Automobilių aikštelėje prie teismo, įsikūrusio buvusiame KGB pastate Vilniuje, dieną naktį stovėjo mėlynas „Žiguli“.
Tie, kurie pastatydavo ten mašiną neturėdami leidimo, sulaukdavo baudų. O žiguliukas buvo neliečiamas. Kai teisėjai paklausė ūkvedžio, kieno ta mašina, ji dingo.
„Ten tikrai buvo įtaisyta klausymosi įranga. Dabar jos įtaisyta jau visur – teismų koridoriuose, kabinetuose.
Įrašinėjama ir tualetuose. Klausomasi ne tik teisėjų pokalbių“, – atskleidė „Lietuvos ryto“ pašnekovas, kuris daug metų vadovauja procesams ir priima nutartis svarbiose bylose.
Teisėjas teigė skaitęs dienraščio publikaciją, kurioje apie specialiųjų tarnybų be įrodymų kurpiamas bylas, politikų užsakytus tyrimus ir savųjų stūmimą į aukštas pareigas prabilo žinomi prokurorai.
Šis įstatymų sargas taip pat neapsikentė matydamas, kaip pažeidžiamos žmonių teisės, žlugdomi geri specialistai.
Susitikome ne teismo salėje, o labai vėjuotoje vietoje – kad pašalinės ausys negalėtų pasiklausyti.
„Mus kartais sekioja įtartinos mašinos. Bet prie to jau pripratome“, – šyptelėjo teisėjas.
Įmonėje apstu seklių
– Jau ir advokatai bruzda dėl pokalbių klausymosi. Ar sekimo mastas iš tiesų yra peržengęs teisinės valstybės ribas? – paklausiau teisėjo.
– Man ir mano kolegoms tenka sankcionuoti klausymąsi.
Mums pateikiamos telefonų pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kam buvo skambinta. Sankcijų prašo žmonės iš įvairių tarnybų, pavyzdžiui, saugumiečiai, specialieji agentai.
Kai pirmą kartą pamačiau tokią medžiagą, pasibaisėjau. Man buvo pasakyta, kad vyksta viešieji pirkimai ir yra įtarimų, jog vienos įmonės vadovas kažką daro ne taip. Buvo pridėti ir seklių pranešimai.
Iš jų susidariau vaizdą, kad aplink tą vadovą įmonėje pilna žmonių, kurie teikia informaciją specialiosioms tarnyboms.
Toks šnipinėjimo mastas šokiravo! Jis priminė praeityje Rytų Vokietijoje veikusios „Stasi“ veiksmus. Ši institucija buvo sukūrusi masinio sekimo sistemą – kaimynas skųsdavo kaimyną.
Ir Lietuvoje jau kurį laiką buvo siekiama to paties. Prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymas buvo pagrįstas visuotiniu sekimu šalies viduje.
Tai parodė ir „MG Baltic“, arba politinės korupcijos, byla. Tapo žinoma apie asmenis, kurie buvo sekami metų metus ir be sankcijų, prisidengiant Kriminalinės žvalgybos įstatymu, kuris esą saugo valstybę nuo priešų.
– Galbūt prezidentė savoje šalyje jautėsi nesaugi?
– Ji jautėsi labai saugi, nes pati buvo iš panašių struktūrų.
Prezidentė sprendė, ką priimti į teisėjų gretas, paaukštinti, o ko – ne. Buvo remiamasi pažymomis, kurių niekas kitas negalėjo pamatyti.
Nebuvo jokių šansų pateikti apeliaciją – žmogus negalėdavo savęs apginti. Todėl nemažai gabių profesionalų netgi nedalyvaudavo atrankose.
– Ar toks savųjų klano protegavimas kelia pavojų teisingumui?
– Taip, nes tai – vienos krypties eismas.
Į teismus pateko ponių, kurių karjerai buvo paklotas raudonasis kilimas, nes jų vyrai – iš artimos Prezidentūrai aplinkos. Kai kurie jų priimti sprendimai kėlė daug abejonių ir įnešė painiavos į teismų praktiką. Tie sprendimai nebuvo skundžiami arba neperėjo kasacijos filtro.
