Bostone (JAV) gyvenanti pedagogų šeima dirba lituanistinėje mokykloje, kuria savo karjerą ir svajoja apie gimtinę. Kaip patys sako, nereikia jiems valdžios žadamų privilegijų ar butų, jie tenori užsidirbti ir leisti pinigus Lietuvoje.
„Jeigu mes būtume IT specialistai, gyventume Lietuvoje ir vargo didelio nematytume. Mes darbo nebijome, tiesiog ne tam mokėmės, kad taip varganai gyventume. Niekas nenori būti mokytoju Lietuvoje, jei save gerbi, tu neisi valytojo atlyginimo gauti“, – sako M.Limantas.
Susitikau su Martynu ir Migle Vilniuje, kur jie vasarą lankė lituanistinių mokyklų mokytojams skirtus kursus VDU Švietimo akademijoje, kalbėjosi apie gyvenimą ir švietimą Lietuvoje. Jie nedejavo, bet badė pirštu į Lietuvos švietimo vadų klaidas.
– Kaip judu atsiradote Amerikoje, kokia buvo pradžia?
Miglė: Į Ameriką išvykau prieš devynerius metus studijuoti operos dainavimo. Kadangi dainuoti galimybių nėra tiek daug, pasukau į pedagogiką. Po magistro studijų mano specialybė bus labai plati, jungianti socialinio darbuotojo, psichologo ir karjeros konsultanto darbus.
Šiuo metu Bostono lituanistinėje mokykloje mokau muzikos, organizuoju renginius, statau spektaklius. Jeigu su muzikos karjera gyvenime nepasiseks, kursiu pagrindą akademinėje srityje.
Martynas: Amerikoje gyvenu nuo keturiolikos, esu baigęs inžineriją, bet ilgai po inžinerijos klajojau, nežinau, ko norėjau. Anglų kalbos mokytojo kelią paskatino rinktis asmeninė patirtis – prisiminiau, ką pačiam teko išgyventi, adaptuotis, išmokti kalbą.
Todėl toje pačioje Bostono mokykloje mokau suaugusiuosius lietuvių kalbos ir kartą per savaitę anglų kalbos mokau vaikus iš Pietų Amerikos ir Azijos.
– Jau nemažai laiko praleidote ten, regis, įsitvirtinote. Planuojate grįžti į Lietuvą?
Miglė: Net labai norime, bet mūsų abiejų magistro laipsniai yra pedagogikos srityje, į mokslus investuota daug pinigų, tai tiesiog negalime sau leisti grįžti į Lietuvą ir dirbti už dabartinius atlyginimus.
– Negi taip blogai būtų ir grįžus dirbti privačioje mokykloje Lietuvoje?
Miglė: Nebūtų bloga idėja, Martynas galėtų anglų kalbos mokyti, o mano profesijos nėra tokios, tai tikriausiai beliktų dirbti socialine darbuotoja, kurios alga dabar siekia 660 eurų. Tai viską pasako.
Kaip tik turėjome diskusiją universitete, ką emigrantams lietuviams duoda valstybė, kad jie grįžtų. Mano nuomone, valstybė neturėtų duoti nieko. Ji turi išsišluoti šiukšles, tai emigrantai patys sugrįš.
Ir nereikalingi 4–5 tūkst. eurų dydžio atlyginimai, kurie yra Amerikoje, juk kalbame apie visai kitą pragyvenimo lygį. Kai viešasis sektorius Lietuvoje susitvarkys algas, grįšime ne tik mes.
– O kokia alga tenkintų, jeigu nuspręstumėte dirbti valstybinėje mokykloje Lietuvoje?
Miglė: 1,5 tūkst. eurų į rankas, bent jau pradžiai.
– Amerikoje studijos kur kas brangesnės, norisi, kad investicijos į save būtų įvertintos ir atsipirktų. Kokios tavo perspektyvos grįžus į Lietuvą?
Miglė: Pripažinsiu, tikrai ne kiekvienam pavyksta pragyventi Amerikoje. Aš gavau didelę stipendiją iš universiteto (kompensavo pusę studijų kainos), lietuvių bendruomenė padėjo, mano tėtis – kitaip nebūtų buvę jokių galimybių, nes atvykėlis negali imti paskolos, ir man pasisekė.
Mano specialybė – operinis dainavimas – turi sąlygą: neprasideda karjera anksčiau nei iki 32-ejų, tai dar turiu kelerius metus. Amerikoje man atsivėrė kitos durys, galimybės ir pažintys.
