Seime, kur šalia 141 tautos išrinktojo dar dirba ir keli šimtai aparato darbuotojų, lankosi žiniasklaida, Lietuvos ir užsienio svečiai, oficialios delegacijos, ekskursijos, kur vyksta renginiai (koncertai, šachmatų turnyrai ir pan.), yra teoriškai trys maitinimo įstaigos. Visuose rūmuose – po vieną.
Tačiau šiuo metu veikia tik viena. Pačios Seimo kanceliarijos duomenimis, viename restorane per mėnesį apsilanko apie 3,3 tūkstančio asmenų. Susiklosčiusi padėtis atrodo nenormali, o bandymai ją tvarkyti – apgailėtini.
Laikinumas užsitęsęs
„Jūs mane plėšiate ir dar maitinate iš termoso“, – žurnalistams girdint garsiai piktinasi parlamentaras. „Pabrango žiauriai“, – pritarė žurnalistė. „Gal kas ir skaniau, bet ne tiek, kiek brangiau“, – sakė jos kolegė.
Subjektyviai vertinant, parlamentarams maitinti skirtų patiekalų kainos išaugo dvigubai. Labiau glumina faktas, kaip tvarkomi reikalai institucijoje, kuri tvarko visų mūsų reikalus.
Dešimt metų su vienu maitinimo paslaugų tiekėju turėjusi sutartį Seimo kanceliarija kažkaip neįtikėtinai gudriai nepastebėjo, kad ji baigiasi. Pavasarį senasis tiekėjas garsiai pasigyrus buvo iškraustytas iš patalpų, o visi maitinimo taškai „laikinai“ uždaryti.
Parlamentarai piktinosi, darbuotojai – irgi, bet Seimo kanclerei Daivai Raudonienei turbūt tai nerūpėjo. Kodėl pražiopsojus terminą negalima buvo leisti dirbti senajam tiekėjui, kol naujas konkursas įvyks? Tai – klausimas į kurį niekas parlamento biurokratijoje negali rišliai atsakyti.
Seimo vicepirmininkas valstietis Arvydas Nekrošius žiniasklaidai sakė, kad maitinimo įstaigos parlamente neveiks dvi dienas, tačiau kanceliarija darbuotojams jau tada išplatino perspėjimą, kad maitinimo nebus savaitę.
Realiai kur pavalgyti Seime nebuvo beveik mėnesį, o A.Nekrošius tada pasakojo, kad bus kreiptasi į maitintojų asocijuotas struktūras ir taip ieškoma išsigelbėjimo.
Vėliau parlamento pirmininkas Viktoras Pranckietis iš tribūnos pakvietė kolegas pietauti „kitoje gatvės pusėje“ – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. „Pats tegul eina ir valgo“, – taip reagavo kai kurie Seimo nariai.
Galiausiai buvo sudaryta sutartis su laikinu tiekėju. Kaip informavo Seimo vadybininkai, sutartis su bendrove „Eugenijos svetainė“ sudaryta atlikus mažos vertės viešąjį pirkimą (neskelbiamą tiekėjų apklausą).
Šios įmonėlės savininkai – tie patys, kaip ir įmonės „Centro kolonos“, maitinančios bibliotekos darbuotojus bei svečius. Mažos vertės pirkimas, jei kas nežino, yra gera ir dažnai naudojama landa: pirkėjo atstovas paskambina draugui ar svainiui ir paprašo, kad tas pasirūpintų ne tik savo, bet ir konkurentų pasiūlymais.
Nuo tada maistas parlamente pabrango, gaminamas ne vietoje, o tik pašildomas. Kai visi ir visur akcentuoja dėmesį sveikai mitybai, tai atrodo keista. Negi ir sveikatos ministras Aurelijus Veryga, kuris Seime vis dėlto lankosi, sutinka maitintis iš termoso? Galima sakyti, kad nenumirs išrinktieji – gali ir mieste pavalgyti ar sumuštinį atsinešti. Tebūnie. Kur kas įdomesnis yra skaidrumo klausimas.
