Tie vyrai su šūkiu „Vienas vardas – Lietuva“ penkiuose žemynuose, 19-oje šalių kvietė burtis lietuvių bendruomenes ir visiems vienu metu švęsti neeilinę savo šalies šventę.
Devynis mėnesius jachta „Ambersail“, kurioje plazdėjo ne tik trispalvė, bet ir kapitonams įteikta Lietuvos prezidento vėliava, skrodė pasaulio vandenynus.
Tai buvo 200 parų ant vandens, o iš viso – 274 dienos ir naktys. Jachta išmatavo 37 tūkst. jūrmylių (68,5 tūkst. km), aplankė penkis žemynus – Europą, Afriką, Australiją (su Okeanijos salynui priklausančia Naująja Zelandija), Pietų Ameriką ir Šiaurės Ameriką.
Tie 120 buriuotojų kelionėje aplink pasaulį ne tik vykdė misiją paskelbti tautoms ir tautiečiams apie Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį. Tuometis Lietuvos vadovas Valdas Adamkus kapitonams įteikė 25 laiškus, skirtus lietuvių bendruomenėms visame pasaulyje.
Tie buriuotojai sutelkė po Žemę pasklidusius lietuvius, o mes tapome vienintelė tauta pasaulyje, kasmet tą pačią dieną tuo pat metu giedanti savo himną. Tad ir šiemet liepos 6-ąją 21 valandą vietos laiku jį giedos viso pasaulio lietuviai.
Tai buvo nuotykių ir įspūdžių kupina kelionė aplink pasaulį, nuspalvinta jaudinančių susitikimų su kituose kraštuose gyvenančiais lietuviais. Šią buriuotojų kelionę aprašė „Lietuvos ryto“ korespondentė Eglė Šilinskaitė-Puškorė. Pateikiame jos tekstų ištraukas iš „Tūkstantmečio odisėjos“ albumo.
* * *
IV etapas TIESIAI Į NAUJUOSIUS – 2009-UOSIUS
Adelaidė–Sidnėjus–Oklandas. Kapitonas Naglis Nasvytis. 2008 12 26–2009 01 11. Nuplauktos 2 627 jūrmylės. Aplankytos Sidnėjaus ir Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenės.
Prabėgo jau 20 metų nuo tada, kai kapitonas Naglis Nasvytis, iki kaklo paniręs vandenyje, kad apsigintų nuo įkyrių vabzdžių, Australijoje per Kalėdas gurkšnojo šampaną.
Lygiai po 20 metų, 2008 metų gruodžio 26-ąją, nešama Šv. Vincento įlankos potvynio bangų, N. Nasvyčio vadovaujama ketvirtoji „Ambersail“ įgula pakėlė bures kelionei aplink Australiją.
Reikėjo skubėti. Pirmiausia į Sidnėjų, kur Naujųjų išvakarėse rinkosi viso žemyno lietuviai. Tačiau jų nestigo ir Adelaidėje, kur, susirinkę lietuvių namuose, kai kurie braukdami ašaras pasakojo pastarąjį sykį Kalėdas drauge šventę prieš kelis dešimtmečius.
* * *
„Pagaliau lėktuvas leidžiasi ir per iliuminatorių pamatome ryškiai raudonas Australijos dykumas, tolumoje mėlynuojantį vandenyną, o vėliau – ir pačią Adelaidę.
Prieš kelionę daug vakarų praleidau prie savo dienoraščio, rašyto prieš keturiolika metų, kai su jachta „Laisvė“, skleisdami laisvos Lietuvos idėjas ir nuotaiką, čia atplaukėme pirmą kartą.
Tuose užrašuose bandžiau rasti bei prisiminti visas, net ir menkiausias detales, vardus, įvykius. Prisiminęs svarsčiau, kaip per tą laiką pasikeitė pasaulis ir kaip pasikeitė Lietuva.
Kaip pasikeitė tie žmonės, kurie prieš keturiolika metų visa širdimi palaikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą bei buvo savo Tėvynės papročių ir kalbos puoselėtojai? Kokie jų likimai? Kaip per tuos metus pasikeitė bendruomenė? Ar ji sugebėjo išlaikyti tai, ką dešimtmečius kūrė toli nuo Lietuvos? Ar vis dar svarbi mūsų Tėvynė jų vaikams?