Galėčiau ir Lietuvoje dainuoti, jeigu kažkam patikčiau, pavyzdžiui, Operos ir baleto teatre už 600 eurų. Tai dar svarstyčiau, kuri specialybė Lietuvoje geresnė. (Juokiasi.) Čia, kaip daugumoje šalių, kai pasidarysi kažkur karjerą ir būsi didelis žmogus – mes tave pasikviesim. Lietuva – ne išimtis.
– Teko girdėti, kaip iš Lietuvos išvykę tautiečiai visiškai nori atsiriboti nuo jos ir kitų lietuvių, koks poreikis yra lituanistinės mokyklos? Kaip jums buvo, kada pasiilgote Lietuvos?
Miglė: Lituanistėje mokykloje vaikų daugėja, dabar netgi buriasi leliukų būrelis. Tapatybės paieškos yra išaugusios, užsienio lietuviai bendrai ieško savo identito.
Martynas: Mišrainė ir dabartinių lietuvių, ir seniau atvykusių kartų palikuonių. Yra dalis tokių lietuvių, kurie vengia kiek įmanoma tokių susibūrimų, nes nori kuo greičiau integruotis į naują aplinką, bet po kiek metų dalis sugrįžta.
Kai žmonės bėgo į Ameriką prieš ir po karo, tai kiti motyvai juos skatino vienytis ir vienijo troškimas, kad Lietuva būtų nepriklausoma. Dabar daugelis išvažiuoja tiesiog ieškodami geresnio gyvenimo.
Miglė: Bet jie atsisuka. Tarkim, iš mano pažįstamų, kurie išvažiavo po manęs netgi su vaikais, kartojo: „Kokia Lietuva nesąmonė, o pas mus Amerikoje...“. Dvejus ar trejus metus žegnojasi nuo Lietuvos, o tada pasiilgsta ir cepelinų ir jau ieško draugų lietuvių nebe amerikiečių, vaikus į kalėdines šventes atveda – pajunta kultūrinį stygių.
Man taip pat buvo, kai paragauji visai kitokių pinigų ir Lietuva nesąmonė atrodė, kartojau, kad niekada netekėsiu už lietuvio, Amerika – šalis numeris vienas. Ir lygiai po dvejų trejų metų tarsi baigi save apgaudinėti ir grįžti prie savo šaknų.
Martynas: Man buvo kitaip, nes buvau paauglys, kai atvykome į Ameriką. Iš pradžių buvo toks šokas, kad norėjosi tik greičiau prisitaikyti, labai paveikė barjeras, kai negali laisvai susikalbėti, todėl nenorėjau į jokias lituanistines mokyklas.
Mama buvo likusi Lietuvoje, todėl ilgesio pajusti neužtruko. Vyresniems kitaip, nes jie išvažiuoja jau kaip susiformavusios asmenybės.
Miglė: Nereikia to dėmesio ir išskirtinio emigrantų priėmimo, nei mes nusipelnėm, nei ką. Savo noru išvažiavom, savo noru ir galim grįžt. Ir grįžtam su daugiau pinigų. Tos pačios socialinės garantijos visiškai skiriasi Amerikoje, nėra ką lygint.
Ten nėra motinytės atostogų, tėvystės mėnesiai neapmokami, už sveikatos draudimą moki pats. O Lietuvoje net nėsčiosios verkia dėl pinigų mažų, juk gauna už sėdėjimą namie!
Martynas: Reikėtų Lietuvoje žmones raginti ne skųstis, o dirbti.
– Ar savo tapatybę dabar jaučiate atradę, ar jaučiatės labiau amerikiečiai?
Martynas: Jaučiuosi patogiai ir ten, ir čia.
Miglė: Aš kuo ilgiau gyvenu Amerikoje, tuo mažiau ten gyventi noriu ir tuo labiau Lietuvos ilgiuosi. Man visi kartojo, kad bus atvirkščiai, o aš vis tiek labai verkiu išvažiuodama.
Kasmet vis labiau ilgiuosi Lietuvos, viskas dėl šeimos, senelių. Ką tu brangesnio turi gyvenime, jei ne šeimą? Mažai ką. Juolab kad šeimos, tėvų ir senelių laikas yra ribotas, o atsipeikėti tik grįžtant į laidotuves? Tai kam aš visą gyvenimą vergavau pinigams, kad pas tėvus galėčiau atskristi pirma klase kartą per trejus metus?
