Vienas turtingiausių šalies žmonių, uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ savininkas ir valdybos pirmininkas 61-erių R.Karpavičius po sunkios ligos mirė rugpjūčio 9 dieną. Teigiama, kad jo valdyto turto vertė siekia 70 milijonų eurų.
2019 metų kovo 5 dieną šio verslininko pasirašytas testamentas, kurio nuorašą A.Karpavičienė parodė ir „Lietuvos ryto“ žurnalistei, skamba taip: „Aš, Raimondas Karpavičius, (...) darau tokį patvarkymą: pastatą, esantį Neringoje, (...) nekilnojamą turtą, esantį ... Tenerifėje, Ispanijos Karalystė, aš palieku X.Y. (šios 45 metų moters pavardė redakcijai žinoma. – Red.).
Visą kitą turtą, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį, kuris mirties dieną man priklausys, įskaitant vertybinius popierius, akcijas, dividedus, pinigines lėšas, esančias Lietuvos Respublikos ir užsienio bankuose ir /ar kredito įstaigose, lygiomis dalimis aš palieku ir Henrikui Karpavičiui. Atimu paveldėjimą iš Roko Karpio, gimusio 1980 m. sausio 4 d.“
Su negalinčia atsitokėti po tokio testamento 63-ejų A.Karpavičiene, su kuria R.Karpavičių iki mirties siejo bažnytinė santuoka, susitarti dėl interviu du kartus nepavyko. Moteris verkdama atsiprašydavo: „Dėl grasinimų baiminuosi su jumis kalbėti.“
Trečią kartą ji pagaliau ryžosi – papasakojo apie 40 metų trukusį šeiminį gyvenimą ir didžiulio verslo kūrimą drauge, kol staiga visa tai pavirto šipuliais.
„Su Raimondu mes susitikome 1978 metais. Man buvo 22-eji, jam – 20 metų, – savo pasakojimą pradėjo A.Karpavičienė. – Bažnytinę santuoką įteisinome Kretingos pranciškonų bažnyčioje. Jis to labai norėjo, buvo tikintis. Tuoj įregistravome ir civilinę santuoką.
Raimondas buvo „Atlanto“ futbolo komandos žaidėjas. Iš klubo gavome vieno kambario butą, ten 1980 metais gimė mūsų sūnus.
Aš jau dirbau prekių žinove, buvau baigusi studijas.
Tada atsitiko nelaimė. 1983 metais Raimondą suėmė. Grupę sportininkų nuteisė už valstybės turto grobstymą stambiu mastu. Raimondui skyrė vienuolikos su puse metų laisvės atėmimo bausmę.
Nuosprendis buvo su viso turto konfiskacija. Mes buvome pragyvenę tik penkerius metus. Sūnui buvo treji. O tas turtas buvo trijų kambarių butas ir sena mašina.
Kad nelikčiau visai gatvėje, advokatė patarė išsiskirti, kad mano ir vaiko dalis nebūtų konfiskuota. Taip ir padarėme. Butą, tiesa, visai tuščią, išsaugojau, o mašiną konfiskavo.“
– Buvote jauna graži moteris. Nekilo minčių palikti vyrą? 11 metų – labai ilgas laikas.
– Niekada nekilo. Aš be galo jį mylėjau, ir jis buvo nuostabus tėtis ir vyras. Dvejus metus sėdėjo Lukiškėse, važinėjau lankyti iš Klaipėdos. Vėliau pervežė į Pravieniškes, aš nepraleidau nė vieno pasimatymo.
Net mano artimi žmonės sakė – Audrone, pagalvok, 11 metų! Aš – ne! Kiemais vaikščiodavau, man buvo tokia gėda, kad vyras tiek pridaręs. Ir sūnelis augo be tėvo. Darbą turėjau, 140 rublių gaudavau, bet morališkai buvo labai sunku.
Man buvo 27-eri. Su ašaromis žiūrėdavau su pavydu į jaunas šeimas, susikibusias už rankų. Galvodavau: „Dabar aš nelaiminga, bet senatvėje mes būsime drauge.“ O Dievas taip pasijuokė...
Raimondą išleido po penkerių metų – 1989 metais buvo amnestuotas. Registravau jį mūsų bute. Gyvenimas vėl prasidėjo, kūrėme didelius planus.
