Garliavoje sukurpta pedofilijos istorija net ir praėjus dešimtmečiui neturi aiškios pabaigos.
Laimutės Stankūnaitės ir D.Kedžio dvikova dėl teisės auginti dukterį buvo aplaistyta krauju, o į ją įsivėlė ne tik šeimos nariai, bet ir aukšti politikai.
Tačiau kas vis dėlto paskatino D.Kedį imtis plano X ir pradėti žudynes?
Buvęs Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, dabar advokatas Kęstutis Betingis mano, kad priežasčių būta daug – Andriaus Ūso padedama L.Stankūnaitė laimėjo bylą dėl vaiko auginimo, šeimą pasiekė žinia, kad neradusi įrodymų Vilniaus prokuratūra ketina nutraukti pedofilijos bylą, o į šmeižto istoriją įtraukti ir persekiojimų neapsikentę L.Stankūnaitė, jos sesuo Violeta Naruševičienė, verslininkas A.Ūsas ir teisėjas Jonas Furmanavičius kreipėsi į teisėsaugą prašydami iškelti bylas ne tik D.Kedžiui, bet ir jo seseriai Neringai Venckienei: „Kai jie suprato, kad žemė po jų kojomis pradėjo svilti, buvo pereita prie žmogžudysčių.“
– Kaip jūs, tuometis Kauno apygardos prokuratūros vadovas, sužinojote, kad nužudytas teisėjas J.Furmanavičius? – „Lietuvos rytas“ paklausė K.Betingio.
– Tą spalio 5-osios rytą man paskambino ir pranešė, kad galbūt nušautas žinomas žmogus – apygardos teismo teisėjas.
Tuo metu dar niekas iš buvusių įvykio vietoje negalėjo atsakyti, ar tai tikrai jis, todėl paprašiau savo pavaduotojo Vladimiro Kokoškino nuvykti ir viską išsiaiškinti.
Jis išvažiavo tikslinti duomenų, o aš tuo metu sulaukiau skambučių iš kitų pareigūnų, tarp jų – ir Vilniaus prokuratūros vyriausiojo prokuroro Ramučio Jancevičiaus. Jis manęs paprašė patikslinti, ar iš tokios markės ir tokio kalibro ginklo šaudyta.
Nustebau, kad jau kalbama apie konkretų ginklą. Atsakiau, kad tokių duomenų dar neturime.
– Apie kokį ginklą kalbėjo R.Jancevičius?
– „Baikal IŽ-79-8“ – tai iš dujinio į kovinį perdirbtas pistoletas, kurio naudojimo pėdsakų buvo rasta V.Naruševičienės nužudymo vietoje, o vėliau jis aptiktas ir prie D.Kedžio kūno.
Duomenys apie konkretų ginklą suintrigavo, bet tada rūpėjo kiti dalykai. Kaip tik gavome informacijos iš įvykio vietoje buvusių mūsų prokurorų.
Jie patvirtino, kad tikrai nužudytas teisėjas J.Furmanavičius, todėl nusprendžiau pats važiuoti į žmogžudystės vietą.
– Ar tuo metu jau įtarėte, kas galėjo nušauti teisėją?
– Pirma mintis buvo, kad tai padarė D.Kedys, nes tuo metu jau buvo parodytos kelios televizijos laidos, kurios pūtė pedofilijos skandalą, o duodamas interviu D.Kedys grasino naikinti pedofilus.
Jau po nužudymo atsirado liudytojas, kuris matė, kaip viskas vyko, – nuo teisėjo automobilio užblokavimo iki kontrolinio šūvio.
Jis papasakojo, kaip iš automobilio iššoko žmogus, kaip sunkiai bėgo, pargriuvo gatvėje, kaip jį vijosi kažkoks vyras su ginklu.
Pribėgęs prie nukritusiojo, kuris dar bandė gintis – buvo ištiesęs į priekį ranką, jis iš arti iššovė į galvą.
Tada pamaniau, kad gal tai ir ne D.Kedys, gal tai susiję su J.Furmanavičiaus darbu, nes jis nagrinėjo ne vieną sudėtingą organizuotų grupuočių bylą.