Tai kur tas balansas? Mane dabar skatina ieškoti galimybių, kaip greičiau grįžti į Lietuvą, bet nepaaukojus gerovės ir įdirbio. Aš į savo išsilavinimą, darbo patirtį investavau gerokai daugiau, kad dabar dirbčiau už 600 eurų.
– Ar stebėjote prieš metus Lietuvoje vykusius mokytojų streikus, pasibaigusius užsibarikadavimu ministerijoje?
Miglė: Cirkas vyko. Aš už streiką, bet jeigu jau streikuojam, tai visi turėjo streikuoti dėl to, kas jiems priklauso už sunkų darbą.
Martynas: Gal čia išvada kita, kad reikia bėgti kuo toliau nuo to švietimo. (Juokiasi)
Miglė: Jeigu mes būtume informacinių technologijų (IT) specialistai, gyventume Lietuvoje ir vargo didelio nematytume.
Mes darbo nebijome, tiesiog ne tam mokėmės, kad taip varganai gyventume. Niekas nenori būti mokytoju Lietuvoje, jei save gerbi, tu neisi valytojo atlyginimo gauti.
– Ne visi Ameriką laiko svajonių šalimi, labiau ryškios atskirties pavyzdžiu. Ką patys manote, ar šiuolaikiniai amerikiečiai bent jau žino, kur yra Lietuva?
Miglė: Vis dar lygina su Rusija, todėl sulaukia mano puolimo aiškinant situaciją.
Martynas: Mano mokiniai iš Pietų Amerikos nė vienas Lietuvos nežinojo, dar Europą turėjau parodyti.
Miglė: Prieš važiuodama į Ameriką buvau įsitikinusi, kad bus labai lengva mokytis. Tai visiškas mitas. Kaip ir mitas, kad Amerika – tinginių šalis. 60 valandų savaitė – įprasta ne vienam. Stipriose valstijose žmonės labai daug dirba.
Martynas: Visgi geografijos kursas visiems turėtų būti privalomas. Amerika jiems atrodo visatos centras, jie net ne visas savo valstijas žino. Buvo tokia laida, panašaus principo kaip lietuviškas „Klausimėlis“, vietinių klausinėjo, ar reikia Amerikai pradėti karą su Šiaurės Korėja.
Jie, aišku, linkčiojo ir pritarinėjo, kai paprašė žemėlapyje parodyti Šiaurės Korėją, rodė Meksiką, Kanadą, net neturi supratimo apie tas šalis.
– Migle, minėjote, kad davėte pažadą sau – nesituokti su lietuviu. Tai kas atsitiko, kokia jūsų istorija?
Martynas: Aš gal pradėsiu. Susipažinome Vermonto valstijoje stovykloje „Neringa“, kuri skirta palaikyti lietuvybę, kultūrą, papročius. Ten vieną vasarą dirbome kartu, aš virtuvės šefu, Miglė – vadove.
Miglė: Ir suveikė kažkaip ta meilė iš pirmo žvilgsnio. Na, o kaip Martynas suprato, kad būsiu jo žmona: Lietuvoje turim „šlapiankę“, tai Amerikoje yra bolonės dešra, vietiniai jos nevalgo, labai prasta laiko.
Ir vieną rytą stovykloje guliu dar lovoje ir paprašiau Martyno, kad padarytų sumuštinį. Jis atnešė padaręs su „šlapianke“ ir majonezu ir atsiprašinėjo, kad nieko geriau neturi virtuvėje.
O aš nesuprantu, kas jam negerai, juk čia „šlapianka“. Tai jis sakė taip ir supratęs, kad šita, kur patiko „šlapianka“, bus jo žmona.
Mes vedę ketverius metus, o susipažinome prieš šešerius. Tai „šlapianka“ suvedė lietuvius. (Juokiasi.)
– Po kiek metų nustotumėte galvoti apie grįžimą, kiek duosite laiko Lietuvai, kad čia situacija pasikeistų į gera?
Martynas: Būtų geriau, kad kuo greičiau. Jeigu nebūtų šeimos, gal motyvacijos nebūtų.
Miglė: Norėtume kuo anksčiau. Jeigu švietimo kokybė ir situacija negerės, matyt, ieškosime kitų galimybių grįžti, ne pagal savo specialybes.