– Kokie buvo tie 40 šeimos gyvenimo metų, kai ėmė klestėti jūsų verslas, o vyras tapo vienu turtingiausių šalies verslininkų? Išėjusiam iš kalėjimo žmogui neturėjo būti lengva?
– Jūs teisi. Važinėjome į Jugoslaviją, į turgus. Taupėme verslui. Vyras vėliau užsiėmė medienos verslu. Gavome Vakarų banko paskolą, užstačiau butą.
Taip užsidirbome pirmą milijoną. Net nebeprisimenu, kokiais pinigais, gal tais „meškučiais“.
Vyras įkūrė medienos cechą. Sukūrė UAB „Karpis“, o aš užsiėmiau nekilnojamojo turto verslu. Man patiko nupirkti namą, jį restauruoti ir parduoti. Taip įsigijome ir sau namą Palangoje.
Nė dienos nebuvau tik ponia. Su vyru versle buvome petys į petį, dirbome pasitardami.
Raimondas 1998 metais gavo pasiūlymą būti Magnitogorsko juodųjų metalų gamyklos atstovu transportuojant metalus per Klaipėdos uostą. Tas verslas buvo labai pelningas, juo Raimondas užsiėmė 25 metus.
Kai bankrutavo „Marijampolės pieno konservai“, Raimondas investavo šeimos pinigus ir nusipirkome tą įmonę. Jis buvo vienintelis jos akcininkas ir valdybos pirmininkas iki mirties.
– Jūs pati neturėjote akcijų?
– Ne. O kam? Ir tokio klausimo nekilo. Tai buvo bendras šeimos turtas, verslas. Aš visada pasitikėjau vyru. Dažnai būdavau toje įmonėje, drauge važinėdavome į verslo keliones.
Įsigijome namelį Nidoje, 2015 metais nusipirkome sukiužusį namą Tenerifėje. Aš ten gyvenau keletą mėnesių, nes pastatą reikėjo restauruoti. Įsirengėme šeimos būstą, leisdavome ten žiemas. Gyvenome saugų, gražų gyvenimą.
– Penkeri metai kalėjime keičia žmogų. Didelis verslas, jo problemos taip pat santykių nepuoselėja.
Ar buvo problemų šeimoje?
– Taip, jis tapo nervingesnis. Santykiai su paaugliu sūnumi nebuvo lengvi. Bet aš – moteris. Kai myli, prisitaikai. Pernai liepos 8-ąją draugų ir giminių būryje atšventėme santuokos 40-metį.
– Jūs gyvenote, kūrėte bendrą verslą, bet oficialiai vis dar buvote išsiskyrę?
– Taip. Kai nutraukėme civilinę santuoką jį suėmus, taip ir liko. Bet galiojo bažnytinė santuoka. Po 25 metų, 2003-iaisiais, sidabrinių vestuvių proga vyras mane vėl įkalbėjo, kad turime atnaujinti santuokos įžadus toje pačioje Kretingos pranciškonų bažnyčioje.
Iškėlėme puotą. Dovanų iš vyro gavau ametisto žiedą, niekada jo nenusimaunu.
Raimondas visą gyvenimą mūvėjo tą patį auksinį sutuoktuvių žiedą. Gyvenimas mums šypsojosi.
– Ir jums niekada nekilo minčių, kad reikėtų atnaujinti ir civilinę santuoką?
– Ne, nors mano tėvai nuolat tai primindavo. Kam? Mes juk susituokę bažnyčioje – vyrui tai buvo svarbiausia, jis tikintis. Ar aš galėjau kada pagalvoti, kad taip nutiks mūsų gyvenime? Tegu būna tai įspėjimas ir kitoms moterims.
Juk kai atnaujinome įžadus, per mėnesį man tereikėjo nueiti į metrikacijos biurą, net be vyro sutikimo, ir civilinė santuoka būtų buvusi atkurta. Bet mums tai visiškai nebuvo svarbu.
– Jūs ir jūsų sūnus taip pat dirbote šeimos įmonėje?
– Taip, sūnus – dvejus metus, aš – iki paskutinių vyro gyvenimo mėnesių mūsų įmonėje „Karpis“ vadybininke.
