„Kiekvienas tokią diagnozę išgirdęs galvoja – aišku, yra toks stereotipas vis dar, bet jis pakankamai gajus ir aš nesu išimtis – tai yra mirties nuosprendis. Pusantros paros teko su tuo tvarkytis ir suprasti, kad tai nėra pabaiga“, – sakė S.Skvernelis.
Anot jo, gydymo kursas darbui Vyriausybėje visiškai nekenkia. Apie tolimesnę politinę ateitį premjeras kol kas negalvoja, tačiau neslepia, kad svarsto įvairias galimybes – net ir visišką karjeros keitimą.
„Aš visą gyvenimą ne dirbau, o tarnavau valstybei. Ir gavosi dabar taip – politiniai ciklai kas 4 metai kartojasi – tai yra paaukota sveikata. Tai yra mirtina ligą, ką bešnekėtume, viskas atiduota valstybei, Lietuvai – tokia yra kaina.
Tą turime žinoti visi ir nusiteikti, kurie sąžiningai ir dorai, iš visos širdies dirba“, – sakė S.Skvernelis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir premjero S.Skvernelio pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“.
– Premjere, kaip jūs jaučiatės?
– Puikiai.
– Puikiai ir atrodote. Suprantu, kad procedūros, gydymas yra sėkmingas?
– Kol kas taip. Tikiuosi, kad taip ir bus iki pat galo.
– O kaip sekasi darbuose? Jūs neapleidote darbų. Nesudėtinga, vis tiek jūsų liga nėra sloga?
– Tai priklauso nuo nusiteikimo ir kaip jautiesi. Aš jaučiuosi kol kas labai gerai ir darbas yra vienas iš tų būdų būti veikloje, užimti kitas mintis. Kol kas man tai netrukdo, tai yra suderinama. Aš tik pasiimu nedarbingumą tą dieną, kai yra lašinami vaistai. Tada negaliu išeiti į darbą, o rytoj einu į darbą.
– Jūs pats užsiminėte apie mintis. Kai žmonės išgirsta tokią diagnozę, kaip jūsų, neabejoju, kad visiems būna šokas. Turbūt ir minčių būna įvairiausių, scenarijų įvairiausių prisigalvojame savo galvoje. Ar jums kažkas panašaus buvo? Kaip jūs tvarkėtės su psichologija?
– Matyt kiekvienas individualiai. Kiekvienas tokią diagnozę išgirdęs galvoja – aišku, yra toks stereotipas vis dar, bet jis pakankamai gajus ir aš nesu išimtis – tai yra mirties nuosprendis. Pusantros paros teko su tuo tvarkytis ir suprasti, kad tai nėra pabaiga.
Šiandien turime tikrai puikius rezultatus tokių onkologinių ligų gydymo ir viską galima įveikti, reikia nepasiduoti, kovoti. Aš kovoju, nepasiduodu ir negalvoju pasiduoti.
– Bet netikėta buvo?
– Netikėta buvo. Buvo tam tikros prielaidos, juo labiau, nebuvo jokių simptomų ar pojūčių, kad organizmas signalizuotų, jog kažkas yra. Jeigu ne profilaktinis patikrinimas, galėjo tai baigtis gerokai liūdniau. Bet aš ne kartą sakiau, tikrai skatinu, patariu tą įprotį išsiugdyti – mes tikrai turime daugybę prevencinių programų, kurių neišnaudoja mūsų gydymo įstaigos.
Žmonės nenori, bijo, galvoja, kad ten sudėtinga, eilės ir visa kita. Bet tai profilaktinis patikrinimas, tai nėra skubi pagalba, galima užsirašyti, nebijoti, eiti. Kuo anksčiau diagnozuojama, tuo tikrai ir gydymo rezultatas yra geresnis.
Kaip juokauja kai kurie medikai, toks juodas humoras – nėra sveikų žmonių, yra tik nediagnozuoti. Iš tiesų tą reikia daryti ir čia mums milžiniškas iššūkis, kad šitos prevencinės programos, kurios jau yra ir kalbant apie ateitį, būtų prieinamos kuo didesnei mūsų visuomenės daliai, kad tikrai žmonės pasitikėtų, nebijotų, eitų.