Konkursas keistas
Skaidrumą ir taupymą kaip religiją deklaruojančiai daugumai valdant vykstantis konkursas – mažos vertės. Paskelbtas pagal, kaip aiškino pati Seimo kanceliarija, tegul ir selektyviai, bet kartais budrios Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) išaiškinimus.
Pastaroji jo peripetijų komentuoti nesiteika. Klausimas VPT vadovei Dianai Vilytei pateiktas raštu, bet į jį iš esmės atsako pati parlamento kanceliarija.
Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyriaus patarėjas Valdas Sinkevičius nurodė, kad viešojo pirkimo procedūros buvo neva ne pražiopsotos, o pradėtos dar kovą, tačiau vykdymo metu, atsižvelgus būtent į VPT išaiškinimą, sustabdytos.
„Kanceliarija nusprendė rengti valstybei nuosavybės teise priklausančio Seimo kanceliarijos patikėjimo teise valdomo ilgalaikio ir trumpalaikio materialiojo turto viešąjį nuomos konkursą. Įvertinus susidariusią konkursų vykdymo viešojo pirkimo būdu situaciją buvo nupirktas laikinas maitinimo ir mažmeninės prekybos Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje paslaugų teikėjas“, – sakė patarėjas. Atrodo, viešai apie skaidrumą daug kalbančios D.Vilytės kontorai mažos vertės pirkimai atrodo panacėja nuo visų ligų. Kiek truks laikinas keistai atrinktos bendrovės verslas Seime, žino tik jo kanceliarijos pirkimų komisija.
Kitas įdomiai vykęs konkursas buvo paskelbtas birželio 12 dieną. Jam teikiamų pasiūlymų registravimo pradžia buvo numatyta birželio 25-ąją 9.00 val. Pabaiga – kitą dieną 14.00 val. Į komisijos posėdį buvo pakviesti visi pageidaujantys dalyvauti tiekėjai.
Per posėdį, kuris vyko birželio 27 dieną, atplėšus vokus turėjo būti ir buvo vertinama, ar pasiūlymai pateikti tinkamai, ar atitinka kvalifikacinius reikalavimus. Iš penkių pateiktų pasiūlymų vienas buvo atmestas, nes nepateikti visi reikiami dokumentai. Šio pasiūlymo autorė – bendrovė „Palūšės turas“.
Kiekvienas konkurso dalyvis turėjo įrodyti, kad per pastaruosius 3 metus yra tinkamai įvykdęs (pradėjęs ir užbaigęs vykdyti) arba šiuo metu vykdo sutartį, apimančią maitinimo paslaugų teikimą. Tam, kaip aiškiai parašyta konkurso sąlygose, reikalinga „ne mažiau kaip vienos sutarties užsakovo rekomendacija (patvirtinta užsakovo arba jo įgalioto asmens parašu ir įmonės antspaudu, jei turi), patvirtinanti, kad sutartiniai įsipareigojimai įvykdyti (vykdomi) tinkamai, nurodant sutarties dalyką, pradžios ir pabaigos datą (metai ir mėnuo), užsakovo kontaktinį asmenį (vardas, pavardė, pareigos, telefono numeris), o jų nesant – konkurso dalyvio deklaracija“.
Bet kuris dalyvis žino, kad siekiant užtikrinti skaidrumą dokumentai konkursui turi būti susiūti. Priešingu atveju atsiranda galimybė piktnaudžiauti susidariusia padėtimi: dokumentus galima, išimti, pakeisti, įdėti.
Nėra galimybės užtikrinti, kad yra pateiktas visas paketas iš karto. Šio konkurso dalyvių liudijimu, pašalinto „Palūšės turo“ popieriai buvo pabiri ir būtent anksčiau minėto dokumento atplėštame voke komisija tada neaptiko.
Komisijos pirmininkas Alvydas Milkevičius paskelbė ir visų konkurso dalyvių pasiūlytas kainas, išskyrus jau minėtos bendrovės „Palūšės turas“.