Iš praktikos žinau, kad ne visi gali žudyti. Tie šūviai iš arti į galvą tarsi ir sakė, kad tai gali būti gaujos nario, kuris jau nužudė ne vieną žmogų, darbas.
Būdamas įvykio vietoje paklausiau, ar gali būti, kad J.Furmanavičius nužudytas ginklu, kurį man minėjo R.Jancevičius. Man atsakė, kad pagal rastas tūteles iš tikrųjų toks ginklas ir galėjo būti panaudotas.
Išgirdęs tai pamaniau, jog R.Jancevičiaus vadovaujami prokurorai, kurių rankose pedofilijos byla buvo jau du mėnesius, turi apie šaulį pakankamai informacijos, tad nebus didelio vargo ištirti žmogžudystę.
Bet, kaip sakiau, tuo metu buvo dvi versijos: gal žudė D.Kedys, o gal tai susiję su J.Furmanavičiaus darbu.
Kauno kriminalinės policijos viršininko Dariaus Žukausko paklausiau, ką mes žinome apie D.Kedį. Jis atsakė, kad išsamesnės informacijos neturi, nes bylą yra perėmę Vilniaus pareigūnai, gal net įsitraukęs Policijos departamentas, kad jie vykdo visą veiklą, taip pat ir telefonų kontrolę.
Nutarėme, kad pirmiausia reikia išsiaiškinti, kur dabar yra D.Kedys. Tačiau ilgai jokios informacijos negavome.
Per Kauno apygardos teismo pirmininką pradėjome ieškoti N.Venckienės – suradome seminare Molėtuose. Ji paaiškino, kad nieko nežino apie brolį. Pradėjome ieškoti jos sutuoktinio Aido Venckaus – tas kažkur pajūryje, pakeliui į Juodkrantę, irgi nieko nežino.
Ieškojone D.Kedžio toliau, nes daugėjo įtarimų, kad tai gali būti susiję su jo grasinimais A.Ūsui bei L.Stankūnaitei ir jos seseriai.
Susirūpinome, kur jie yra. Nurodėme pareigūnams pabandyti visus rasti ir įspėti, kad būtų ten, kur yra, kad nebandytų niekur važiuoti.
Per tą laiką atvyko generalinis prokuroras, policijos generalinio komisaro pavaduotojas Visvaldas Račkauskas su savo komanda.
Sėdėjome mano darbo kabinete ir tarėmės, ką toliau daryti, nes vis dar buvo dvejonių, ar paskelbti D.Kedžio paiešką.
Posėdžiaujančius mus ir pasiekė dar viena baisi žinia – nužudyta V.Naruševičienė. Daugiau abejonių neliko, kad tai padarė D.Kedys.
– Kodėl nepavyko apsaugoti V.Naruševičienės?
– Kol svarstėme, kas tai galėjo padaryti, mums pasisekė surasti L.Stankūnaitę, kuri buvo susitikime su dukra, ir A.Ūsą.
Juos pavyko apsaugoti, o V.Naruševičienės nespėjome, nors buvo likę labai nedaug.
Dabar neprisimenu, kas ją buvo perspėjęs, kad jai kilo pavojus. Ji bėgo iš namų, bet jau buvo vėlu – D.Kedys jos jau tykojo.
Toks pat likimas būtų ištikęs ir L.Stankūnaitę bei A.Ūsą, nes kaip vėliau paaiškėjo, D.Kedys buvo viską apskaičiavęs, viską suplanavęs. Jis žinojo, kas, kada ir kur tą rytą važiuos. Jie turėjo tapti taikiniais.
Tuo metu buvo kilę įtarimų, kad pavojus gali grėsti kai kuriems pareigūnams, kurie tyrė vadinamąją pedofilijos bylą, bet tai darė ne taip, kaip norėjo D.Kedys, ir buvo išvadinti pedofilais bei pedofilų rėmėjais.
– Kur D.Kedys dingo išvažiavęs iš V.Naruševičienės namų? Ar turėjote kokios nors informacijos apie jo judėjimą?
