Galime svaičioti, kad tam žmogui greičiausiai nėra malonu, dėl to nemalonumo net norisi visiems skųstis, bet niekas nesutrukdys spėti, kad ilgainiui prie tos kančios, kaip ir prie skundų, priprantama, ji virsta savotišku malonumu, patvirtinimu, kad esi gyvas, įsivaizdavimu, kad be to nuolatinio skausmo ko nors trūktų ir imtum jaustis prastai – kaip mazochistas be sadisto.
Atrodo, kad mūsų šalies kultūros įstaigos, ypač biudžetinės, dešimtmečius jaučiasi panašiai – lyg jos kentėtų nuo chroniško galvos skausmo, kurį keltų sadistė valdžia, dygliuotu rimbu užsimojusi Kultūros ministerija, kasmet skirianti nepakankamą finansavimą.
Kadangi tas finansavimas niekada nėra buvęs pakankamas, biudžetinės kultūros įstaigos net negali įsivaizduoti, ką reiškia gyvuoti be galvos skausmo ir ar išvis tai įmanoma. Reikia tik tikėtis, kad jos bent numano, kiek piliulių su mokesčių mokėtojų lėšomis numalšintų tą skausmą.
„Atsiprašome už laikinus nepatogumus, higienos priemonių įsigysime, kai tik Kultūros ministerija paskirs finansavimą“, – toks skelbimas, lankytojus tarsi skatinantis atsinešti tualetinio popieriaus, neseniai buvo pakabintas sostinės A.Mickevičiaus bibliotekoje.
Populiarios bibliotekos vadovė E.Banionytė teigė, kad ši biudžetinė įstaiga su nepritekliais baziniams poreikiams – šildymui, elektrai, higienos priemonėms, vandeniui – susiduria kasmet. Bet planuojant šių metų valstybės biudžetą lėšos kultūros įstaigų ūkinėms išlaidoms netgi buvo sumažintos 15 proc.
„Jei požiūris nesikeis, dėl valstybės finansavimo stokos mums teks ant durų kabinti spyną“, – pagrasino ji.
Gal šie teiginiai sutirštinti, gal po jais slepiamasi ir nuo savo vadybinių trūkumų, bet jie vis dėlto gerai atspindi valstybės požiūrio į kultūrą absurdiškumą. Už 4,37 mln. eurų ES lėšų rekonstruotoje, kone karališkais rūmais paverstoje bibliotekoje nėra kuo nusivalyti užpakalio!
Keisčiausia, kad tokia padėtis šalyje susiklostė tuomet, kai tiek Seimo, tiek Prezidentūros sostus trinantys užpakaliai kiekviena proga viešai pirsčioja apie kažkokius prioritetus kultūrai.
Tačiau tiek A.Mickevičiaus, tiek ir kitose bibliotekose yra išties didesnių bėdų nei tualetinis popierius. Po socialinius tinklus pastaruoju metu keliauja nuotrauka, kurioje surašyta, kokio ilgio skaitytojų eilės nusidriekusios prie populiaresnių knygų.
Štai A.Mickevičiaus bibliotekoje latvių rašytojos N.Ikstenos romano apie sovietmečio grimasas „Motinos pienas“ laukia 43 skaitytojai. Prie nuostabaus, nors ir sukrečiančio pasakojimo apie nacių nusikaltimus – H.Morris „Aušvico tatuiruotojo“ – nusidriekusi 52 žmonių eilė.
O štai kvapą gniaužiančios autobiografinės istorijos apie pabėgimą iš atsiskyrėliškos radikalios mormonų šeimos – T.Westover „Apšviestosios“ – laukia 72 skaitytojai. Nesunku suskaičiuoti, kad 73-iajam romano teks laukti daugiau nei metus.
Nejau mūsų valstybė išties tokia idėjiškai išsikvėpusi ir finansiškai nusistekenusi, kad nesugebama sukurti padoresnės sistemos, pagal kurią bibliotekos iš specialiai skirto fondo galėtų nupirkti tuo metu populiariausių knygų ir jomis primalšinti skaitymo alkį.
Gal tada ir valstybinės dejonės, kad lietuviai mažai skaito, ir visokios bergždžios skaitymo skatinimo akcijos neatrodytų šitaip komiškai.
Bet jei staiga nutrauksi vienos srities kultūros įstaigų kasmetinio biudžeto skylių lopymo trupiniais tradiciją ir pradėsi ką nors keisti, savo nuolat skaudančias galvas ims kelti kitos, kurių finansinė padėtis, kaip pripažino pati A.Mickevičiaus bibliotekos vadovė, ne ką geresnė.
Štai Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) vadovas J.Sakalauskas pagrasino, kad teatras gali būti priverstas pristabdyti veiklą, nes jo skola kasmet auga, o valstybės dotacijos nepakankamos. 2015 m. LNOBT skola siekė 390 tūkst. eurų, 2017 m. – 333 tūkst. eurų, 2018 m. – 589 tūkst. eurų, o vien per pirmąjį šių metų ketvirtį ji padidėjo iki 763 tūkst. eurų.
Pasaulyje tokio dydžio ir lygio teatrai turi 30–40 mln. eurų metinį biudžetą, o LNOBT – tik 10–11 mln. eurų.
Direktorius apskaičiavo, kad jo vadovaujamam teatrui būtinas bent 20 mln. eurų biudžetas.
Tačiau ar toji padėtis išties tokia katastrofiška, kad gresia spynomis ant durų? Kultūros ministras M.Kvietkauskas taip nemano: „Jokių teatrų ir bibliotekų neketinama uždaryti.“ Be to, ministras paaiškino, kad kultūros įstaigos turėtų efektyviau valdyti finansus, atsakingai naudoti turimas lėšas ir gerinti vadybą.
O ar to paties neturėtų siekti ir pati Kultūros ministerija? Kad dygliuotas sadisto rimbas bent metams virstų švelnia povo plunksna, o šalyje galų gale imtų mažėti nuolatiniu galvos skausmu besiskundžiančių kultūros įstaigų.
Skundų ir kančių, aišku, pakaktų, bet ar nebūtų maloniau, kai grūdi per prievartą pinigus, o kultūros įstaigos atšauna: „Nereikia, nes mes pernykščių dar neišleidome.“ Tačiau tai tik migrenos išprovokuotos svajonės.
Regis, biudžetinėms kultūros įstaigoms galvos skausmą teks kęsti amžinai. Ir, žinoma, kartkartėmis dėl to pasiskųsti.