Sėkmingų istorijų yra tūkstančiai, nes kiekvienais metais diagnozuojama onkologinių ligų keliolika tūkstančių ir sėkmės istorijų yra praktiškai gerokai daugiau. Atskiros rūšys, net ir kalbant apie ketvirtą stadiją – išgydoma iki 80 proc.
Mes vis tiek esame visuomenė, kur ilgėja gyvenimo trukmė ir mes matome tas tendencijas Europoje ir pasaulyje, kad visgi pagrindinė mirties priežastis ar susirgimai tampa onkologiniai, o ne tradiciniai – kraujagyslių, kraujotakos, širdies sistemos ligos. Reikia tiesiog tikėti savo mediku, eiti, pasitikėti ir išnaudoti tą mediciną, ką mes turime.
– Kalbėjote apie profilaktinį patikrinimą. Labai dažnai būna, kad nuėjus pas šeimos gydytoją pasitikrinti profilaktiškai, žiūri kaip į kokį kvailį: ko tu čia atėjai ligų ieškoti. Turbūt tai labai atbaido žmones.
– Turbūt yra dalis tiesos ir jūsų žodžiuose, bet kiek man teko susidurti – aišku, aš turėjau specifinę galimybę, nes buvo privalomi patikrinimai ilgus dešimtmečius, reikėjo tikrintis vidaus reikalų sistemoje. Galbūt tas ir suformavo tokį įprotį, tikrai nemačiau nė karto, atėjus ir pasakius, kad noriu profilaktiškai, pasakytų, kad ko čia ligų ieškai.
Tikrai taip nėra. Gal tokių atvejų pasitaiko. Vėlgi, mes mažai žinome. Aš ir pats susidūriau ankstesniais metais: sukanka tau tam tikras amžius, tu tampi rizikos grupės galimu nariu ir tau sako: yra tokia programa, ten gali tau kraujagysles patikrinti, pasinaudokite.
Aš irgi buvau priaugęs svorio, tai irgi dar papildoma rizika. Vėlgi, reikia galvoti ir apie profilaktiką, mitybą, stresą.
– Pakeitėte savo racioną?
– Pakankamai seniai, nes tas darbas, kuris buvo, atrodo, visi jau priprato ir aš prie to pripratau – pilnesnės formos. Dabar esu toks, koks buvau 2016 m., prieš tampant premjeru. Tada to sporto buvo daug, streso buvo, pasirodo, mažiau, nors ir taip atrodo, kad valdau tą stresą.
Bet iš tiesų visa tai, kas vyksta čia, politikoje, ypač kai susiduri su akivaizdžia neteisybe ir melu, kažkur lieka. O tas kažkur prasiveržia į tokias ligas.
Tai reikia sportuoti, judėti, galvoti ne tik apie darbą, bet ir gerokai svarbesnius dalykus, mylėti draugus, artimus, šeimą. Ir galbūt daugiau gėrio įžvelgti visur, o ne karo, priešų. Tai labai svarbu – nusiteikimas.
– Suprantu, kad šiek tiek jūsų mąstymas pasikeitė? Bet kokiu atveju, kai susiduri su kažkokia problema, vertybės kitokios atsiranda. Teisingai sakau?
– Žinoma, aš visą gyvenimą ne dirbau, o tarnavau valstybei. Ir gavosi dabar taip – politiniai ciklai kas 4 metai kartojasi – tai yra paaukota sveikata. Tai yra mirtina ligą, ką bešnekėtume, viskas atiduota valstybei, Lietuvai – tokia yra kaina. Tą turime žinoti visi ir nusiteikti, kurie sąžiningai ir dorai, iš visos širdies dirba.
O tas požiūris pasikeitė gerokai anksčiau, po įvairiausių rinkimų, ir prezidento rinkimų. Tada pamatai, daug ką įvairiai pradedi vertinti. Aišku, šitas signalas kaip perkūnas iš giedro dangaus, priverčia tikrai susimąstyti ir pagalvoti, kas yra gyvenime pas mus svarbiausia.
– Neuždavėte sau klausimo „kodėl man“?