Yra dirbęs ir vyro brolis Henrikas. Vyras jį pasikvietė vienu metu dirbti generaliniu direktoriumi. Bet jų požiūriai labai skyrėsi, jie susipyko, ir brolis išėjo. Jie nebendravo apie 12 metų, net šeimomis.
– Jūsų vyro ir sūnaus santykiai vienu metu irgi buvo komplikuoti?
– Tai tiesa, nemeluosiu. Mano sūnus taip pat yra sėdėjęs kalėjime penkerius metus, nuo 2011-ųjų. Nuteisė jį Naujojoje Zelandijoje už narkotikus, pinigų plovimą.
Mes anksti sūnų išsiuntėme iš namų mokytis Londone, ten gyveno šeimoje. 18-metis išvyko studijuoti į Oklandą. Buvo dar jaunas, nepatyręs – tuo vaiku ir buvo pasinaudota. Mes nesuvaldėme situacijos. Tai mano skausmas.
Bet dabar jis susitvarkė gyvenimą. Gyvena su šeima, dviem vaikučiais Londone, turi verslą Kamerūne.
– Ar kada nors turėjote įtarimų, kad vyro gyvenime gali būti kitų moterų?
– Niekada. Jam svarbiausia buvo veikla. Buvo tiesiog darboholikas. Jis daug važinėjo, bet mano pasitikėjimas buvo labai didelis.
Tačiau jo būdas labai keitėsi – matyt, artėjo liga. Ypač pastaruosius metus jis buvo tapęs irzlus, nervingas. Pavyzdžiui, sukėlė audrą, nes jam pasirodė, kad dingo du arbatiniai šaukšteliai. Apsauginiams skųsdavosi, kad bijo vienas likti namuose.
Raimondo mama sirgo šizofrenija, taip ir mirė. Man atklysdavo tokia mintis...
– Nebuvo kalbų, kad skirsitės?
– Ne, niekada, patikėkite. Visa tai būdavo laikina, nes savo esybe jis buvo mylintis vyras, be galo mylėjo anūkus.
Atšventėme jo 60-metį Tenerifėje žiemą. Padovanojau simboliškai Dievo Motinos medalioną, pirktą Vatikane. Jis buvo tikintis.
Visą 2018-ųjų žiemą buvome Tenerifėje kartu, kovą grįžome. Bet jau įtariau, kad su jo sveikata kažkas negerai.
– Nebandėte apie tai pasikalbėti?
– Nedrįsau. Vien apie tai užsiminus įtūždavo.
2018 metų rugpjūtį jis išvažiavo į Nidą, nuvyko ir sūnus su vaikais. Savaitgaliais atvažiuodavau ir aš. Daugiau laiko buvau Palangoje, nes nusprendėme restauruoti namą, prižiūrėjau darbus.
Pastebėjome, kad jis labai pasikeitė – nebebendravo su anūkais, užsidarydavo vienas, vakare anksti eidavo miegoti. Supratome – kažkas negerai. Įkalbėjome važiuoti pasitikrinti.
Dabar, kai viską atgaminu, supratau, kad tą vasarą atsirado ir ta kita moteris.
– Žinote, kas ji?
– Taip. Ji tuo metu gyveno Nidoje. Žinau ir adresą.
Grįžome iš Nidos, Raimondas sako: „Aš skrendu į Tenerifę, ne ilgiau kaip dviem savaitėms.“
Skrisk, sakau. Pagalvojau, kad yra verslo reikalų, nes „Marijampolės pieno konservai“ turi įmonę ir Tenerifėje. Lyg ir nieko neįprasto.
– Bet kažkas atsitiko neįprasto?
– Taip. Skambindavomės beveik kasdien. Po dviejų savaičių jis pranešė – pabūsiu dar, yra reikalų. Bet grįžo tik po dviejų mėnesių – lapkričio 3 dieną.
– Jums nekilo minčių pačiai ten nuskristi?
– Aš vis remontavau tą mūsų namą, kad spėčiau iki jo grįžimo. Ir jis grįžo... Visai ligonis. Jo apsaugos darbuotojai parvežė iš Kauno oro uosto naktį. Iš karto man pasakė – kažkas yra jūsų vyrui, jis kalba keistus dalykus.