– Pasišalinęs iš V.Naruševičienės nužudymo vietos jis važiavo toliau žudyti, bet pateko į nenumatytą situaciją – susidūrė su sunkvežimiu.
Palikęs viską automobilyje, jis ėjo pėsčiomis, važiavo maršrutiniu autobusu. Tai sujaukė jo planus.
Tai, kad tuo automobiliu važiavo jis, neabejojama. Jame liko ir jo daiktų, ir jo biologinių pėdsakų. Jų taip pat rasta ant J.Furmanavičiaus automobilio pavarų svirties.
D.Kedys į teisėją pradėjo šaudyti dar tuomet, kai pastarasis sėdėjo automobilyje. Bet J.Furmanavičius, nors ir buvo sužeistas, persirito per keleivio sėdynę ir išlipęs pasileido bėgti.
Kadangi be vairuotojo likęs automobilis važiavo toliau, D.Kedys įšoko į vidų ir jį sustabdė. Tai žudikas darė tam, kad nebūtų užkirstas kelias jam išvažiuoti.
Vėliau sužinojome, kad jis grįžo prie V.Naruševičienės namų, persėdo į į netoli jų paliktą „Volkswagen Transporter“ ir išvažiavo.
Daugmaž žinojome, į kurią pusę jis pasuko, buvo organizuojama paieška, kurioje dalyvavo ir policija, ir Viešojo saugumo tarnyba, buvo užkertami visi išvažiavimo iš Kauno keliai.
Po to sužinojome, kad D.Kedys buvo užsisakęs kambarį viename Kauno viešbutyje, ten norėdamas suklaidinti tyrėjus paliko savo telefoną, vėliau jis buvo pastebėtas viename pakelės viešbutyje netoli Kauno, o po to dingo.
Neabejoju, kad tai padaryti jam padėjo artimieji, kurie gerai išmano kriminalistikos niuansus.
– D.Kedžiui pradingus buvo svarstomos įvairios versijos, kur jis gali būti, jo ieškota netgi Ispanijoje. Ar žinote, kur jis vis dėlto slapstėsi?
– Įvairių paieškos planų buvo, tačiau visą laiką nekilo abejonių, kad D.Kedžio artimieji žino, kur jis yra. Gal ne motina, ne tėvas, bet buvo ratas žmonių, kurie tikrai žinojo ir jį globojo.
Tuo metu buvo tikrinamos visos jo pažintys. Buvo stebimas Albertas Žilius, vėliau išlindo Raimundo Ivanausko pavardė.
Nors nieko konkretaus užčiuopti nepavyko, žinojome, kad jis yra kažkur netoli ir kada nors turi išlįsti, tik nežinojome, kada.
Vykdydami D.Kedžio paiešką vis labiau įsitikinome, kad kažkas policijoje yra susijęs su Venckais ir Kedžiais ir jiems nutekina visą tyrimo informaciją.
Tam, kad tai patikrintume, buvome sugalvoję visokių būdų, kol galiausiai įsitikinome – informacija nuteka iš tyrimo grupės dalyvių ir ji šeimą pasiekia labai greitai.
Po to mums buvo pareikšta, kad kauniečiai su šia byla toliau dirbti negalės, o ir aš esu blogas, todėl byla buvo perduota Generalinei prokuratūrai.
Nors mūsų darbuotojai buvo įtraukti į darbo grupę, apie šią bylą po to žinojau vis mažiau, nors, aišku, informacijos gaudavau ir stengiausi judinti pareigūnus, kad aktyviau dirbtų.
– Vis dėlto kai 2010 metų balandžio 17 dieną Šlienavoje buvo rastas D.Kedžio lavonas, dirbti vėl teko jums.
– Po to, kai D.Kedys dingo, kiekvieną rytą peržiūrėdavau policijas suvestines.
Tada, pirmadienio rytą, atėjęs į darbą žiūriu suvestines ir matau – rastas neatpažintas asmuo su ginklu, labai jau panašus į mūsų veikėją. Iškart liepiau tą informaciją patikrinti savo pavaduotojui ir policijai. Išsiuntė žmones į morgą, netrukus jau buvo aišku, kad tai – D.Kedys.