– Ne. Aš galbūt šiuo keliu nenuėjau, nes nesu pirmas, nesu paskutinis. Yra keliolika tūkstančių žmonių, kuriems yra gerokai blogiau, kurie pavėluotai kreipėsi į medikus. O aš savo paaiškinimą turiu, kadangi jokių kitokių indikacijų nėra, tai iš esmės tikrai yra streso pasekmė. Nors visada galvojau, kad puikiai tvarkausi, jis manęs neveikia.
Bet kažkur viduj, matyt, tūnojo ir tas neteisybės jausmas įtaką darė. Kai pagalvoji apie tas politines batalijas, kai tavo kolegos politikai akivaizdžiai meluoja, žinodami sako netiesą – nekalbu apie kritiką. Kritikos reikia, nes klaidų pridaryta nemažai yra ir dabar kai pats pažiūri atgal, daug ką buvo galima kitaip daryti. Tai yra normalu.
Bet kai tu akivaizdžiai matai, kad žinant arba kuriamos sąmokslo teorijos kai kuriose žiniasklaidos priemonėse, tiesiog galvoji: kaip taip galima net sugalvoti? Atsiliepia tie dalykai greičiausiai, nors aš galvojau, kad manęs tai neliečia.
– Labai daug žmonių, susirgusių vėžiu, kalba apie tai, kad labai svarbu yra psichologo pagalba. Lietuvoje onkopsichologai yra tik didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Jeigu žmogus suserga Vilkaviškyje, Mažeikiuose ar dar kažkokiame mažesniame miestelyje, jis net negauna psichologinės pagalbos.
Išgirdęs tą diagnozę jis gali patirti labai didelį šoką ir vien tai nepadeda žmogui sveikti. Nemanote, kad tai yra labai didelė problema ir jums, kaip atsidūrusiam toje barikadų pusėje ir matančiam, kaip iš vidaus viskas vyksta, galbūt reikėtų kažkokių iniciatyvų imtis?
– Kiekvienas individualiai vertina, kas pats susitvarko, kas su šeimos pagalba, kas su dvasininko, draugo. Kai kam reikia, bet visi mūsų centrai, kur sprendžia gydymo klausimą, turi psichologus. Bet faktas, kad tai nėra pakankamai.
Psichologinis susitelkimas ir tiesiog nepalikimas vieno žmogaus su ta problema ir profesionalus paaiškinimas, kas tai yra, kokios yra galimybės, ką tu turi daryti – labai svarbu. Vieni susitvarko patys, sugeba nusiteikti, susidėlioti, kitiems reikalinga pagalba.
Apskritai kalbant apie psichologų pagalbą visose srityse – nuo savižudybių iki įvairiausių ligų, nebūtinai onkologinių – ji pas mus nėra išplėtota.
O kalbant apie buvimą barikadų pusėje – visi mes esame toje pačioje barikadų pusėje. Bet faktas, aš tikrai turiu galimybę daugiau pabendrauti su medikais ir su likimo broliais ir seserimis. Aš čia būsiu ir esu aktyvus proceso dalyvis.
Likimas matyt lėmė, tikrai nenoriu likti nuošalyje, noriu padėti žmonėms kuo galiu ir kaip Vyriausybės vadovas, ir kaip žmogus, susidūręs su ta problema. Daug mes pavyzdžių turime, kad psichologinis nusiteikimas laimėti turbūt didžiausią iššūkį, koks gyvenime bebūna, yra labai svarbu.
Aš tikrai čia esu ir būsiu, kiek mano pastangos ir paslaugos bus reikalingos. Aš tikrai įdėsiu viską, ką galiu.
– Reikia kurti tokius etatus regionuose. Tikrai Sveikatos apsaugos ministerija gali kažką nuveikti.
– Pokyčiai, kurie sistemoje turi įvykti, yra labai vangūs ir inertiški. Ne vien etatų įkūrimas – tai irgi svarbu, bet turime kalbėti apie visą vaizdą pačioje sveikatos sistemoje ir matyti galbūt net ne iš valdiškos, ministerijos, biurokratinės pusės ar iš tikrųjų pacientų interesai yra svarbiausi. Jeigu yra taip, ar mes tikrai elgiamės ir darom taip, kad taip būtų.