– Ar ir jūsų pokalbių klausomasi?
– Kartą kabinete, pakėlęs telefono ragelį, išgirdau čepsėjimą. „Skanaus, vyrai, tai kuo užgeriate?“ – paklausiau. Padėjo ragelį.
Ne vienas kolega, rugsėjį grįžęs po atostogų, pastebėjo, kad kabinetuose kažkas rausėsi tarp bylų, faktiškai darė kratą.
Kartą kolega prieš posėdį ketino ilgiau padirbėti. Užsukęs vakare į kabinetą pamatė, kad nepažįstami asmenys kažką montuoja. Teisėjas ketino kviesti policiją. Tie parodė pažymėjimus: „Galite nebekviesti.“
Pažymoje – ir intymūs reikalai
– Specialiosios tarnybos vykdo ikiteisminius tyrimus. Gal joms rūpi ir bylose teisėjų priimtos nutartys?
– Kartą priėmiau sprendimą, o jau po kelių minučių mano gerai pažįstamai teismo darbuotojai paskambino iš vienos tarnybos ir ėmė apie mane klausinėti.
Taigi specialiosios tarnybos jau turi priėjimą prie mūsų kompiuterių ir mato, ką ir kada parašome.
Sekami ir žemiausios, ir aukščiausios intancijos teisėjai. Daug metų į Prezidentūrą būdavo nešiojama operatyvinė analitinė informacija, taip pat ir apie mus.
Jeigu teisėjas, po darbo susitikęs su draugais, rytą žmonai negalėjo paaiškinti, kur ir kiek pinigų išleido, jis galėjo paskambinti į Prezidentūrą ir būtų viską sužinojęs. Žinoma, aš juokauju, tačiau panaši informacija buvo teikiama valstybės vadovams.
– Kaip dar, be pažymų, trukdoma neparankiems teisėjams siekti karjeros?
– Kai prezidentavo Valdas Adamkus, su teisėjais, kitais pareigūnais buvo bendraujama mandagiai. Nebuvo toleruojamas vadovų chamiškumas ir kitose valstybinėse institucijose. Valdant D.Grybauskaitei tai pasikeitė.
Pamenu, iš darbo buvo metami du dar gana jauni teisėjai. Bet Teisėjų taryba nepritarė.
Kas dėjosi! Prezidentūra privertė sušaukti kitą posėdį, persvarstyti priimtą ir įsiteisėjusią nutartį. Teisėjus nutarta atleisti. Jiems iškėlė baudžiamąją bylą. Apie tai rašė žiniasklaida.
Teismai juos abu išteisino, bet jie vis tiek nebuvo grąžinti į darbą. Tų teisėjų likimas – tai nuolatinio sekimo išdava.
Mūsų darbą vis tikrina. Tiems, kurie nėra iš savųjų rato, surašomos blogos pažymos. Tai – peilis jauniems, norintiems daryti karjerą. O saviems rašomos auksinės pažymos, jie keliami aukštyn lyg dievukai.
Tikrinama ir teisėjų sveikata. Gabiai teisėjai psichologė uždavinėjo klausimus apie jos intymų gyvenimą.
Po to pažymoje parašė, kad dėl nepatenkinamo intymaus gyvenimo ji neva psichologiškai pažeidžiama. Be kažkieno nurodymo psichologė vargu ar galėjo užduoti tokius klausimus. Jos išvadą teisėja skundė ir galiausiai laimėjo.
Teismas išvis uždraudė daryti tokias apklausas ir jas teikti Nacionalinei teismų administracijai kaip atskirą pažymą.
Ilgametis teisėjas buvo išmestas, kai jį pagavo prie vairo išgėrusį.
