Nelaukdami teismo sprendimo, artimieji šioje vietoje pastatė kryžių su V.Ramašausko vardu, pavarde, jo gimimo ir mirties metais, perspėdami, kad kryžiaus pašalinimas bus vertinamas kaip kapo išniekinimas.
Įsiplieskus ginčams, V.Ramašausko artimieji svarsto apie galimo kapo iškasimą ir genetinę ekspertizę, ištiriant palaikus, velionio artimųjų DNR.
Daugiau nei prieš pusmetį ten buvo palaidota 90 metų moteris. Ši senolė nebuvo susijusi su V.Ramašausko gimine jokiais ryšiais. V.Ramašausko proanūkės Jūratė Rauktienė, Ingrida Jacinaitė ir kiti giminės atstovai apstulbo, pamatę naują kauburėlį. Kilus triukšmui, senutė buvo skubiai perlaidota, o keistą situaciją ėmė aiškintis teisėsauga.
Kapo detektyvo puslapius ketvirtadienį atvertė Kauno apylinkės teismas. Abi provaikaitės siekia įrodyti, kad V.Ramašauskas yra palaidotas jų nurodytoje kapavietėje.
Narplioja keistą mįslę
Pagal archyvinius dokumentus V.Ramašauskas mirė 1946 metų rugsėjo 16 dieną, sulaukęs 80 metų.
Kauno Šv.Antano bažnyčios laidojimo knygos išraše pažymėta, jog jis buvo palaidotas ne Petrašiūnų, o Amalių kapinėse. Tiesa, žodis „Amalių“ buvo taisytas.
„Peržiūrėjome visas kapinių knygas, informacines sistemas. Neradome jokių įrašų, kad V.Ramašauskas palaidotas Petrašiūnų kapinėse – nei kapavietėje, nei dokumentacijoje“, – naujienų portalui lrytas.lt tvirtino savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ direktorius Ričardas Čėsna.
Pasak R.Čėsnos, vizualiai matyti, jog ten kapas, bet jis niekada nebuvo registruotas kapinių knygoje, neturi ribų, numerio.
Spręsdami neįprastą rebusą, „Kapinių priežiūros“ atstovai nuvyko į Amalių kapines, kuriose žmonės jau nebelaidojami. Tačiau aptikti V.Ramašausko kapo jose nepavyko.
Teigė lankydavę kapą
V.Ramašausko anūkė 81 metų Irena Marija Jacinienė tvirtino pati dalyvavusi jo laidotuvėse Petrašiūnuose, toje pačioje ginčus sukėlusioje kapavietėje. Tada jai buvo 8 metai.
Giminaičiai aiškino, jog kapas buvo lankomas ir prižiūrimas daugiau nei 70 metų. Jame esą maždaug keturis dešimtmečius stovėjo medinis kryžius su velionio vardu ir pavarde.
Pasak J.Rauktienės, sovietinių laikų pabaigoje šis kryžius sulūžo, o kapinių prižiūrėtojai jį išmetė.
Kapavietėje nebuvo įrengta tvorelė, paminklas – artimieji tai ruošėsi padaryti 2019 metų pavasarį.
„Kai mama nepajėgė lankyti savo senelio kapo, visuomet parodydavome jai fotografijas, kad matytų, jog jis nepamirštas“, – sakė I.Jacinaitė.
Nuotraukų neparodė
Pasak artimųjų, yra V.Ramašausko kapo nuotraukos, darytos prieš keletą metų, dešimtmetį ir dar anksčiau.
J.Rauktienė portalui lrytas.lt parodė, jos tvirtinimu, 2018 metų lapkričio 1-ąją darytas nuotraukas – tuo metu kapavietę dengė nupjauta žolė, buvo padėtos gėlės.
Provaikaitės buvo paprašytos parodyti senesnes fotografijas, tačiau to nepadarė.
„Šeima jas turi, bet nusprendėme pateikti tik teismui“, – portalui lrytas.lt pareiškė I.Jacinaitė.
