– Žinia, kad būsite siūlomas į Europos Komisiją, pradėjo sklisti daugiau kaip prieš porą savaičių. Kada pats pajutote, kad jūsų karjera linksta ten? – „Lietuvos ryto“ TV laidoje „Lietuva tiesiogiai“ žurnalistas Ignas Grinevičius paklausė V.Sinkevičiaus.
– Kai mano pavardė pradėta minėti ne gandų lygiu, kai pasitikėjimą pareiškė frakcija.
– Kodėl, jūsų požiūriu, Seimo valstiečių frakcija užbėgo už akių Vyriausybei?
– Nesakyčiau, kad užbėgo. Skiriant eurokomisarus Lietuvoje susiformavusi tokia tradicija – jie visada priklauso didžiausiai valdančiosios daugumos partijai. Niekada nebuvo kitaip.
Suprantu, kad dabar norisi tai pakeisti.
Bet pati opozicija, kuri vadina šį procesą chaotišku, tas tradicijas ir suformavo.
Prieš penkerius metus Vytenio Andriukaičio skyrimas buvo panašus – pirmoji apie jo, kaip kandidato, skyrimą prabilo Lietuvos socialdemokratų partija.
Bet kuriuo atveju procedūros buvo išlaikytos ir šį kartą.
– Kieno mintis buvo siūlyti jus eurokomisaru?
– Neatsimenu, nuo ko prasidėjo diskusija. Frakcijoje buvo minimi keli kandidatai, po to balsuojama.
– Svarstant eurokomisarų kandidatūras kartu buvo formuojama koalicija. Ar, jūsų nuomone, tai buvo bent kiek susiję procesai?
– Ne, nes ši pozicija nebuvo įtraukta į koalicijos sutartį ir jokių derybų, pokalbių dėl jos nebuvo.
– Ar tai, kad jūs pasiūlytas į Europos Komisiją ir tai, kad atsilaisvina jūsų postas Vyriausybėje, turėjo įtakos koalicijos deryboms?
– Tikrai ne, nes derybos dėl koalicijos baigtos jau seniausiai, o mano likimas paaiškės tik rugpjūčio pabaigoje. Premjeras pateikė mano kandidatūrą toliau eiti ministro pareigas.
– Bet tai formalumas. Jeigu nebūtumėte pakeliui į Europos Komisiją ir būtumėte likęs ministru, kai kurie koalicijos partneriai galėjo būti nusivylę.
– Koalicijos sutartyje aiškiai parašyta, kad mano pozicija priklauso Valstiečių ir žaliųjų sąjungai, frakcija ir partija mane delegavo į ekonomikos ir inovacijų ministro pareigas – taigi kol kas niekas nesikeičia.
– Ar norite pasakyti, kad ta pozicija gali likti Valstiečių ir žaliųjų sąjungai po jūsų pasitraukimo, jeigu sklandžiai vyks eurokomisaro skyrimo procedūra?
– Kalbėti apie ateitį labai sudėtinga. Matau spėlionių dėl „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, bet jos pirmininkas labai teisingai pasakė: neskubėkime, eurokomisaro nominacijos procedūros dar nebaigtos. Manau, tai teisingiausias požiūris.
– Viešumoje pasirodė ir kitokių svarstymų, pavyzdžiui, kad gali būti jungiamos ministerijos. Kaip vertinate tokius galimus sprendimus?
– Jungti ministerijas būtų labai sudėtingas kelias likus metams iki rinkimų, o Energetikos ministerijos, jeigu kalbame apie ją, vykdomi projektai yra gyvybiškai svarbūs: elektros tinklų sinchronizavimas su Vakarais, atominės elektrinės uždarymas, kuriam jau skirtos didžiulės lėšos.
Tik po šių projektų gal būtų galima svarstyti dėl ministerijų jungimo, bet tai tolima ateitis. Reikėtų skaičiuoti, ar būtų sutaupyta valstybės biudžeto lėšų, kiek sutaupyta.
– Jūs pradėjote eiti ministro pareigas kiek daugiau nei prieš dvejus metus. Pats esate prisipažinęs, kad dideliems, esminiams darbams reikia laiko, kai kurie jų dabar tik įsibėgėja. Naujas ministras, kad ir kas jis būtų, turės metus. Ko būtų galima tikėtis iš likusios ministro kadencijos?
– Pirmiausia Vyriausybės programos tęstinumo ir koalicijos sutarties įgyvendinimo.
– Kur jūs matote daugiau ekonomikos ir inovacijų ministro postui tinkamų žmonių – savo dabartinėje komandoje ar valdančiųjų partijų viršūnėse?
– Man pavyko suburti labai stiprią komandą.
Viceministrai atsidavę darbui, išmanantys savo sritį, suvokiantys politines aplinkybes.
Aišku, jiems reikėtų geriau susipažinti su Seimu, bet čia nematau problemos – kiekvienas galėtų eiti tas pareigas.
Lygiai taip pat stiprių politikų yra ir mūsų, ir kitose partijose. Manau, premjeras priims geriausią sprendimą.
– Jei pavyktų prasiskinti kelią į Europos Komisiją, ar politinių ambicijų dar turėsite, ar laikytumėte tai savo politinės karjeros viršūne?
– Politikoje niekada neplanuoju 15 žingsnių į priekį.