Į šiuos klausimus buvo atsakyta jau pirmąjį vakarą. Taip, jie vis dar puoselėja tas idėjas, jie vis dar taip pat stipriai myli savo Tėvynę, tik jų gretos retėja pernelyg sparčiai. Toji karta, kuri prieš keturiolika metų buvo vadinama jaunąja, baigė mokslus, sukūrė šeimas, o jose daug rečiau skamba lietuvių kalba.
Adelaidė visuomet buvo vienas didžiausių lietuvybės lopšių Australijoje. Ten ilgai veikė lietuviška šeštadienio mokykla, buvo pastatyta lietuviška bažnyčia, pačiame miesto centre įkurti lietuvių namai, veikė „Vaidilos“ teatras, suburta krepšinio komanda „Vytis“, skambėjo lietuviško radijo valandėlės.
Per vakarienę su vietos lietuviais jautėme jų ilgesį, norą kuo daugiau sužinoti, nors daugelis po nepriklausomybės atgavimo jau ne kartą lankėsi Lietuvoje.
Tą vakarą pasigedome tik jaunų, energingų žmonių. Pokalbių apie ateitį, o ne apie praeitį – prieškario Lietuvą ir tuos jaunystės laikus.
Kūčių vakarą lietuvių namai buvo pilni. Tądien susirinko jau kelios kartos: patys mažiausi, dar vos paeinantys, senoliai, svečiai iš Lietuvos, mūsų įgulos vyrai. Visi prie vieno stalo susirinko todėl, kad jų tėvai, seneliai, uošviai ar anytos yra lietuviai, kad šiuose namuose yra puoselėjamos tradicijos.
Kalėdų rytą lietuvių parapijos bažnyčioje išklausėme mišias. Vienas vietinis, vardu Albinas, pakvietė mane drauge atšvęsti Kalėdas. Nuostabu valgyti maistą, pagamintą Australijoje, tačiau visiškai tokį patį kaip pas mamą vaikystėje: burokėlių salotas, plokštainį, šaltieną, kisielių, žuvį su morkomis, silkę „pataluose“...
Negali patikėti, kad esi kažkur, kitame pasaulio pakraštyje – Australijoje. Kaip stipriai reikia mylėti ir branginti savo kraštą, kad šešiasdešimt metų pragyvenęs tolimoje šalyje vis dar kalbėtum be akcento, namus puoštum, kaip puošė mūsų seneliai, gamintum šaltieną, nesvarbu, kad su kengūriena, bet absoliučiai tokią pat kaip Lietuvoje.
Buvo labai sunku išsiskirti: ir po nuostabių Kalėdų su nuostabia šeima, ir išplaukiant iš Adelaidės.
Jautėme, kad ne tik pakurstėme vis dar stipriai rusenantį lietuvybės židinį Adelaidėje, bet ir patys pasisėmėme sunkiai žodžiais nusakomų teigiamų emocijų ir vilties, kad visi ten dar sugrįšime, kad rasime ten tuos žmones, kurie vis dar taip pat stipriai brangins lietuvybę.“
Iš jachtos dienoraščio. Saulius Budrevičius
* * *
Penkios paros ir 1 200 jūrmylių prieš dominuojančius priešinius vėjus ir sroves. Gal ir įmanoma, bet ar tikrai?! Tiems, kurie ką tik leidosi į kelionę milžiniška jachta su ant stiebo plevėsuojančia milžiniška trispalve, šis klausimas nedavė ramybės iki pat finišo Sidnėjuje.
Iš Adelaidės į atvirą vandenyną juos išlydėjo delfinai, akimirksniu tapę jachtos draugais ir nuolatiniais palydovais. Kai kurie jų netgi pasiduodavo kapitono N. Nasvyčio dresūrai, kai šis iškeldavo rankas. Tada vanduo aplink jachtą dar labiau suputodavo ir didžiulė pilkai melsva žuvis šokdavo į viršų – lyg ore kažko ieškodama.
* * *
„Pusantros paros neturėjome jokio ryšio, tiksliau tariant, elektros energijos. Naktis buvo tamsi, o mes – be jokių navigacinių šviesų! Kai ant susikertančio kurso pasirodė laivas, švietėme į bures žibintuvėliu.
Galiausiai pavyko pataisyti elektros generatorių ir vėl atsirado visi malonumai: orų prognozė, elektroninis paštas ir tualetas, kurio durų nebuvome pravėrę pusantros paros.