Iš tiesų jis ėmė aiškinti, kad važiuos į Volynę krikštytis kaip Vytautas Didysis. Pasidarė penkias auksines žvaigždes, toks esą bus jo – karaliaus – herbas. Laikė jas biure ir visiems rodydavo.
Kai Lietuvoje lankėsi popiežius, jis ėmė pasakoti matęs šalia jo mergaitę, kuri Pranciškui rodė dvišakį liežuvį. Ėmė kalbėti labai tyliai, nerasdavo žodžių.
– Kaip jis galėjo toliau vadovauti tokiam dideliam verslui?
– Tada ir paaiškėjo, kad jis jau metus juo nebesidomėjo.
– Ir jūs nieko nesiėmėte?
– Ėmiausi. Po 10 dienų paskambinau jo draugui gydytojui Valdemarui Anužiui, kuris prižiūrėjo Raimondo sveikatą. Paskambinau į darbą generalinio direktoriaus eksportui pavaduotojui Arnui Grinevičiui. Arnas patvirtino – taip, Raimondas prisipažino, kad nieko neprisimena, ką pasakė prieš penkias minutes, angliškai visai nebepakalba. Nutarėme nuvežti į Klaipėdos jūrininkų ligoninę.
Tą dieną Raimondas visai nebesikėlė, gulėjo ant sofos. Vakare (tai buvo gal lapkričio 10 diena) mums pavyko jį nuvežti į ligoninę, nors jis pyko. Bet priglosčiau, išbučiavau: „Tėveli, reikia važiuoti.“
Buvo jau naktis, gydytojas V.Anužis mane sustabdė – jūs nevažiuokite dabar, atvažiuosite ryte. Palydėjau iki mašinos. Jis prieš įlipdamas atsisuko ir man pamojavo.
Toks buvo jo atsisveikinimas su mūsų gyvenimu. Prisimenu jo veidą – tokį sutrikusį. Vidurnaktį jis man dar paskambino ir susitarėme, kad rytą atvažiuosiu jo pasiimti.
Ankstų rytą jam paskambinau, jis atsiliepė ir pasakė, kad jį parveš vairuotojas. Jam padarė tomografinę nuotrauką, surado du darinius smegenyse. Pats susiskambino su Kauno klinikų profesoriumi Remigijumi Žaliūnu. Jis liepė iš karto atvažiuoti į Kauną.
Padariau pusryčius, suruošiau drabužius, susėdome į mašiną. Raimondas paprašė sustoti Klaipėdoje, I.Kanto gatvėje, kur buvo mūsų įmonės biuras. Jam reikią susitikti su advokatu Arūnu Šimkumi. Gerai, sutikau. Mačiau, koks jis visas įsitempęs, išmuštas šalto prakaito, telefoną spaudo.
Paėmiau už rankos ir raminau: „Viskas bus gerai, tėveli.“ Atvažiavome į biurą, aš nuėjau į tualetą pirmame aukšte, jis užlipo į antrą. Užtrukau gal 3 minutes.
Išeinu į kiemą – nėra nieko. Nei vyro, nei mašinos, nei apsaugos.
Biure tuo metu mažai kas buvo – pietų metas. Niekas nieko nematė. Mano rankose tik telefonas. Puoliau vyrui skambinti, jis atmetinėjo skambučius.
– Ką pagalvojote? Kad vyrą pagrobė?
– Taip, bet negalėjau suvokti. Aš juk žinojau, kad mūsų laukia Kaune. Iškvietusi taksi puoliau namo, į Palangą, skambinau visiems pažįstamiems iš eilės, sūnui. Advokatas A.Šimkus sakė – taip, jis buvo užsukęs į mano kabinetą, pasakė, kad neturi laiko kalbėtis, ir skubiai išėjo. Raimondas neatsakinėjo į advokato skambučius.
Paskambinau R.Žaliūnui į Kauno klinikas. Jis pasakė: Raimondas jau čia, paaiškino, kokius išsamius galvos darinių tyrimus darys. Ir patarė – dabar nevažiuokite, atvykite po dviejų dienų, šeštadienį, kai bus atlikti tyrimai. Kaip vyras pateko į ligoninę, neklausiau.
