Mokytojai iš užsienio įvardijo, ką pamilo Lietuvoje ir ko lietuviams trūksta labiausiai

Užsienio kalbų mokyti kauniečių vaikų atvykę pedagogai atviravo: moksleiviai, kaip ir jų bendraamžiai Vakaruose, tapo drąsesni ir laisvesni, tačiau galėtų daugiau šypsotis. O mėgstantiems cepelinus patarė juos gardinti aitriųjų paprikų padažu.

Mokytojai užsieniečiai: (iš kairės į dešinę) M.Gallon ir B.Speelmanas ne pirmi metai Kaune, o L.Picholett, A.Royo, ir A.Gosselin atvyko tik prieš kelias dienas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Mokytojai užsieniečiai: (iš kairės į dešinę) M.Gallon ir B.Speelmanas ne pirmi metai Kaune, o L.Picholett, A.Royo, ir A.Gosselin atvyko tik prieš kelias dienas.<br>G.Bitvinsko nuotr.
A.Woelfflingas pastebėjo, kad Kaune ir Kauno rajone didėja vokiečių kalbos paklausa.<br>G.Bitvinsko nuotr.
A.Woelfflingas pastebėjo, kad Kaune ir Kauno rajone didėja vokiečių kalbos paklausa.<br>G.Bitvinsko nuotr.
J.M.Barraganui Ferreriui priprasti prie lietuviško maisto buvo lengva, bet perprasti lietuvių kalbos nesiseka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
J.M.Barraganui Ferreriui priprasti prie lietuviško maisto buvo lengva, bet perprasti lietuvių kalbos nesiseka.<br>G.Bitvinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (3)

Lrytas.lt

Sep 9, 2019, 6:22 PM

Į Kauno mokyklas sugužėję moksleiviai turi galimybę įgyti ne tik visose srityse viešpataujančios anglų kalbos pagrindus.

Išmokti prancūziškai galima, tarkime, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijoje, kur šiemet mokytojaus net 5 jauni pedagogai iš Prancūzijos.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) „Rasos“ gimnazijoje ir Kauno „Saulės“ gimnazijoje dirbantis mokytojas iš Meksikos ne tik išmokys ispanų kalbos pagrindų, bet ir papasakos apie svaiginančią karnavalinę šios Lotynų Amerikos kultūrą bei dramų ir pavojų kupiną tenykštę kasdienybę.

Ne tik kalbos, bet ir didelę praktinę vertę turinčių žinių apie Vokietiją suteiks S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijoje vokiečių kalbą dėstantys mokytojai.

Stebėjosi ir žavėjosi

LSMU gimnazijoje šiais mokslo metais pradėjo dirbti net 5 jauni prancūzai mokytojai: 23 metų Apolline Royo, 26 metų Amelie Gosselin, 29 metų Mathilde Gallon, 27 metų Lucas Pichollet ir 31 metų Benjaminas Speelmanas.

Anksčiau čia mokytojavo trys prancūzai, vėliau vienas išvyko, bet vietoj jo atvyko gausesnė pamaina. Benjaminas ir Mathilde šioje gimnazijoje mokytojauja jau ne pirmus metus ir pramoko lietuviškai, o Apolline, Amelie ir Lucas į Kauną atvyko vos prieš kelias dienas.

„Labai gražus ir jaukus nedidelis miestas, kiek spėjau pamatyti“, – šypsodamasi sakė A.Royo.

M.Gallon ir B.Speelmanas jau keleri metai dirba LSMU gimnazijoje ir Kauną bei kauniečius pažįsta neblogai.

„Susidarė įspūdis, kad kauniečių būdą daugeliu atvejų lemia amžius. Vyresni žmonės uždaresni, retai šypsosi, neretai pamatysi susiraukusių veidų. O jaunimas – moksleiviai, studentai – gerokai laisvesnis, drąsus, moka užsienio kalbų, ypač anglų kalbą, drąsiai bendrauja. Kauniečiai jaunuoliai mažai kuo skiriasi nuo savo bendraamžių Prancūzijoje“, – kalbėjo B.Speelmanas.