Kol mes tikrinome, ar tai jis, jo namiškiai jau lakstė aplink mūsų langus. Jie anksčiau nei mes žinojo, kad D.Kedžio kūno reikia ieškoti morge.
Vėliau, kaip sužinojau iš tuose namuose darytų įrašų, jie kalbėjo, esą gavo kažkokį raštelį, kad ieškotų D.Kedžio lavoninėje, todėl ir pradėjo jo paieškas.
– Radus D.Kedžio lavoną paaiškėjo, kad policija net nesugebėjo surasti ir apklausti visų jo giminaičių.
Tik po D.Kedžio mirties buvo surastas Šlienavoje su dukterimi gyvenęs Laimutės Kedienės brolis Teisutis Markauskas. Ar tikrai D.Kedys slėpėsi pas jį?
– Kai pradėjome aiškintis, kaip tai atsitiko, paaiškėjo, kad nebuvo rastas ne tik T.Markauskas, – tų nerastų giminaičių buvo daug daugiau.
Kodėl jie nebuvo rasti, manau, geriau galėtų paaiškinti patys pareigūnai.
Aš žinau tik tiek, kad radus lavoną buvo pradėta aktyviau dirbti ir pats T.Markauskas jau buvo prašnekintas, jau ruošėsi papasakoti, kaip viskas buvo, kas D.Kedį globojo, bet staiga atsisakė bendrauti su teisėsaugininkais. Matyt, tai padarė paveiktas giminaičių.
– O kokių rezultatų davė jūsų paieškos?
– Kai buvo rastas D.Kedžio kūnas, vėl paprašiau Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų pagalbos, nes policijos veiksmai nekėlė daug pasitikėjimo.
Planas buvo toks – sudarome grupes ir šukuojame visą teritoriją. Viskas vyko, kaip numatyta, tačiau maždaug po valandos sulaukiu tos tarnybos vadovo Sergejaus Madalovo skambučio: „Prokurore, gelbėkite, ministras man atskaitė pamokslą, kviečia pasiaiškinti į Vilnių ir uždraudė man toliau bet ką daryti.“
Skambinu ministrui Raimundui Palaičiui, sakau, jūs S.Madalovo nekaltinkite, jis dirba mano nurodymu, nes reikia surasti vietą, kur slapstėsi D.Kedys.
Viskas baigėsi tuo, kad situaciją sušvelninau, tačiau S.Madalovo vadovaujami pareigūnai nutraukė paieškas ir išvyko, nors buvo apėję tik pusę teritorijos.
Ir dabar esu įsitikinęs, kad jeigu paieškoms nebūtų užkirstas kelias, mes tikrai būtume aptikę, kur D.Kedys buvo slepiamas.
– Ar tiesa, kad netoli T.Markausko namų stovėjo mediniai sandėliukai, kurie, suradus D.Kedžio lavoną, paslaptingai sudegė?
– Tiesa, bet iki jų nenuėjome, nors buvo likę labai nedaug. Jei nebūtų buvę atšaukti Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai, mes tą vietą būtume radę.
– Šioje byloje vis dar daugybė neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kur D.Kedys įsigijo ginklą, kuriuo nušovė V.Naruševičienę ir J.Furmanavičių ir apie kurį jums iškart po teisėjo nužudymo kalbėjo R.Jancevičius?
– Apie tą ginklą buvau užsiminęs per vieną pasitarimą. Buvo susirinkusi prokuratūros vadovybė, policijos vadovai, prie stalo paklausiau, ar nebūtų galima apie tą ginklą pasakyti daugiau detalių.
Į šį klausimą nebuvo atsakyta. Tik vėliau sužinojau, kad Kauno apygardos pareigūnai buvo išvykę į liudytojų apklausas, per kurias tam tikri asmenys paliudijo, kad D.Kedys ginklą įsigijo Vilniuje, iš ko pirko, kiek mokėjo. Bet tuo viskas ir baigėsi.
