Žinių radijo laidoje „Atviras pokalbis“ buvo diskutuojama, ar vis dar šiuolaikiška kabinti prezidento portretus kabinetuose, ar tik nereikėtų jų pakeisti kuo kitu ir ar čia nėra kulto garbinimo dalis.
Seimo narys Kęstutis Glaveckas net juokavo, galbūt būtų verta šalia G.Nausėdos pakabinti ir premjero, ar Seimo pirmininko portretą.
Primena žvilgsnį į Rytus
Liberalas Kęstutis Glaveckas paskutinę Seimo pavasario sesijos dieną ją užbaigė pareiškimu apie tai, kad gal jau nebereikia prezidento portretų kabinetuose. Laidoje politikas teigė, kad jei žiūrėtume į valstybės sąranga, valstybės tarnautojų kabinetuose turėtų kabėti du portretai – ir prezidento ir ministro pirmininko, nes Konstitucijoje įtvirtina, kad Lietuva yra parlamentinė-prezidentinė šalis.
„Tai tada turėtų kabėti du portretai – ministro pirmininko, arba Seimo pirmininko ir prezidento. Dar net toks variantas galėtų būti“, – Žinių radijo eteryje kalbėjo K.Glaveckas.
Jis tvirtino, kad jau nuo seno įskiepytas įprotis galbūt ir nėra nuoširdus.
„Tokios tradicijos buvo Rytuose, mes irgi turėjom tokią per prievartą įskiepytą, kad visose organizacijose būtų. Bet tada slypėjo toks principas, kad paminklą gali nugriauti, bet vietoje jo reikia pastatyti kažką kitą. Lygiai tas pats principas, mano supratimu, gaunasi ir su portretais – rėmus pasilik, o nuotrauką pakeisk.
Seime surinko visas nuotraukas, baigėsi sesija, baigėsi prezidentės kadencija, tą pačią dieną portretai dingo“, – pasakojo K.Glaveckas.
Jis kalbėjo, kad prisimena ir prezidento G.Nausėdos žodžius, kad pastarasis norėtų būti matomas kaip visų mylimu šalies vadovu, o ne tuo, kuris būtų pakabintas ant sienos.
„Aš nieko prieš tą portretą neturiu, bet man pakvimpa tuo laikotarpiu, kai yra griaunami paminklai, o paliekami postamentai“, – kalbėjo jis.
K.Glaveckas išreiškė ir dar vieną idėją – prezidento šeimos portretą.
„Man gražiau, nei jis vienas. Taip jis galėtų išlikti ir prezidentu, bet dėmesyje būtų ir šeima, kuri yra labai svarbi Lietuvoje. Nesu dailininkas, bet man tokia nuotrauka patiktų pas daugelį žmonių“, – kalbėjo politikas.
Portretas gyvena savo gyvenimą
Portretų fotografas Tomas Kauneckas buvo tas, kuris užfiksavo kadenciją baigusios prezidentės Dalios Grybauskaitės pirmosios kadencijos oficialių portretą.
Kuris ir buvo Prezidentūros išdalintas valstybinėms įstaigoms. Jis teigė, kad portretas jau gyvena savo gyvenimą.
„Tai visada yra malonu, kai pakviečia sukurti šalies vadovo portretą, tai būtų bet kurios srities amatininkui. Savaime duoda pripažinimą, kad tau suteikia daug pasitikėjimo.
Visokie vadovėliai, tarkime, knygos, be leidimų spausdinama nuotrauka, platinama. Ta nuotrauka gyvena savo gyvenimą, turi ir išliekamąją savo vertę, čia yra daug tos reikšmės tame darbe“, – kalbėjo fotografas.
„Tai yra labai senos tradicijos – šalies vadovų ikonos, valstybės vadovo žiūrėjimas į tave, turi ir psichologinių reikšmių“, – kalbėjo jis.
Jis teigė, kad Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio teiginys, kad jo portretų kabinti valstybinėse institucijose nereikia, nes nėra stabas, tėra populizmas.
„Eiti prieš kultūrą, kuri yra ne tik vienos šalies, bet visada vieno lyderio tautoje išrinkimas bus, tu niekur nuo to nedingsi“, – kalbėjo fotografas T.Kauneckas.
Tradicijas griauti daug lengviau
Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedros vedėjas Rokas Kilčiauskas tvirtino, kad portretas ant sienos primena ir kam, ir kodėl dirba valstybės tarnautojas.
„Galima kalbėti, kad tai yra konservatyvesnė tradicija, bet aš neįžvelgiu tame asmens kulto. Aš labiau žiūriu į tą paveikslą kaip į metaforą. Man tai yra savotiškas valstybės žmonių suvereno ar demokratijos pripažinimas, mes turime tokią išraišką. Jeigu taip save drąsinti ir galvoti apie valstybę, būnant jos tarnautoju.
„Visos alternatyvos yra geros, suvokiant tik, kokį jos tikslą turi. O tie kurie kalba, kad tai yra kelias į asmens kultą, tai ne, manau, kad tai yra ribotas matymas“, – kalbėjo VDA dėstytojas.
„Manau, kad tradicijas griauti yra lengviau, nei jas sukurti, visų pirma reikia pasvarstyti, ar jos reikia“, – kalbėjo R.Kilčiauskas.
Viskas gerai, kol nėra prievartos
Istorikas Egidijus Aleksandravičius laidos dalyviams pateikė dar kitokį požiūrio tašką. Jo teigimu, ironizuoti apie prezidento portreto bučiavimą nereikėtų.
„Nemanau, kad taip rimtai ir tvirtai reikia žiūrėti, bet jeigu simboliai dar kažką reiškia, tai prezidento portretas irgi galėtų juo būti. Bučiavimo niekur aš nepastebėjau“, – ironizavo istorikas.
„Man tai nekliūva, galiu nemėgti kažkokio asmens, bet šitas portretas yra tik titulo ar pozicijos reprezentacija, nematau aš čia jokios didelės problemos“, – kalbėjo jis.
„Būtų neramu, jei kas per prievartą bandytų padaryti įtaką ir nurodymą, kas ir kur turi pasikabinti“, – vienintelę problemą įžvelgė E.Aleksandravičius.