Futbolas įdomiau už politiką

Vis dėlto jo kolegė M.Gallon pastebėjo kauniečių, apskritai lietuvių ir prancūzų, tautinio charakterio skirtumų.

„Prancūzijoje įprasta, kad, pavyzdžiui, pardavėjas familiariai užkalbina pirkėją, kalbasi su juo tarsi su seniai pažįstamu, nors mato jį pirmąkart. O Kaune, kiek pastebėjau, pardavėjai, firmų atstovai mandagiai atsako, jei klientas ko nors paklausia, santūriai nusišypso, bet nuoširdžiai bendrauti vengia, tai pas jus neįprasta“, – sakė mokytoja iš Prancūzijos.

Ar moksleiviai labiau domisi Prancūzijos kultūra, istorija, ar sporto pasiekimais? Ar jauniems kauniečiams žinoma dramatiška XVIII a. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos istorija, Prancūzijos futbolo rinktinės pergalės?

„Apie kruvinus revoliucijos įvykius, kitus dalykus iš Prancūzijos istorijos, kultūros moksleiviai žino bendrais bruožais, panašiai kaip ir jų bendraamžiai Prancūzijoje. Kadangi prancūzų rinktinė tapo pastarojo pasaulio futbolo čempionato nugalėtoja, aišku, kad susidomėjimas futbolu, sportiniu gyvenimu Prancūzijoje pastaraisiais metais buvo didesnis“, – atsakė B.Speelmanas.

Ilgisi prancūzų elegancijos

Kodėl LSMU gimnazijoje tiek daug dėmesio skiriama būtent prancūzų kalbai, įdarbinti net 5 mokytojai iš Prancūzijos?

Gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys teigė, kad dėmesys prancūzų kalbai jau tapo tradicija, kuri sąmoningai puoselėjama.

„Prancūzų kalba mūsų gimnazijoje yra antra privaloma užsienio kalba po pagrindinės anglų kalbos. Norime, kad kuo daugiau kauniečių išmoktų bent prancūzų kalbos, kuri ilgą laiką buvo pasaulio diplomatijos kalba, ja sukurta daugybė literatūros šedevrų, pagrindus“, – aiškino A.Bučnys.

Pagirtinas noras, juolab kad tarpukariu Kaunas, kaip Lietuvos laikinoji sostinė, buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi.

Bet ar gimnazijos moksleiviai noriai mokosi šios kalbos, žinodami, kad praktiniu požiūriu kalbėti angliškai labiau apsimoka?

B.Speelmanas atviravo, jog moksleiviai iš pradžių uoliai kimba mokytis jiems romantika dvelkiančios kalbos, bet ilgainiui aptingsta supratę, kad ši kalba – ne iš lengvųjų ir reikia daug dirbti.

„Bet tie, kurie iš tiesų nori įgyti prancūzų kalbos pagrindus, sukaupia valią, užsispiria ir vėl kimba mokytis“, – pastebėjo prancūzas.

Ir nors jis ir M.Gallon Kaune gyvena ir dirba ne pirmus metus, priprato prie kauniečių šiaurietiško santūrumo, prie tradicinės lietuviškos virtuvės teigė priprasti negalintys.

Cepelinai su paprikų padažu?

O VDU „Rasos“ gimnazijoje ispanų kalbą dėstantis meksikietis Jesus Manuelis Barraganas Ferreris, jau penktus metus gyvenantis Kaune, pamėgo ir cepelinus, ir plokštainį, o ypač balandėlius. Šaltibarščiai jam – tiesiog išskirtinis skanėstas, juos srebia ir vasarą, ir žiemą.

Bet cepelinus valgo pagardintus ne grietine su spirgučiais, kaip įprasta Lietuvoje, o aitriųjų paprikų padažu.