Dvi dienas purtė nerimas. Ankstų šeštadienio rytą mes su sūnumi – jau ligoninėje. Raimondas paguldytas vienutėje. Prie palatos durų stovėjo apsauginis. Sakau jam: „Aš – žmona, čia sūnus, atvykau pas vyrą.“ Sargybinis, matyti, sutriko: „Turiu paklausti, ar jus galima įleisti.“ Sūnus šaukė už durų, skambino: „Tėveli, čia mes, įleisk!“ Ten – tyla.
Ir pamačiau: ateina koridoriumi moteris. Dėbtelėjo į mus, įėjo į palatą, apsauginis jos nestabdė. Ir išnešė mums popierių – notaro patvirtintą lapą su pavardėmis: nei aš, nei sūnus neturime teisės nei įeiti, nei sužinoti apie vyro ir tėvo sveikatą.
Moteris grįžo atgal į palatą, apsauginis mums vėl užtvėrė duris. Dar stovėjome, skambinome. Tyla.
– Nebandėte pasiteirauti gydytojo R.Žaliūno, kas gi čia darosi?
– Buvo šeštadienis. Jo nebuvo.
– Na, ir kas? Padėtis juk rimta. Bet gal jau pati supratote, kas ta moteris?
– Taip, tada aš supratau, kad tai ponia X.Y. Ta moteris visus du mėnesius su Raimondu gyveno mūsų name Tenerifėje. Paliudijo ir žmogus, su jais gyvenęs drauge.
Kai Raimondas jau gulėjo ligoninėje, iš Tenerifės gavau netikėtą siuntinį – dėžę su mano asmeniniais daiktais, mano ir anūkų nuotraukas. Taip padaryti galėjo tik moteris, išvalanti iš Raimondo gyvenimo praeitį.
Jie grįžo kartu, ir, matyt, ta moteris jo nebepaleido. Laukė jo ir tą rytą Klaipėdoje biure. Matyt, buvo sutarta, kad mašina drauge paspruks į Kauno klinikas.
Ji su juo ir buvo ligoninėje, galbūt suorganizavo tą notaro raštą.
– Ji buvo įmonės darbuotoja?
– Taip, paaiškėjo, kad 2018 metų spalio 1 dieną buvo įdarbinta „Marijampolės pieno konservuose“. O tuo metu Raimondas jau buvo visiškai jos užvaldytas.
– Buvote susitikusi su ponia X.Y.?
– Ne, tik pamačiau jos nuotrauką jau po to, kai Raimondui buvo Kaune padaryta operacija, ir ponia X.Y. persivežė jį į Raimondo išnuomotą namą Kaune, Perkūno alėjoje.
Kovo mėnesį laikraštyje pasirodė straipsnis ta proga, kai Raimondui buvo skirtas verslo apdovanojimas. Nuotraukoje buvo Raimondas, beveik neatpažįstamas, šalia – ponia X.Y., žurnalistas ir premjeras Saulius Skvernelis, atvykęs įteikti apdovanojimo.
Girdėjusieji tą mano vyro pokalbį su žurnalistu sakė, kad Raimondas neištarė netgi pilnų sakinių. Veikiausiai interviu buvo skirtas tam, kad būtų pademonstruota, esą jis sveikas ir veiksnus.
– Jūsų vyras buvo operuotas lapkričio pabaigoje. Kas vyko po to?
– Jam buvo augliai, vienas jų – kaktos srityje, smegenų dalyje, atsakingoje už intelektą. Po operacijos gydytojai jam pasakė, kad liko gyventi kokie 3–4 mėnesiai.
– Iš kur gavote tą informaciją – juk neturėjote teisės žinoti apie jo sveikatą?
– Gavome su sūnumi savais kanalais. Yra dar padorių žmonių.
– Net pooperaciniu metu nebuvote įleista slaugyti vyro?
– Ką jūs, aišku, ne! Paskutinį kartą Raimondą ir mačiau tik tada, kai išlipome Klaipėdoje prie biuro. Nemačiau net mirusio – tik urną. Palaikai buvo staigiai sudeginti.
– Bet jūsų vyras dar gyveno iki 2019 metų rugpjūčio?
– Raimondą iš ligoninės išrašė pernai gruodžio pradžioje. Jam jau triko kalba, motorika.