Prieš pusmetį noriai sutikusios pasakoti lrytas.lt apie aplinkybes, susijusias su prosenelio kapu, pastaruoju metu provaikaitės bendrauti šia tema atsisakė – dėl komentaro patarė kreiptis į jų advokatą Saulių Dambrauską.
Dirbo aplaidžiai?
2013 metų liepą J.Rauktienė parašė prašymą tuomečiui „Kapinių priežiūros“ direktoriui Algirdui Verbickui, prašydama jos vardu įteisinti kapavietės priežiūrą.
A.Verbickas savo įrašu ant prašymo vizavo „įteisinti“.
„Petrašiūnų kapinių vedėjo pareigas tuo metu ėjęs Antanas Pieniauskas mūsų akivaizdoje atliko registraciją, įrašė viską į specialią knygą. Įrašai buvo padaryti, bet nepasirūpinta jų išsaugojimu.
Kur prapuolė archyviniai duomenys apie prosenelį, fiksuoti nuo sovietmečio?“, – piktinosi I.Jacinaitė.
Šiais metais peržiūrėję knygas, kitą dokumentaciją, „Kapinių priežiūros“ atstovai nerado nė vieno įrašo apie V.Ramašausko palaidojimą Petrašiūnuose.
Neatmetama, jog kapo detektyvo košė užvirė dėl ankstesnė kapinių administracijos aplaidumo.
Į akis krinta nesutapimai
J.Rauktienės prašyme yra nesutapimų – pavyzdžiui, jis datuotas 2013 metų liepos 22 dieną, o „Kapinių priežiūros“ antspaudas byloja, kad prašymas buvo gautas liepos 19-ąją.
Kaunietė nurodė, jog jos prosenelis mirė 1946 metų sausio 6 dieną, nors tikroji mirties data – tų pačių metų rugsėjo 16-oji.
J.Rauktienės prašymo lape atsirado tuomečių Petrašiūnų kapinių darbuotojų įrašas „Jonas Ramašauskas, 1946.01.06“.
Išaiškėjo, jog šis V.Ramašausko bendrapavardis palaidotas tame pačiame kapinių kvartale, netoliese esančiame kape.
„Buvo nemažai keistų neatitikimų – ne tik dokumentacijoje, bet ir žmonių pasakojimuose.
V.Ramašausko giminaičiai tvirtina lankydavę jo kapą, tačiau kaimyninę kapavietę prižiūrintys žmonės sakė niekuomet ten jų nematę“, – stebėjosi „Kapinių priežiūros“ vadovas R.Čėsna.
Išvydo naują kauburėlį
Ginčai įsiplieskė praėjusių metų gruodžio 14 dieną, V.Ramašausko artimiesiems atvykus prie visai šalia esančio kito, Buragų šeimos kapo. Tuo metu jie atvažiavo paminėti V.Ramašausko dukters Onutės Ramašauskaitės-Buragienės mirties metinių.
„Atvykę į Petrašiūnų kapines pamatėme, kad prosenelio amžinojo poilsio vieta – jau užimta. Ten tik ką buvo palaidotas visiškai svetimas žmogus. Patyrėme šoką. Kape buvo pasidarbavę duobkasiai.
Žolę pakeitė žvyras, atsirado naujas kauburėlis, gėlės ir vainikai. Vaizdai mums pakirto kojas.
Kaimyninis kapas bėgant metams pamažu plėtėsi, užimdamas vis didesnį prosenelio kapo plotą. Pernai gruodį jis buvo visiškai užgrobtas ir atlaisvintas tik po didelių ginčų, mums pasitelkus advokatus.
Tie žmonės matė, kad mes lankome V.Ramašausko kapą, padedame gėlių, bet vistiek išdrįso užimti jo kapavietę“, – pasakojo J.Rauktienė, su portalo lrytas.lt susitikusi šių metų vasarį.
Išaiškėjo, jog gruodžio 6 dieną šioje vietoje buvo palaidota 90 metų moteris. Kilus triukšmui, jos palaikai sausio 12 dieną buvo iškasti ir perlaidoti kitose kapinėse.