Nežinau, kodėl niekas toliau nesiaiškino, gal ta informacija nepasitvirtino, o gal jos niekam nereikėjo.
Manau, kad Policijos departamento pareigūnai apie tai turėjo daugiau žinių, bet tuo metu buvo pradėtos bylos prieš juos ir, matyt, jie stengėsi save apsaugoti.
– Ar manote, kad Policijos departamento pareigūnai, kurie buvo teisiami, bet išteisinti, tikrai žinojo apie žmogžudystes daugiau, nei sakė?
– Iš įrašų, kurie buvo užfiksuoti prieš žudynes, bet mus pasiekė tik po D.Kedžio mirties, aišku, kad likus porai dienų iki nužudymų D.Kedys buvo kviečiamas į Policijos departamentą.
Jis nenorėjo važiuoti, nes bijojo būti suimtas. Vadinasi, D.Kedys jiems buvo žinomas ir su juo buvo dirbama, bet turėdami informacijos apie D.Kedį pareigūnai ja su niekuo nepasidalijo, o kai jis dingo, matyt, tikėjosi greitai jį surasti ir patys būti paskatinti už bylos ištyrimą, tačiau ir patys pasijuto suvedžioti ir apgauti.
Manau, kad jei jie būtų pasidaliję informacija, tyrimo rezultatai būtų efektyvesni ir geresni.
– Jums nebuvo žinomas nei R.Ivanauskas, nei Mindaugas Žalimas?
– Apie M.Žalimą nežinojome, R.Ivanauskas ir A.Žilius buvo įvardinti kaip asmenys, kurie bendravo su D.Kedžiu.
Vėliau netgi buvau gavęs informacijos, buvo asmenys, kurie sutiko tai paliudyti, kad A.Žilius su D.Kedžiu susiję su narkotikais. Perdaviau šią informaciją tyrėjams, bet ta tema buvo užgesinta, kaip ir daug kas šioje byloje. Ir to priežastis – baimė.
Šioje byloje daug kas susiję su baime. Vienas buvo kovotojas, kiti – blogiukai, kurie esą tvirkino vaiką ir už tai buvo nubausti. Ir visi bijojo prisiliesti prie šios bylos, nes buvo didelis spaudimas, taip pat iš politikų pusės.
Viso to galėjo ir nebūti, jei būtų buvę tinkamai reaguota, jei pareigūnams būtų leista dirbti, jei nebūtų įsikišę politikai, kurie net nebandė išsiaiškinti situacijos, bet ją naudojo savo tikslams, kad sujauktų valstybinių institucijų darbą, ką nors pašalintų iš pareigų, pasiskirtų jiems reikiamus asmenis.
Vėliau ir pati N.Venckienė patikėjo, kad ji gali būti lydere, kad ji gali tapti prezidente.
– Ar tiesa, kad D.Kedžiui įtaką darė jo sesuo N.Venckienė?
– Iš įrašytų pokalbių matyti, kad D.Kedį buvo nesunku paveikti, įtikinti. Jis pasidavė sesers, kitų aplinkinių, sakančių, kad visi aplink yra negeri, kad skriaudė vaiką, įtakai.
O kur dar N.Venckienės parašyti dokumentai ir laiškai, kuriuos ji siuntinėjo, bei duomenys, kad jis galėjo būti paveiktas psichotropinių vaistų.
Po viso to D.Kedys pats pradėjo tikėti, kad viskas, ką jam sako sesuo, yra tiesa, kad yra pedofilai ir juos reikia naikinti.
– Manote, kad apie planuojamas žmogžudystes žinojo ir šeimos nariai?
– Pažiūrėkime, kas vyko spalio 5-ąją. N.Venckienė išsiunčia D.Kedžio vardu laiškus valstybės vadovams ir išvyksta į Molėtus, A.Venckus mauna į kitą Lietuvos pusę, o namuose tyla, niekas nieko nežino.
Manau, kad šeima jeigu ne žinojo, tai jautė, kad D.Kedys gali pratrūkti, ir stengėsi tą dieną nebūti namuose.