Praėjo kelios valandos, ir konkurso dalyviai buvo to paties pirmininko informuoti, kad kitą dieną (birželio 28 dieną) vyks naujas posėdis, kuriame minėtos bendrovės dokumentų tinkamumo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Mat komisija, kaip rašoma V. Milkevičiaus pasirašytame rašte visiems konkurso dalyviams, pakartotinai patikrino ir minėtą deklaraciją voke kažkaip vis dėlto surado. Ir atsitik tu man taip, kad būtent ši įmonė pasirodė esanti konkurso laimėtoja.
Ar galima manyti, kad komisija tik nekaltai apsižioplino? Galima, bet galima ir suabejoti, nes kažkodėl per porą valandų komisija ėmė ir padarė „atradimą“ tarp pabirų lapų.
V.Sinkevičiaus paaiškinime nurodoma, kad remiantis teisės aktais nėra prievolės konkursui teikiamus dokumentus susiūti. Taigi posėdžio metu ir tarp posėdžių, kanceliarijos valdininkų supratimu, vokuose gali pasimesti ir atsirasti, kas iš karto „nepastebėta“ arba netiko.
Paskutinis šansas?
Negana to, Seimo kanceliarijai pakako argumentų, kad konkurso laimėtoja būtų paskelbta nemenkų finansinių problemų turinti įmonė. Įmonė „Palūšės turas“, kaip skelbiama „Creditinfo“ duomenų bazėje, tikrai nebent pati ir galėjo deklaruoti esanti gera ir patikima. 2019 metų gegužę areštuota beveik 27 tūkst. eurų vertės įmonės turto.
Bendrovė turi 13 socialiai draustų darbuotojų, valdo Ignalinoje restoraną „Campus virdis“. Jos akcininkė yra įmonė „Piciukė“. Iki 2017 metų tai buvo mažoji bendrija LC paslaugų centras.
Įmonės tikėtino bankroto reitingas, „Creditinfo“ duomenimis, 2019 metų birželį buvo 25,53 procento (aukščiausios rizikos grafoje). Tikimybė, kad įmonė vėluos atsiskaityti 90 ar daugiau dienų, – 97,02 proc. (irgi aukščiausia rizika). Portalo „Rekvizitai.lt“ atsiliepimų rubrikoje skaitytojai irgi žodžių nerenka.
Negelbėja nė tai, kad įmonė, kaip skelbiama, yra 2018–2019 metais laimėjusi tris viešuosius pirkimus. Jos užsakovai – Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija, „Lietuvos geležinkeliai“ ir Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras.
Dar komiškiau, kad parlamentą skaniai ir gerai maitinti pretenduojanti įmonė portale „Rekvizitai.lt“ neskelbia net nominalaus vadovo pavardės, galimybę elektroniniu būdu susisiekti palieka tik per minėto portalo sistemą. Šių ir kitų niuansų Seimo pirkimų komisija, kaip nurodoma paaiškinimuose, nevertino.
Bendrovės „Palūšės turas“ administracija (taip pasivadinęs kažkas atsakė į elektroniniu paštu atsiųstus klausimus) bet kokias problemas ir neskaidrias manipuliacijas konkurso metu neigia.
„Mes pateikėme visus reikalaujamus dokumentus, numatytus konkurso sąlygų 16 p. Kiek mums yra žinoma, visų dalyvių siūlomos kainos, įskaitant ir mūsų įmonės, turėjo būti paskelbtos konkurso komisijos 2019-06-28 posėdžio metu, kuriame turėjo galimybę dalyvauti visi dalyviai. Ar jos buvo skelbiamos, nežinome, nes minimame komisijos posėdyje nedalyvavo mūsų įmonės atstovai. (...) Laimėtas konkursas įmonei yra didelis iššūkis, kurį mes priimame ir tikimės, kad Seimo restorano lankytojai galės mėgautis skaniu bei kokybišku maistu“, – sakoma komentare.
Apšepusi tautos atstovybė
„Palūšės turo“ reakcija yra natūrali. Jei Seimo viešąjį pirkimą organizuojančiai komisijai viskas tinka, tai ko gi nesidžiaugti?
Įdomu ir tai, kad šis pirkimas, kitaip, nei būdavo anksčiau, skelbtas tik patalpų, kuriose dirbs maitintojas, nuomai.