Iš karto gydytojai sutvarkė dokumentus, buvo išrašytas siuntimas į vieną geriausių specializuotų klinikų Amsterdame. Tačiau jo niekas nebevežė.
– Kodėl?
– Mes valios nebeturėjome. O poniai X.Y. galbūt buvo svarbu išlaikyti jį Kaune. Nes Amsterdame mes būtume prasibrovę prie savo tėvelio ir vyro, ji dar nebuvo už jo ištekėjusi, buvo niekas. Laikė visiškai izoliuotą, prie Raimondo neprileido nė vieno iš mūsų šeimos draugų.
– Ar turite liudininkų, kad jūsų vyras ir ta moteris artimai bendravo ir po operacijos?
– Taip. 2019 metų vasario 17 dieną jie atvažiavo į mūsų namą Nidoje. Kai sužinojau, paskambinau jo pusseserei Vandai Mykolaitienei. Ji juos ir aplankė. O kovo 5 dieną buvo sudarytas testamentas.
– Jūsų vyras vedė tą moterį?
– Taip, 2019 metų balandžio 10 dieną, likus 4 mėnesiams iki mirties, vedė būdamas mano vyras. Nes bažnytinė santuoka, kuri jam, kaip sakydavo, buvo svarbiausia, nebuvo nutraukta.
– Kaip sužinojote apie naują vyro santuoką?
– Ta moteris tik save nufotografavo ir feisbuke parašė esanti jau Karpavičienė. Vyro nuotraukos nebuvo. Spėju, kad labai blogai atrodė, jaunojo vaidmeniui netiko.
– Apie vyro mirtį irgi niekas nepranešė? Net ligoninės personalas?
– Ne. Kad mirė rugpjūčio 9 dieną, penktadienį, 15 valandą, mums niekas nepranešė. Net sūnui. Vyras mirė Kaune, ligoninėje gulėjo nuo birželio pradžios.
Ta moteris X.Y. parašė savo feisbuko paskyroje, kad mirė jos mylimas vyras, ir nurodė laidojimo namų adresą.
Tas „mylimas vyras“ jai buvo tik keturis mėnesius, ir kone visus jau neveiksnios būsenos, ligoninėje.
– Nuvykote į laidotuves?
– Taip, važiavo sūnus, marti, anūkai ir draugų būrys. Penkios mašinos.
Šįkart į vidų buvome įleisti. Visur patalpoje kameros, apsauginiai. Pamatėme tik Raimondo urną, padėjome gėlių.
Ekrane sukosi filmas iš mūsų gyvenimo jubiliejinių švenčių, namų aplinkos. Bet aš ir sūnus buvome iškirpti. Parodytos tik jų vestuvės. Abu sėdi bažnyčioje.
Žmonės ėjo prie manęs, reiškė užuojautą. Ką aš galėjau pasakyti? Užuojautos man tikrai reikėjo, mylėjau savo vyrą varge ir džiaugsme visą gyvenimą.
Raimondas ir man, ir draugams yra sakęs, kad niekada nenorėtų būti kremuotas. Bet buvo kremuotas jau kitą dieną po mirties, šeštadienį. Kažkodėl labai skubėta jį sudeginti.
– Dabar vadovavimą „Marijampolės pieno konservams“ yra perėmęs Raimondo brolis H.Karpavičius. Kaip tai galėjo nutikti, jei, kaip sakėte, broliai net nesikalbėjo 12 metų?
– Visus įgaliojimus broliui Raimondas, pasirodo, perrašė jau lapkričio mėnesį gulėdamas ligoninėje. Man tai mįslingas žingsnis. Testamentu įmonė, akcijos užrašyti dviem žmonėms – broliui ir tai moteriai. Kokie buvo vyro brolio ir tos moters santykiai ir kokie yra šiuo metu, negaliu komentuoti.
– Kokia dabar jūsų situacija praėjus mėnesiui po vyro mirties?
– Iš manęs viskas testamentu atimta.
Iš mūsų namo vyras mane išmetė dar gruodžio 27 dieną. Tas namas buvo įformintas kaip įmonės administracinis pastatas. Tame name mes pragyvenome 19 metų.
Tą mėnesį buvau Stokholme su anūkais.
Matyt, Raimondą parvežė į namus, nes buvo pakeistos visos spynos, išvežta daug daiktų, liko tik mano asmeniniai.