Buvo vos viršyta leidžiama norma. Tai buvo provokacija. Jį darbo pabaigoje pakvietė į draugų pasisėdėjimą, įpylė taurelę, o specialiųjų tarnybų sekliai, pakviesti iš kito miesto, sustabdė pakeliui į namus.
Su teisėju susidorota, nubrauktas visas jo darbas.
Negi kiti aplinkui krištoliniai? Dar tik trūksta, kad visiems teisėjams įvestų celibatą.
Siekiama pakeisti procesą
– Ar masiškai klausomasi ne tik teisėjų, bet ir kitų asmenų pokalbių?
– Į teismus ateina daug žmonių, kai kurie tariasi su advokatais.
Viskas gali būti įrašinėjama, o sankcijų neprašoma. Prisidengiant vieno asmens sekimu klausomasi visų, kurie aplink jį.
Jeigu prieš asmenį pradedama byla, jam apie tai turėtų būti pranešama. Bet būna, kad bylos nutraukiamos, o asmuo net nesužino, kad tokia išvis buvo. Arba byla tęsiama metų metus, o žmogus to nežino.
Būna, kad teisėjas priima sprendimą, kuriuo nepatenkintas asmuo eina ne procesiniu keliu, o surašo skundą tarnybai. Prieš teisėją pradedama sekimo byla, siekiama pakeisti proceso eigą.
Kartais teisėjai ir atvirai pagąsdinami, kad priėmus neparankų sprendimą bus kreiptasi į specialiąsias tarnybas.
Bet dauguma teisėjų, dirbantys sąžiningai, nedreba ir nekeliaklupsčiauja tarnyboms.
– Ar bylos iš tiesų skirstomos automatiniu būdu, kaip viešai skelbiama?
– Bylų skirstymas kelia abejonių. Jos skirstomos netolygiai ir neproporcingais kiekiais.
Kai kuriems teisėjams tenka gerokai daugiau bylų nei kitiems, o ir tos pagal apimtį ir sudėtingumą skirstomos netolygiai.
Spektaklis – ir dėl ordinų
– Kodėl teisėjų ir advokatų korupcijos bylos pradžia buvo triukšminga, įtariamieji vedami su antrankiais, nors tuo metu kontrabandos karalius laisvai vaikščiojo teismo koridoriais?
– Manau, kad specialiosios tarnybos norėjo parodyti galią, gauti ordinų, todėl sukūrė viešą spektaklį su antrankiais.
Kratos prieš suėmimus jau buvo padarytos, todėl galėjo įtariamiesiems paskirti namų areštą, paimti telefonus. Svarių įrodymų gal ir nerado, tai pavieniai epizodai, bet siekta parodyti, kad veikė grėsminga gauja.
Teisėjai atleidžiami iš pareigų neįsiteisėjus teismo sprendimams. Jų įgaliojimai sustabdyti ir jie negali įsidarbinti.
Teisėjų taryba vertino specialiųjų tarnybų pateiktus garso įrašus ar pirminius dokumentus.
Teismai dar nėra įvertinę šių įrodymų tikrumo, jų surinkimo teisėtumo ir leistinumo. O atleidimas už teisėjo vardo pažeminimą jau iš anksto perša išvadą, kad padarytas jam inkriminuojamas nusikaltimas.
Teisėjų taryba šiuo atveju tarsi tapo viršteismine institucija, kuri paskyrė sau teisingumo vykdymą. Esant tokiai situacijai prezidento patarėjai teisės klausimais įgyja niekieno neribojamas galias. Juk galbūt nusikaltusiųjų vardus Teisėjų tarybai teikia prezidentas.
– Per kratas vis dėlto buvo rasta grynųjų pinigų, o Aukščiausiajame teisme dirbęs teisėjas buvo gavęs kalakutą. Kaip vertinti tokius įrodymus?
– Negi žmonės namuose negali laikyti pinigų? O kalakutą teisėjas gal ir gavo. Spaudoje skaičiau, kad moteris, kuri neva atnešė tą paukštį, su teisėju pažįstama daug metų. Gal ji tiesiog gera jo bičiulė?