Per tą laiką visi, kurie dar nebuvo bandę, džiaugėsi kabėdami virš vandenyno su balto popieriaus ritinėliu rankoje.“
Iš jachtos dienoraščio. Edmundas Jakilaitis
* * *
Jie net patys rengėsi tam, kad gruodžio 31-osios vidurnaktį šampaną šaus Tasmanijos jūroje, o akinamai baltų marškinių su išsiuvinėta įvairiaspalve „Ambersail“ emblema taip ir neprireiks.
Bet papūtus palankiems vėjams, kai surifuotas grotas kelias paras buvo nejudinamas, Sidnėjus ėmė artėti greičiau, nei patys tikėjosi.
Dienomis buvo sunkoka ištverti paplūdimiu virtusiame denyje, o vaikiškų kremų nuo saulės atsargos sparčiai seko. Tačiau vakarais, sužibus žvaigždėms ir pūstelėjus vėjeliui, niekas nenorėdavo lįsti į kajutę.
Prie Sidnėjaus jie priartėjo auštant, o Port Džeksono įlanką pasiekė jau įdienojus. Kanalu – lyg magistrale – visomis kryptimis zujo laivai. Tokioje sumaištyje laviruoti nelengva net labiausiai patyrusiems.
Tačiau burių genamai milžiniškai jachtai motoriniai laivai traukėsi iš kelio.
„Nenusakomas jausmas“, – stebėdamas, kas vyksta, nusišypsojo kapitonas N. Nasvytis. Kad parodytų kelią į uostą, „Ambersail“ net pasitiko žemės komandos išnuomotas vandens taksi. Jachtai su plazdančia Lietuvos trispalve skirta garbingiausia vieta Darling Harboro krantinėje, šalia Nacionalinio jūrų muziejaus. Vietiniai juokavo: jei atplauktų Didžiosios Britanijos karalienė, jos laivas stovėtų būtent čia.
Darling Harboras – didžiulis pramogų kompleksas pačioje Sidnėjaus širdyje. Ten – ir įspūdingas akvariumas, ir Australijos gyvūnų pasaulis, ir aborigenų kultūros centras.
Nacionaliniame muziejuje nuolat sukosi filmas apie „Tūkstantmečio odisėją“ ir į žygį aplink pasaulį iškeliavusius buriuotojus.
* * *
Lietuvoje dar buvo vėlyva gruodžio 31-osios popietė, kai kelios dešimtys vienodai apsirengusių lietuvių prie jūras marias jau perplaukusios Sidnėjaus centre besisupančios jachtos iššovė naujametį šampaną ir užvertę galvas gėrėjosi bene įspūdingiausiais pasaulyje fejerverkais.
2009-uosius – Lietuvos vardo tūkstantmečio metus – buriuotojai Sidnėjuje pasitiko devyniomis valandomis anksčiau, nei vidurnaktį išmušė tėvynėje.
Prieš tai buvo vakarienė su visos Australijos lietuviais, kuriems skaitydamas Prezidento Valdo Adamkaus laišką, kapitonas N. Nasvytis net susigraudino – pakėlė akis, o gerklę užgniaužė didžiulis gumulas.
Buvo šokiai ir dainos, pokalbiai apie praeitį ir dabartį, gyvenančius Australijoje ir likusius Lietuvoje.
Kaitrioje Australijos saulėje jau įdegę baltaveidžiai buriuotojai iš kito pasaulio krašto trypė ratelius ir suktinius. Tarp pokalbių ir šokių su išeiviais dar dalijo interviu Australijos televizijos, radijo ir spaudos žurnalistams.
* * *
„Jau para, kai esame vandenyne. Vakaras ir naktis nebuvo iš lengvųjų. Vėjas nepalankus, todėl laivas nuolat daužosi į bangas. Miegant viduje kala taip, lyg prie ausies dirbtų galingas presas, štampuojantis kas keliolika sekundžių.
Valgome skaniai. Vakar pasigaminome nuostabių makaronų su Bolonijos padažu ir parmezano sūriu. Kažkas pasakė: „Man baisu“, ir denyje kaipmat atsirado nuostabaus australiško raudonojo vyno.
Laikas pristatyti mūsų įgulos kodinį žodžių junginį „Man baisu“. Adelaidėje į „Ambersail“ sutikimą atvyko buvęs aukštas Australijos laivyno karininkas lietuvis Rimas Dičiūnas, dabar – buriuojantis pensininkas.