Neaiškūs lieka ir VPT vaidmuo bei pozicija, nes pirmoje Seimo kanceliarijos atsakymo dalyje apeliuojama būtent į ją. Kaip minėta, teigiama, jog kanceliarija sustabdė ir pakeitė procedūras būtent tarnybos patarta. Paprašius patikslinti, kiek su tarnyba konsultuotasi, paaiškėjo, kad „Palūšės turo“ neįtikėtinos sėkmės atveju konkursas buvo atliekamas vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais valstybei priklausančio turto nuomą, o ne viešuosius pirkimus.
Kodėl tai turėtų patikti VPT vadovei D.Vilytei, lieka neaišku, nors mažai kas už ją viešai daugiau kalba už pirkimų skaidrumą.
Kokiu pagrindu laikinasis tiekėjas ir įvykusio konkurso dėl patalpų nuomos laimėtojas aptarnauja ir aptarnaus oficialius Seimo renginius, kuriems neretu atveju privalomi ir tam tikri protokoliniai reikalavimai (kad ir diplomatinių priėmimų, aukštų svečių priėmimo atveju), irgi neaišku.
Vėl „skaidrieji“ mažieji pirkimai? Juk ten, dar ir dalyvaujant tik laikinajam maitintojui, jau vyko ir prezidento inauguracijos ceremonija, ir profesoriaus Vytauto Landsbergio šachmatų taurės konkursas, o ir šiaip nuolat kas nors vyksta.
Seimo atstovas V. Sinkevičius iš esmės taip ir atsakė: „Oficialių renginių pirkimai maitinimo paslaugoms vykdomi vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu ir kitais viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais.“
Kitaip tariant, kuo toliau, tuo įdomiau – dar daugiau mažųjų pirkimų. Tik kur čia skaidrumas ir kodėl ankstesniam tiekėjui, kad ir koks jis būtų, galiojo kiti standartai? Kam išvis reikia viską taip supainioti?
Bėda ta, kad problemos su parlamento ūkio vadyba yra įsisenėjusios. Daugelis žmonių įsivaizduoja Seimą kaip kažkokią labai prabangią, privilegijuotą vietą. Lankantis ten bemaž kasdien jau daug metų tenka pastebėti, kad ji primena vis labiau nugyventą vietą.
Seimo autoūkis – sunaikintas pigiausios populistinės demagogijos pagrindais. Kitados normali, efektyviai dirbusi tarnyba, galėjusi teikti paslaugas ir išorės klientams, nuvaryta į niekalą „kovos su privilegijomis“ dingstimi.
Šių eilučių autoriaus akivaizdoje Seimo nario padėjėjas prašė parlamento autoūkio viršininko pagalbos. Mat tautos išrinktojo mašina sugedo ties Gariūnų turgaviete ir jis vėlavo į komiteto posėdį. Viršininkas mažai kuo galėjo padėti – vienintelis elektronikos specialistas (sugedo būtent elektronika) atostogavo, dirbo vienas mechanikas, standžiosios vilkties galimybės nebuvo, nieko nebuvo. Viskas išparduota, nes nieko nereikia. Tokia padėtis brendo seniai – ne vienas ankstesnis autoūkio vadovas yra stebėjęsis, kad kiekvienam naujam Seimo kancleriui reikia aiškinti, kam mašinoms perkamos atsarginės padangos. Dabar ši kova su „privilegijomis“ laimėta – nieko nėra.
Besikeičiančių valdžių ir populistine demagogija apsiginklavusių parlamento vadovų, nesugalvojančių nieko gudriau už Seimo narių skaičiaus mažinimą bei eilinį taupymo vajų, veikla gali duoti ir dar keistesnių rezultatų.
Valymo paslaugas Seime irgi teikia privačiai samdoma įstaiga. Jei ji kuo nors labai neįtiks arba nebus pastebėta, kad baigiasi sutartis, galima tikėtis visko. Tikėtina, kad parlamento tualetai turės palaukti laikinų valytojų, o paskui kada nors vėl įvyks kreivas šleivas konkursas tualeto nuomai. Paskui bus galima „itin skaidriais“ mažaisiais neskelbiamais pirkimais samdyti valytojus per renginius.