Šiaip jau mokytojo iš tolimos ir daugeliui tautiečių mažai pažįstamos Meksikos patirtis Kaune savaip išskirtinė ne tik dėl kulinarinių subtilybių.

J.M.Barraganas Ferreris nuo praėjusių metų ispanų kalbos pagrindų VDU „Rasos“ gimnazijoje moko fakultatyviniais (savanoriškais) pagrindais, kaip neprivalomos, papildomos užsienio kalbos. Taip pat jis turi norinčiųjų pramokti ispaniškai jaunuolių „Saulės“ gimnazijoje ir Kauno kolegijoje, iš viso – 4 grupes, apie 50 mokinių. Šiaip ar taip, pasaulyje ispanų, kaip gimtąją kalbą, vartoja apie 450 mln. žmonių.

Jesui Manueliui darbo – iki kaklo, jis vos spėja suktis. Anksčiau mokytojavo „Aušros“ gimnazijoje, bet ją paliko. Kaip sakė šios gimnazijos direktorė Nerija Baltrėnienė, J.M.Barraganas Ferreris puikiai sutarė su kolegomis mokytojais, bet iškilo nesklandumų mokymo metu.

„Jis skelbėsi, kad, be ispanų, moka anglų ir prancūzų kalbas. Bet paaiškėjo, kad nei angliškai, nei prancūziškai jis nekalba tiek gerai, kad mokiniai suprastų. Lietuviškai jis niekaip negalėjo net paviršutiniškai pramokti. Iškilo kliūčių susikalbėti su mokiniais ir jų tėvais, teko atsisveikinti“, – prisiminė „Aušros“ direktorė.

Papirko nuoširdžia šypsena

Tačiau J.M.Barraganas Ferreris greitai rado prieglobstį „Rasos“ gimnazijoje, geriau pramoko angliškai, kad galėtų mokyti ispanų kalbos pagrindų.

Tiesa, lietuviškai net žemiausiu lygiu J.M.Barraganas Ferreris taip ir neišmoko, nors jo žmona, su kuria susipažino Prancūzijoje, – lietuvė, jie augina dukrą Emą.

„Niekaip negaliu perprasti lietuvių kalbos gramatikos ypatybių, kai kaitaliojamos žodžių galūnės linksniuojant daiktavardžius. Antai mano dukros vardas Ema, bet kai kalbama apie jai priklausantį daiktą, sakoma „Emos lėlė“. Man susidaro įspūdis, kad minimas jau kitas vardas“, – apie lietuvių kalbos sudėtingumą kalbėjo meksikietis.

Jis su žmona lietuve namuose kalba prancūziškai, o darželinukė dukra baigia išmokti ispaniškai.

Nors meksikietis ir neišmoko lietuviškai, kolegos kauniečiai ir mokiniai jį myli už draugišką būdą ir pietiečiams būdingą gebėjimą nuoširdžiai bendrauti.

Nevertina gyvenimo gėrio

J.M.Barraganas Ferreris stebėjosi, kad kauniečiai, ypač vyresnio amžiaus, skundžiasi blogu gyvenimu, mažais atlyginimais, varganomis pensijomis.

„Jei pabūtumėte Meksikoje, suprastumėte, kas iš tiesų yra skurdas ir vargas. Meksikoje 5 milijonai žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Jūs neįsivaizduojate, kokie esate laimingi, nevertinate to, kad po 22 valandos galite saugiai vaikščioti gatvėmis. Meksikoje tai neįmanoma, nes nuolat tyko pavojus tapti grobimų, plėšimų, prievartavimų ar net žmogžudystės auka“, – liūdnai kalbėjo mokytojas iš neramaus Lotynų Amerikos krašto.

J.M.Barraganas Ferreris pasakojo, kad mokiniai jo dažnai klausia, ar tie dramatiški epizodai, kurie rodomi populiariame amerikiečių seriale „Narcos: Mexico“ („Narkotikų prekeiviai“), atspindi tikrovę.