Grįžau, negaliu įeiti į namą. Gerai, kad vieną langą atsidariau ir įėjau. Suveikė signalizacija, iškvietė policiją, atvažiavo ir Raimondo brolis. Jis pasakė: „Iki ryto turi palikti namą.“ Atleido mane ir iš vadybininkės darbo.
– Kur jūs dėjotės?
– Pasiėmiau drabužius, asmeninius daiktus iš namo Palangoje ir glaudžiuosi sūnaus name iki šiol.
– Jūs neužprotestavote šių veiksmų?
– Taip, kreipiausi į Klaipėdos apygardos teismą, šiuo metu yra areštuotas „Marijampolės pieno konservų“ turtas, jie negali parduoti nei įmonės, nei akcijų.
Namas Tenerifėje paduotas į teismą dėl turto prisiteisimo. Testamento vykdymas sustabdytas.
– Jūs formaliai esate išsiskyrusi su vyru, tuo ir pasinaudota. Bet sūnus turi visas teises į dalį tėvo turto ir gali užginčyti testamentą?
– Šiuo metu taip ir padaryta.
– Sakėte, kad jums grasinama. Kas grasina ir kodėl?
– Nežinau. Vyriški balsai telefonu. Kad nekelčiau šio reikalo į viešumą.
Galbūt už tos moters stovi kas nors stipresnio.
Turiu žinių, kad šiai poniai galimai buvo talkinta šioje turto perėmimo schemoje, todėl žinau, kad bus bandoma pasisavinti „Marijampolės pieno konservų“ įmonių grupę ir visą nekilnojamąjį turtą.
Aš iki šiol negaliu patikėti, kad ta istorija vyksta su mūsų šeima.
H.Karpavičius: taika visada geriau nei karas
„Lietuvos rytas“ pakalbino ir Henriką Karpavičių, dabartinį „Marijampolės pieno konservų“ vadovą, pusės akcijų paveldėtoją.
– Kaip jūs manote, kodėl jūsų brolis R.Karpavičius atėmė testamentu visą turtą iš savo šeimos ir užrašė jums bei poniai X.Y.? Kaip pats vertinate tokį poelgį?
– Kaip galiu vertinti? Tai buvo brolio valia.
Sunku atsakyti į tokį klausimą. Jis padarė taip, kaip matė esant reikalinga.
– O jūs pats manote, kad tai teisinga? Nesvarstote, kad taikos sutartimi būtų galima tartis su šeima?
– Taika visada geriau nei karas. Manau, tokia sąlyga dėl turto sutarties numatyta. Mes su tuo sutiktume, mūsų advokatai galėtų tartis. Daugiau neturiu ką pasakyti.
Bet su ponia X.Y., naująja R.Karpavičiaus žmona ir turto paveldėtoja, žurnalistei pasikalbėti nepavyko. Ji tepasakė, jog yra patyrusi skaudžią netektį ir šia tema kalbėti nenori.
Prieš metus pastebėjo, kad bičiulis keičiasi
Arnas Grinevičius, buvęs „Marijampolės pieno konservų“ komercijos direktoriaus pavaduotojas:
„Drauge su R.Karpavičiumi dirbome 23 metus. Kasdien pakalbėdavome po kelias valandas, buvome ir bičiuliai. Jau 2018 metų vasarą pastebėjau, kad Raimondas keičiasi, dažnai pavargęs, sudirgęs. Jis nebeatsimindavo informacijos, nors anksčiau turėjo fenomenalią atmintį. Vis mažiau domėdavosi verslo reikalais, nors buvo įpratęs žinoti viską iki smulkmenų.
Nuo rudens įmonėje buvo įdarbinta ir ponia X.Y. Buvau nustebęs, kad ji su juo išvyko į Tenerifę. Raimondas absoliučiai nesidomėdavo kitomis moterimis, jam rūpėjo tik verslas, po to – šeima. Apie savo santykius su X.Y. jis nieko nepasakojo.
Po operacijos kelis kartus man yra skambinęs, kažko bandydavo klausti, bet sakiniai nutrūkdavo. Arba staiga išjungdavo telefoną. Aplankyti Raimondo niekada nebuvau prileistas. Pamačiau tik jo urną.“
