Kokias studijų programas renkasi abiturientai? Ar vis dar populiarūs medicinos, teisės ir informacinių technologijų mokslai?
– Taip, medicinos studijos vienareikšmiškai pirmauja. Tai nereiškia, kad visi norintys įstos į jas, bet konkurencija bus didelė. Dėl teisės situacija gal kiek ir kinta. Nebėra tokių masinių srautų kaip anksčiau, nes abiturientai greičiausiai jau supranta, kad šioje srityje rinkos poreikiai daugmaž užpildyti.
Bet jei stojantieji renkasi racionaliai, tada sunku suprasti, kodėl toliau vargsta technologiniai mokslai, kurių perspektyvos aiškios ir šviesios. Rinka tiesiog šaukiasi inžinierių, technologų, o stojantieji nerodo didelio intereso šioms sritims.
Netgi šiemetiniai stojančiųjų skaičiai į informacinių technologijų mokslus didelio įspūdžio nedaro. Tai greičiausiai susiję su tuo, kad nemažai moksleivių iš tikrųjų sunkiai sekasi mokykloje tikslieji ir gamtos mokslai.
Valdžios ir verslo atstovai taip pat nuolatos ir primygtinai kartoja apie technologinių mokslų perspektyvumą. Kai kuriais atvejais jie net bando vos ne per jėgą sugrūsti moksleivius į šias sritis.
Mano nuomone, tai nėra tinkama praktika, nes studijų pagrindas yra vidinė motyvacija. Daug tikslingiau būtų technologizuoti „minkštuosius“ mokslus ir per tai užauginti naujo tipo darbuotojų kartą.
Pavyzdžiui, nuolat kartoju, kad filosofas, sociologas, politologas, muzikos technologijų specialistas ar vertėjas turėtų būti įvaldęs jo srityje naudojamus technologinius ir analitinius įrankius. Tada jis yra daug universalesnis ir patrauklesnis rinkoje. Būtent tai ir siekiu suteikti savo fakulteto studentams.
– Kokius „minkštuosius“ mokslus noriai renkasi abiturientai? Ar išlieka madingos tokios abstrakčios programos kaip kūrybinės industrijos, kurias jūs dažnai pašiepiate?
– Kadangi šiai kartai kūrybiškumas yra labai svarbus saviraiškos aspektas, abiturientai vis dar užkimba ant visokio plauko kūrybinių kabliukų. Iki šiol nesuprantu, apie ką tos programos, nes kūryba juk neskraido padangėse. Ji visada yra įžeminta į kokią nors konkrečią veiklą.
Tad rinkis studijuoti tas veiklas ir jose mokykis kurti. O dabar pradedama nuo antro galo, lyg būtų industrijų, kuriose nėra kūrybinio proceso. Kūrybinis procesas yra visur, visos šios kūrybinių industrijų programos iš esmės yra apie nieką.
O grįžtant prie pirmo klausimo, „minkštuosiuose“ moksluose pirmauja psichologija. Tai lyg ir suprantama, nes nemaža dalis abiturientų stoja į šią sritį siekdami geriau suprasti save ir išsispręsti kokius nors asmeninius dalykus.
Politikos mokslai toliau išlaiko populiarumą, kaip, beje, ir komunikacija. Tarp humanitarinių mokslų kalbų studijos taip pat atrodo neblogai. Istorija bent jau man irgi yra šiokia tokia maloni staigmena, nes, žvelgiant į pasaulines tendencijas, istorijos mokslų populiarumas smarkiai traukiasi.
Beje, kiek nuslūgęs ekonomikos ir verslo vadybos studijų populiarumas. Ilgus metus tai buvo naujausias mados klyksmas, surinkdavęs visus, kurie nelabai žinojo, ką nori studijuoti. Dabar susidaro įspūdis, kad tos likutinės studijų kategorijos yra minėtos kūrybinės studijų atmainos.
– Kas tampa favoritais menų srityje?
– Labai stipriai atrodo architektūros ir dizaino studijos. Vaidyba taip pat domina stojančiuosius. Apskritai meno studijos renka nemažus stojančiųjų srautus. Kadangi mano vadovaujamame fakultete rengiami muzikos technologijų specialistai, matau, kad srautai tikrai neslopsta.
Bent man didžiausias skausmas – kaip menininkams suteikti jau minėtų technologinių įgūdžių. Juk, pavyzdžiui, šiuolaikinės muzikos kūryboje programavimo įgūdžiai turi labai aiškią pridėtinę vertę.
Be to, toks menininkas gali nesunkiai pasukti ir į technologijų kompanijas. Taigi ir čia galima „minkštųjų“ ir „kietųjų“ mokslų sinergija! O tokie specialistai ir specialistės visada atras savo vietą rinkoje arba patys tą darbo vietą sukurs.
– Ką patartumėte neapsisprendusiems, kur stoti?
– Mano patarimas būtų dvilypis – stok, kur geidžia širdis, bet nesigundyk skambiais pavadinimais. Ieškok studijų programų, kurios turinio prasme tave intriguoja, bet kartu teikia rinkoje paklausias kompetencijas ir įgūdžius. Ir nepamiršk, kad nėra nuobodžių profesijų. Yra tik nuobodūs žmonės! (LS)