„Taip, turiu pripažinti, kad tai yra tiesa, žiauri, liūdna tiesa apie mano tėvynę ir kitas Lotynų Amerikos šalis“, – rėžė tiesą meksikietis.

Jis taip pat sakė, kad moksleiviai neretai prašo papasakoti, apie ką dainuojama jiems patikusiose temperamentingose meksikietiškose dainose. Bet išversti jų turinio J.M.Barraganas Ferreris nenori, nes tose dainose apdainuojami narkotikų prekeivių tariami žygdarbiai, aišku, šias dainas užsako ir dosniai už jas atlygina narkomafijos statytiniai.

Jis taip pat sulaukia nemažai klausimų apie vyresniajai kauniečių kartai ilgesį žadinančias muilo operas, kurios Meksikoje irgi buvo populiarios prieš kelis dešimtmečius. Dabar jau nebe, kaip ir Lietuvoje.

Tačiau J.M.Barraganui Ferreriui džiugu pasakoti apie meksikiečių papročius, karnavalinę kultūrą.

Karnavalai – ir per Vėlines

Lietuvos bažnyčiose katalikų religinės apeigos – niūriai iškilmingos, liūdnai rimtos, o Meksikoje jos labiau primena karnavalą su dainomis ir šokiais.

Netgi Vėlinės švenčiamos skirtingai: kauniečiai traukia į kapines su žvakutėmis rankose ir atrodo, kad aplink slankioja mirusiųjų šešėliai. O meksikiečiai paruošia gausiai valgiais, ypač saldumynais, nukrautus stalus, kad mirusiųjų vėlės kartu su gyvaisiais galėtų pasivaišinti ir pasilinksminti.

Tačiau ir toli nuo jo tėvynės esančiame Kaune meksikietis randa sau artimos aplinkos salų. Viena – tai kavinė, kurioje galima gauti tikro meksikietiško maisto.

Antra – Karmelitų bažnyčia. Čia aukojamos ir šv.Mišios, į kurias renkasi Kaune gyvenantys tikintieji iš Lotynų Amerikos ir kitų ispaniškai kalbančių šalių.

„Tai irgi katalikiškos mišios, bet girdėjau, kad jos gerokai skiriasi nuo tų, prie kurių pripratę lietuviai“, – teigė J.M.Barraganas Ferreris.

Nors meksikietis priprato prie lietuviško maisto, šiaurietiško santūrumo, priprasti prie įnoringo lietuviško klimato jam iki šiol sunku.

„Aš kilęs iš centrinio Meksikos regiono. Ten žemiausia temperatūra – dešimt laipsnių šilumos, aukščiausia – 40 laipsnių karščio. Lietuvoje vasaros šiltos, bet žiemą, jei atvėsta iki dešimt laipsnių šalčio, dar galima iškęsti, bet iki 20 – brrrr!“ – jausmingai kalbėjo meksikietis.

Jo laukia du pagrindiniai iššūkiai – priprasti prie lietuviško klimato ir išmokti lietuvių kalbą. Tačiau gyvenant Kaune, lietuviškiausiame Lietuvos didmiestyje, tai neturėtų būti neįmanoma.

Prašo ir privačių pamokų

Vokiečių kalbos mokytojui Alexanderiui Woelfflingui, atvykusiam į Kauną prieš 8 metus, lietuviai pasirodė esantys labai šilti, atviri, linkę bendrauti.

„Kai pradėjau mokytis lietuviškai, pastebėjau, kaip žmonės nudžiugdavo, kai pasakydavau vieną ar kitą žodį, sakinį nors ir darkyta lietuvių kalba.

Vokietijoje mažai kas nustebs, kad užsienietis kalba vokiškai, o lietuviams, ypač, kaip pastebėjau, kauniečiams, tai džiugu“, – sakė A.Woelfflingas.