Iš Petrašiūnų kapinių administracijos provaikaitė išgirdo, kad senutė palaidota teisėtai – esą toji kapavietė nebuvo įregistruota jokio žmogaus vardu.
Kapas – tuščias?
Šios garbaus amžiaus moters giminaičiai yra atgulę greta galimo V.Ramašausko kapo esančioje kapavietėje.
Senolės artimieji tvirtino, jog joje palaidotas artimas velionės giminaitis, tačiau kapinių administracijai buvo pateikti tik judviejų giminystės ryšį įrodantys dokumentai.
Nepaisant to, kapinių atstovus pavyko įtikinti ir leidimas laidoti senutę buvo išduotas.
Pasak R.Čėsnos, laidojant pensininkę ir vėl iškasant jos palaikus nebuvo aptikta nei seno karsto, nei kito žmogaus palaikų.
V.Ramašausko giminaičiai po svetimo žmogaus palaidojimo kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo kapo išniekinimo, bet ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
Prašymai – atmesti
Dėl kapo įteisinimo V.Ramašausko giminaičiai kreipėsi į „Kapinių priežiūrą“, jų prašymai buvo svarstomi savivaldybės kapaviečių identifikavimo komisijoje.
Šių metų birželį priimtas sprendimas kapo neidentifikuoti. Komisija rėmėsi tuo, jog niekur nėra rašytinių įrodymų apie V.Ramašausko palaidojimą Petrašiūnuose, o bažnytiniai įrašai liudija, jog jis amžino poilsio atgulė kitose, Amalių kapinėse.
Sprendime taip pat nurodoma, jog J.Rauktienė savo prašyme buvo pateikusi neteisingą prosenelio mirties datą, kritiškai įvertintas giminaičių pakviesto antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.
Svarsto apie genetinį tyrimą
Tačiau velionio vaikaičiai ir provaikaičiai su tokia savivaldybės pozicija kategoriškai nesutinka.
Vasarą jie ginčo kape jie pastatė kryžių su V.Ramašausko vardu, pavarde, gimimo ir mirties metais, perspėję valdininkus, kad kryžiaus pašalinimas bus vertinamas kaip kapo išniekinimas.
Giminaičiai kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog V.Ramašauskas yra palaidotas nurodytoje kapavietėje. Teisme artimieji žada liudyti apie dalyvavimą V.Ramašausko laidotuvėse, kapo lankymą, priežiūrą, pateikti tai įrodančias nuotraukas.
Neatmetama, jog gali būti paprašyta atlikti palaikų ekshumaciją ir genetinę ekspertizę, ištiriant V.Ramašausko palaikus ir jo artimųjų DNR.
Kiti du teismo posėdžiai įvyks lapkričio pabaigoje, planuojama apklausti liudytojus.
Neišklausė anūkės
V.Ramašausko giminaičių advokatas Saulius Dambrauskas
„Savivaldybės komisija nusprendė neidentifikuoti V.Ramašausko kapo, ignoruojant gyvų liudytojų parodymus. Pavyzdžiui, atsisakyta apklausti jo laidotuvėse dalyvavusią anūkę.
Velionio giminaičiai dešimtmečius lankė kapą, jį prižiūrėjo, padėdavo gėlių, yra nuotraukos. Todėl kalbos apie kapavietės užėmimo siekį yra visiškai nepagrįstos.
Valdininkai aiškina, jog velionis palaidotas Amalių kapinėse. Mes prašome pateikti atitinkamus įrašus kapinių knygose, kituose archyviniuose dokumentuose tačiau išgirstame, kad tokių įrašų nėra. Kaip tada galima tvirtinti apie Amalius?
Be to, bažnytiniame išraše žodis „Amalių“ taisytas, pradžioje yra „Pet“, galbūt turėta omeny Petrašiūnus.
Peržiūrėsime visas knygas, nes savivaldybės atstovai pateikia po vieną-kitą puslapį, nėra pilnos informacijos.
Mirusiojo giminaičiai nukentėjo dėl biurokratinių klaidų, patyrė didelius emocinius išgyvenimus“.