Praeityje aš irgi esu gavęs kalakutą per Kalėdas. Padovanojo bičiulis teisininkas, kurio šeima juos augina. Bet mes su juo neturėjome jokios bendros bylos. Dabar būčiau atsidūręs už grotų! Nes žmonės sekami iki absurdo!
Vakarų valstybėse veikia teisininkų klubai, o Lietuvoje bijoma bendrauti su kurso draugais, su kuriais į šokius ir pas paneles eita.
Mano draugai advokatai, prokurorai dabar bijo net paskambinti ir paklausti, kaip sekasi. Bet man jokios tarnybos nenurodinės, su kuo galiu bendrauti, o su kuo ne!
Sprendimus aš priimu neatsižvelgdamas nei į draugystes, nei į kieno nors nurodymus. Vieno žinomo prokuroro, buvusio grupės draugo, kuruojamoje byloje esu priėmęs sprendimą jo nenaudai. Po to prie bokalo alaus aš jam išsamiau paaiškinau, kodėl nutariau būtent taip.
Dar bandoma teisėjams nurodinėti, kaip jie turi elgtis viešumoje, pavyzdžiui, nesilankyti naktiniuose klubuose.
Manau, reikia būti atsakingam, bet turi vykti ir normalus gyvenimas. Negi negalima savaitgalį prie pietų išgerti taurės vyno?
Net Europos teismuose nedraudžiama taurė vyno po darbo ar priimant svečius. Kiekvienas pats turėtų nuspręsti, kaip jam elgtis, kad teisėjo etika nebūtų pažeista.
Tačiau kai pas mus sprendžia neišmanėliai, kurie dabar prie valdžios vairo, taurė vyno savaitgalį atrodo kaip nusikaltimas.
Negi Lietuvoje nėra gero teisininko, kuris Seime užimtų Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pareigas? Paskyrė teologę, kurios pažiūros daugeliui atrodo provincialiai davatkiškos.
– Ar teisininkai vengia bendrauti todėl, kad bijo tapti įtariamaisiais?
– Sukurpti bylą juk nesunku!
Tie, kurie klausosi pokalbių, gali įrašus sumontuoti ir pateikti labai kryptingai.
Tada gali nunešti pažymą į Prezidentūrą. Teisėjas bus nušalintas. Niekas jo jau neatsimins tada, kai jis laimės procesą ir įrodys, kad yra nekaltas.
Pradėjo garsiai priešintis
– Ar pritartumėte žinomiems prokurorams, kurie kalbėdami su „Lietuvos rytu“ pastarąjį dešimtmetį pavadino juoduoju?
– Tai iš tiesų buvo grįžimas atgal. Nesiskaitoma su žmonėmis, o saviems skirstomos aukštos pareigos, vadovaujamasi rusų mėgstamu posakiu: „Aš – viršininkas, o tu – kvailys.“ Nebuvo jokių diskusijų, jokių atspalvių.
Ta politika dar tęsiama, tik jau prokurorai ir kiti valstybės pareigūnai pradėjo garsiai kalbėti, priešintis.
Teismų vadovų balso tonas irgi tampa mandagesnis. O pasikeitus prezidentui atsipūtė visa visuomenė – pajuto, kad gali keistis vadovavimo stilius, nebelikti didelio spaudimo.
Tačiau specialiosios tarnybos tebėra valstybė valstybėje ir gauna didžiulį finansavimą.
– Kodėl kai kurie teisėjai lengva ranka duoda sankcijas sekti?
– Yra teisėjų, kurie atėjo dirbti į teismus iš specialiųjų tarnybų. Tokių karjera paprastai klostosi sėkmingai.
Kas, peršokęs įprastas pakopas, pakliuvo į aukščiausiąją instanciją?
Tie, kurie išsprendė bylas taip, kaip buvo paranku prezidentei.
Pavyzdžiui, banko „Snoras“ likvidavimo bylą. Apie tai plačiai rašė ir žiniasklaida.