Kapitonas jo pasiteiravo: „Ar laive darote taurelę?“ „Būtinai, – atsakė šis ir nuleidęs akis pridūrė: – Iš baimės.“
Dabar kaskart, o daugiausia naktį, panorę lašelio romo, sakome: „Vyrai, man baisu“, ir kuris nors akimirksniu atneša butelaitį australiško romo ar burbono.
Tik nemanykite, kad tokia baimė mus yra apsėdusi. Bijome retai ir saikingai.“
Iš jachtos dienoraščio. Edmundas Jakilaitis
* * *
„Įjungiame variklį, kad pas Naujosios Zelandijos lietuvius atvyktume laiku, ir ... staigmena! Variklis dirba, bet laivas greičiau neplaukia.
Adomas Šablevičius ir Saulius Budrevičius neria po jachta. „Turiu blogą naujieną, sraigto apskritai nėra!“ – šaukia vienas. Tada prisimename naktį girdėję kažką panašaus į kontaktą su žvejų tinklo likučiais ar kažkuo kitu.
Prietaisai toliau siūlo plaukti laviruojant – aštriai į vėją. Taip ir darome. Greitis – apie 5 mazgus. Tasmanijos jūroje su pakeleivingais gūsiais skraidę šešiskart greičiau, dabar jaučiamės lyg stovėtume vietoje.
Laikas sustojo. Visi kalba lėčiau ir tyliau. Gaminamės maistą, kurio turime dar gerokai ilgesniam laikui, nei plauktume blogiausiu atveju. Dar niekada vieno karšto patiekalo negamino penkiese, tiesiog daugiau nelabai yra ką veikti.“
Iš jachtos dienoraščio. Edmundas Jakilaitis
* * *
„Šis rytas prasidėjo kiek kitaip nei ankstesni. Po to, kai buvau pažadintas į rytinį budėjimą, lipdamas iš savo gulto koja užkabinau ant sienos pritvirtintą šviestuvą ir jį sulaužiau.
Jachta buvo taip pasvirusi, kad, norint išlipti iš gulto, pirmiausia teko nužingsniuoti dalį kelio lubomis, vėliau – siena, ant kurios pasitaikė ta nelemtoji lempa, tada sprandu įsiremti į gultą laikančius virvagalius, tuomet koja surasti jachtos variklio dangtį ir tik tada, kai viską tiksliai įvykdžiau, stovėjau ant stiklais pažertų grindų.
Kaip ir kiekviename laive, taip ir mūsų jachtoje kiekvienas turi jo širdžiai artimą kampelį. Vis dėlto pati maloniausia ir privačiausia erdvė mūsų laive yra gultas. Mūsų poilsio vietos po truputį panašėja į kinius (žemaitiškai „kiaulės guolis“). Ne dėl vyriško netvarkingumo, o iš didelės pagarbos ir meilės savo daiktams, kurie kas rytą vis papildo gultų turinį.
Kad jūs žinotumėte, kokie nuostabūs sapnai mus lanko, kai tuose gultuose drauge su mumis guli drėgni neperšlampami kostiumai, mūsų batai, rečiau – guminiai batai, kelias dienas mūvėtos kojinės ar apatiniai marškinėliai.
Kiekvienas savo gultą puoselėja savaip. Pavyzdžiui, Gediminas taip pamilo savo gultą, kad nusprendė ant jo nebegulėti, todėl dabar jis miega ant grindų, tiesiog šturmano „rubkės“ papėdėje.
Dėl to labai džiaugiasi Virmantas – guli jis dabar lyg namie, dvigulėje lovoje.
Simas nutarė ant sienos nupaišyti tikrų tikriausią grafitą – surašė, kas jo gulte gulėjo plaukiant praėjusius etapus ir kas gulės po jo... Šia idėja taip susižavėjo Adomas su Edmundu, kad net ėmė kurti eiles, kurias irgi planuoja ant sienos įamžinti.
Mūsų kapitonas Naglis, kaip ir priklauso, gavo gultą su visais patogumais. Turi jis tokią rankeną virš savęs, tik niekas dar nežino, kam ji reikalinga. Iš pradžių kapitonas dėl tos rankenos buvo kiek suglumęs, bet, palaikomas komandos, atgavo sielos ramybę ir nutraukė rankenos paskirties paieškas.
Fantastiškas Gintaro gultas – pusryčiai visuomet lovoje.