Jam lietuvių kalbos linksniai nepasirodė neperžengiama gramatinė užtvara, nors neslėpė, kad lietuvių kalba – sudėtinga ir jos pramokti sugebėjo tik per 8 metus.

Vokietis su pertraukomis mokytojavo įvairiose Kauno, Vilniaus, Klaipėdos gimnazijose. Šiais metais jis grįžo į jį ypač šiltai priėmusį Kauno S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijos kolektyvą ir vėl ėmė mokyti geranoriškai nusiteikusius gimnazistus.

Kaune A.Woelfflingas dar dėsto Jėzuitų ir KTU gimnazijose, tačiau būtent S.Dariaus ir S.Girėno gimnazijoje vokiečių kalbai skiriamas išskirtinis dėmesys. Pasirinkusiems šią kalbą moksleiviams išduodamas pirmosios ar antrosios pakopos vokiečių kalbos diplomas („das deutsche Sprachdiplom“), padedantis geriau pasirengti studijoms Vokietijoje ar gauti darbo, investuoti šioje didžiausioje Europos šalyje.

A.Woelfflingui kaip akibrokštas atrodo faktas, kad kauniečiai emigruoja svetur, o į Kauną ar Kauno rajoną vis daugiau investuojantys vokiečių verslininkai ieško čia vokiškai mokančių specialistų.

„Kita vertus, pas mane ateina ne vienas jau mokyklinį amžių išaugęs jaunuolis ir sako, esą koks kvailas jis buvęs, kad anuomet numojęs ranka į vokiečių kalbos pamokas, klausia, ar negalėtų dabar užpildyti žinių spragas mokydamasis privačiai.

Bet kuriuo atveju džiugu, kad per vokiečių kalbos pamokas kauniečiai gimnazistai ne snaudžia, o uoliai mokosi“, – kalbėjo A.Woelfflingas.

Užsieniečiai mokytojai rado sau nišą

Ona Visockienė, Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjo pavaduotoja:

„Kaune dirba 9 mokytojai užsieniečiai 7 Kauno savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklose (S.Dariaus ir S.Girėno gimnazija, Jono Jablonskio gimnazija, Maironio universitetinė gimnazija, VDU „Rasos“ gimnazija, „Saulės“ gimnazija, Aleksandro Puškino gimnazija, KTU Inžinerijos licėjus).

Užsieniečių mokytojų dar yra Kauno jėzuitų (vienas mokytojas) ir LSMU (5 mokytojai) gimnazijose.

Užsieniečiai mokytojai dėsto šias užsienio kalbas: vokiečių, anglų, prancūzų, ispanų ir kinų.

Mokykloms dalyvaujant projektuose, pavyzdžiui, „Erasmus plius“ ir kituose, atvyksta tarptautinių savanorių iš Italijos, Austrijos, Ukrainos, Vokietijos, Ispanijos ir kitų šalių. Tokiu atveju nereikalaujama mokėti lietuvių kalbos.

Tačiau atvykstant iš užsienio mokytojui, norinčiam dirbti mokykloje, privalomas yra kvalifikacijos pripažinimas.

Vadovaujantis švietimo, mokslo ir sporto ministro įsakymu asmenų, įgijusių išsilavinimą užsienyje, profesinė kvalifikacija pripažįstama remiantis Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymu ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka. Toks asmuo turi kreiptis į Studijų kokybės vertinimo centrą, kad būtų pripažįstama tam tikro dalyko mokytojo kvalifikacija.

Kitais atvejais, ne pagal projektines programas, o nuolat dirbti Lietuvoje siekiantys užsieniečiai mokytojai turi turėti trečiąją valstybinės kalbos mokėjimo kategoriją (mokėti lietuvių kalbą C lygiu).

Kauno Švietimo skyrius nusiskundimų, kritinių pastabų ir neigiamų komentarų dėl užsieniečių mokytojų veiklos, kompetencijos nėra gavęs.“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.