– Aišku, kodėl D.Kedžio ir jo šeimos taikiniu tapo L.Stankūnaitė, A.Ūsas, V.Naruševičienė.
Kaip jūs manote, kodėl buvo nužudytas J.Furmanavičius, kur jis N.Venckienei perėjo kelią?
– Gali būti, kad dėl savo charakterio. Kai jį kaltino pedofilija, jis, būdamas teisininkas, nepatikėjo, kad taip toli viskas gali nueiti.
Jis ilgai nekreipė dėmesio į tas kalbas, kurios sklandė aplink, sakė, kad šitaip negali būti, kad tai nesąmonės.
Ir kai jis pamatė, kad viskas krypsta į blogąją pusę, kad viskas nuėjo jau per toli, kreipėsi į policiją, bet net ir tada niekas rimtai nevertino šių dalykų.
Manyčiau, kad jis buvo pasirinktas dėl savo ramaus charakterio.
N.Venckienė žinojo, kad iš J.Furmanavičiaus nebus aštresnio atsako, todėl situaciją bus galima rutulioti toliau.
Mat prieš tai ji mėgino prikibti ir prie kitų teisėjų, bet tie labai aiškiai pasiuntė ją į atitinkamą vietą ir liepė nekišti nagų.
Jie išreiškė savo tvirtą poziciją, todėl šiai istorijai netiko.
Žmogžudystėms ruošėsi kelis mėnesius
- Planą žudyti žmones D.Kedys ėmė kurpti 2009 metų vasarą – pas jį gyvenusiam A.Žiliui nuolat kalbėdavo, kad išžudys visus pedofilus, o šis jam turės padėti.
- Kai A.Žilius suprato, kad draugas nejuokauja, nusigėrė, o po to grįžo atgal į Juodkrantę.
- Kitas draugas – Raimundas Ivanauskas – daug padėti negalėjo, nes laukė akių operacijos, todėl buvo rastas naujas pagalbininkas – anksčiau teistas, apsauginiu dirbęs M.Žalimas.
- 2009 metų rugsėjo 6 dieną D.Kedys ir R.Ivanauskas nuvyko pas M.Žalimą į Vilnių ir aptarė žmogžudysčių planus. Po nužudymų M.Žalimas turėjo pasitikti Marijampolėje ir pervežti D.Kedį į sodo namelį prie Vilniaus.
- Po savaitės M.Žalimas iš R.Ivanausko namų paėmė kelis krepšius su D.Kedžio daiktais ir nuvežęs paliko namelyje, kuris turėjo tapti laikina garliaviškio prieglauda.
- Vėliau M.Žalimas apie D.Kedžio planus žudyti pranešė Policijos departamentui, tačiau į jo informaciją nebuvo tinkamai sureaguota.
- Rugsėjo 8 dieną D.Kedys apsilankė Kaune esančioje reklamos įmonėje „Rodiklis“ ir užsisakė lipdukų su užrašu „Kauno keliai“. Už juos jis sumokėjo 65 litus ir pats atsiėmė rugsėjo 15 dieną,
- Rugsėjo 21 dieną apie 17 val. 20 min. D.Kedys užsuko į Kaune, A.Mickevičiaus gatvėje, esančią ginklų parduotuvę „Sidabrinė kulka“ ir nusipirko 50 šovinių.
- Kad šovinius pirko jis pats, liudija parduotuvės knygoje likę įrašai – D.Kedžio vardas, pavardė, asmens kodas, leidimo laikyti ginklą numeris ir jo ranka suraitytas parašas.
- Automobilį „Volkswagen Golf“ D.Kedys nusipirko dar liepą, o rugsėjo 27 dieną apie 11 val. už 2300 litų Kazlų Rūdoje įsigijo baltos spalvos „Volkswagen Transporter“ mikroautobusą. Kaip tyrėjams pasakojo jo buvęs savininkas, pirkėjas dėl kainos nesiderėjo, jam buvo svarbiausia, kad mašina važiuotų.