Mano gultas, girgždantis vis garsiau ir garsiau, irgi turi savo istoriją. Plaukiame prieš vėją, bangos didžiulės, guliu pavėjiniame borte, girdžiu, kaip atsidaro liukas ir kažkas leidžiasi žemyn.
Kaip tik tuo metu didžiulė banga persirita per laivą, pasigirsta linksmi epitetai, vėliau palinkėjimai vieni kitiems, o netrukus – guliu antrame aukšte – jaučiu, kaip į mano gultą, ant mano čiužinio – pyp! pyp! pyp! – nepaliaudamas bėga vanduo.
Nepraėjus nė pusvalandžiui, nuo stiprių laivo susidūrimų su bangomis ir smagių krestelėjimų, mano gultas perlūžo per pusę ir net pats nepastebėjau, kaip atsidūriau pas savo apatinį kaimyną.
Nors Linkus visiškai nenustebo ir net neprieštaravo, kad likčiau su juo miegoti iki ryto, aš iš didelės pagarbos mūsų bocmanui nusprendžiau persikelti pas Simą, kuris tuo metu jau kėlėsi į savo naktinį budėjimą.“
Iš jachtos dienoraščio. Saulius Budrevičius
* * *
„Ta pati laviruotė. Per visą kelionę nė karto neturėjome pakeleivingo vėjo, tik – į nosį...
Kazys visai šalia jachtos pamatė didžiulį ryklio peleką, kuris praplaukė priešinga kryptimi – kaip ir priklauso nuožmiam jūrų grobuoniui. Jam – ne pakeliui su didele draugija.
Vėliau mus aplankė įspūdingo dydžio delfinų būrys. Jų buvo tiek daug, jog kiekvienas įgulos narys galėjo stebėti atskirą, sau patinkantį delfinų pulkelį. Jų buvo apie 100, o gal ir dar daugiau, nes vanduo aplink jachtą tiesiog kunkuliavo.
Dar vėliau pamatėme banginį, kuris vis nerimo, vis bandė iššokti ir su didžiule jėga krisdavo aukštielninkas, sukeldamas didžiulius sūraus vandenyno purslus...
Pietų jūra mus, nemažai mačiusius, nustebino savo druskingumu. Plaukdami iš Adelaidės į Sidnėjų, Indijos vandenyne rankas ir veidą ryte dar galėjome atgaivinti jūros vandeniu. Išplaukus iš Sidnėjaus į Naująją Zelandiją, vanduo, rodos, tapo kone dukart sūresnis.
Drabužiai, paragavę vandenyno bangos, niekada nebeišdžiūsta, nes druska traukia drėgmę, todėl vakarais drabužiai tampa glitūs. Geriausias būdas mėgstamą drabužį išdžiovinti – jį vilkėti. Tuomet jis nuo kūno įšyla ir bent trumpam – iki vakaro vėsos – pradžiūsta.
Vakar po pietų, vieniems einant pailsėti, kitiems bandant užsitempti neperšlampamus (buriuotojų žargonu „nepramakančius“) kostiumus, iš lauko pasigirdo: „Žemė!“
Po savaitės plaukimo ūkuose paskendusios salos kontūrai buvo kažkas tokio nepaprasto, kad norėjosi tai įamžinti... Jachta kaipmat atgijo, nebebuvo svarbu, jog lauke lyja – visi norėjo pasigrožėti padūmavusiais Trijų Karalių salų siluetais.
Simboliška, kad praėjus kelioms paroms po Trijų Karalių šventės, plaukiame pro šias salas.
Stačios salų uolos kilo tiesiai iš vandenyno gelmių. Uolas supo kiek mažesni, tačiau ne mažiau aštrūs ir statūs akmeniniai „dantys“.
Kai bendrakeleiviams pasakoju istorijas, patirtas prieš keturiolika metų, kai plaukiau aplink pasaulį jachta „Laisvė“, dažnas, manau, galvoja, kad jas prasimanau... Bet visiškai nesistebėčiau dar ir dabar sutikęs tikrus kanibalus kur nors čia – pasaulio pakraštyje. Juk prieš keturiolika metų manęs vos nesuvalgė Fidžio salų kanibalai... Ačiū mano draugui japonui Masaichi Kaneko, kuris padėjo išsigelbėti.
Netrukus jachtą suksime į rytus – Oklando link.“
Iš jachtos dienoraščio. Saulius Budrevičius