- Spalio 3 dieną apie 15 val. mikroautobusu „Volkswagen Transporter“ D.Kedys atvažiavo pas Klonio gatvėje gyvenantį kaimyną ir paaiškinęs, kad automobilį įsigijo Klaipėdoje, paprašė jį pasaugoti garaže. Mikroautobusą D.Kedys pasiėmė kitos dienos vakarą, apie 23 val.
- Šiek tiek anksčiau, apie 18 val., D.Kedys apsilankė viešbutyje „Via Baltica“ ir pateikęs savo asmens tapatybės kortelę užsisakė kambarį dviem paroms.
- Už viešbutį D.Kedys sumokėjo 198 litus, tačiau gavęs kambario raktus jame buvo tik keturias minutes. Tai užfiksavo viešbutyje įrengtos vaizdo kameros.
- Į viešbutį D.Kedys daugiau negrįžo. Po žmogžudysčių jo kambaryje buvo rastas už spintelės užkištas mobilusis telefonas.
- Tą patį vakarą D.Kedys buvo pastebėtas ir Vaišvydavoje, prie V.Naruševičienės namų. Netoli jų jis paliko savo automobilį „Volkswagen Golf“.
- Žmogžudysčių dieną, spalio 5-ąją, D.Kedys išėjo iš namų apie 7 val. o tuo metu jo sesuo N.Venckienė parašė aštuonis skundus įvairioms instancijoms – prašė nušalinti generalinį prokurorą ir dar kelis pareigūnus, susijusius su išgalvotos pedofilijos byla. Šiuos laiškus ji 8 val. išsiuntė iš Garliavos pašto.
- Vėliau ekspertai nustatė, kad šiuos skundus N.Venckienė surašė ant iš anksto D.Kedžio pasirašytų lapų.
- Apie 8 val. 30 min. D.Kedys mikroautobusu atvažiavo į V.Sladkevičiaus gatvę. Jis užkirto kelią iš kiemo išvažinėjančiam teisėjui J.Furmanavičiui (nuotr.) ir jį nušovė.
- 8–9 val. tas pats baltas mikroautobusas buvo pastebėtas važiuojantis nuo Rokų. Liudytojų teigimu, vairuotojas labai skubėjo, važiavo viršydamas greitį su įjungtu geltonu švyturėliu.
- Šį „Volkswagen Transporter“ liudytojas apie 11 val. 30 min. matė netoli Piliuonos gatvės 46-uoju numeriu pažymėto namo, kuriame gyveno V.Naruševičienė. Tuo laiku ji ir buvo nužudyta.
- V.Naruševičienės kūną apie 12 val. rado iš mokyklos grįžusi jos dukra. Beveik tokiu pačiu metu Panemunėje, Gariūnų ir Kurtinių gatvių sankryžoje, D.Kedžio vairuojamas automobilis „Volkswagen Golf“ atsitrenkė į R.Vaičiūno vairuojamą sunkvežimį.
- Nors automobiliai tik vos vos susilietė, „Volkswagen Golf“ vairuotojo elgesys R.Vaičiūnui pasirodė keistas – avarijos kaltininkas bandė slėpti savo veidą ir nesileido į kalbas. Paklaustas, kas atsitiko, jis tik ištarė: „Slidu.“ Po to čiupęs iš automobilio krepšį puolė bėgti.
- Palikęs automobilį vidury kelio D.Kedys nuėjo iki Vaidoto gatvės ir įsėdo į maršrutinį taksi, važiuojantį į Vaišvydavos pusę.
- Dingusio ir ilgai ieškoto D.Kedžio kūnas Šlienavoje buvo rastas 2010 metų balandžio 17 dieną apie 14 val. Lietuvos ir užsienio ekspertai nustatė, kad visiškai girtas (kraujyje rastos 3,07, o šlapime – 3,65 promilės) D.Kedys paspringo savo skrandžio turiniu.
- Išgalvotos pedofilijos istorija tapo politine vėliava D.Kedžio seseriai N.Venckienei. Ji su savo suburta partija pateko į Seimą, tačiau pajutusi, kad gali tekti atsakyti už įvykdytus nusikaltimus, paspruko į JAV. Netrukus ji turėtų būti perduota Lietuvai.