Kur yra medikas, ar jis dirbdamas, savo profesines žinias taikydamas būtent šitam interesui yra pajungtas, kad pacientas yra svarbiausias, ar kartais mes nukrypstame į organizacinius, biurokratinius sprendimus, kurie irgi yra labai svarbūs, kalbant apie sistemos efektyvumą.
Dar turime metus su trupučiu laiko ir tikrai postūmių sveikatos apsaugos sistemoje ir kito požiūrio turime ieškoti. Vėlgi, tai yra ir Vyriausybės atsakomybės sritis ir manau, kad padirbėsime ta linkme.
– Dar viena problema yra vaistų, gydymo prieinamumas. Jūsų liga limfoma gerai pasiduoda gydymui. Bet jeigu yra kita stadija, dažnai prireikia inovatyvaus gydymo, o jis yra nekompensuojamas. Be to, tokiais atvejais žmogui reikia kreiptis į Retų atvejų komisija, ji nagrinėja, sprendžia, kokius vaistus skirti, ką kompensuoti, ką ne.
Netgi onkologai kalba apie tai, kad sistema yra labai subiurokratinta ir sprendžia valdininkai, o ne medikai, ko reikia pacientui ir ko nereikia. Turbūt labai daug gyvybių pakimba ant plauko vien dėl požiūrio ir biurokratizmo?
– Jūs teisi. Dabar tenka daugiau bendrauti su medikais, matome tas problemas ir pakankamai retai besirenkančią komisiją, kalbant apie tokio tipo vaistų įtraukimą į kompensuojamųjų sąrašą. Manau, kad artimiausiu metu bus sprendimai, kad ne du kartus per metus rinktųsi.
Toliau, stebino ir mane, kad daugelyje sprendimų priėmimų komisijose, kurios yra, nėra nė vieno gydytojo, mediko. Tai tikrai nėra normalu ir gydytojai pagrįstai jaučiasi atstumti, nors jie geriausiai žino, ko reikia. Lygiai tas pats yra, koks vaistas yra, koks rezultatas, kaina jo ir bandymai nustatyti maksimalią ribą.
Nors nesvarbu, kad ji bus rekomendacija – mes žinom savo biurokratinę sistemą. Jeigu bus maksimali riba nustatyta, bus vienu euru daugiau ir bus pasakymas „ne“. O visgi medicina vystosi milžiniškai. Dėl to dėl retų ligų gydymo, retų, inovatyvių vaistų proveržį mes turime daryti. Diskutuojam dabar su Sveikatos apsaugos ministerija, medikais, kurie yra autoritetai, geriausiai išmanantys specialistai.
Vėlgi, tai liečia ne tik onkologinius ligonius. Su retomis ligomis susiduria daugybė žmonių, požiūris, kuris būna, kad galbūt neapsimoka ar nėra jokios perspektyvos. Visi supraskime, kad kiekvienas griebiasi už šiaudo ir jeigu jau pasaulyje yra metodai, vaistai, kurie yra išbandyti arba bandymo stadijos pabaigoje, jie turi būti prieinami Lietuvos gyventojams.
Turime kitą problemą, čia ne vien finansiniai dalykai yra – mūsų biudžeto struktūra. Pakankamai didelį rezervą esame sukaupę Sveikatos draudimo fonde.
– 330 mln. eurų.
– Bus daugiau netgi. Bet esminis dalykas, tai skaičiuojama į bendras išlaidas ir tai yra tos pačios išlaidos. Kai yra didžiulis socialinis poreikis, turime balansuoti. Bet faktas, kad sprendimų turime kitokių ieškoti. Bet dar kartą pabrėžiu, mes jau dabar kalbame apie pasekmes.
Bet jeigu nekreipsime pagrindinio dėmesio į priežastis, kad neįvyktų tokių susirgimų, kad būtų laiku užkirstas kelias, kad būtų galima pirminėje stadijoje nustatyti. Čia taip pat turime daryti proveržį, nes pats gydymas yra brangus, ilgalaikis.
Suprantu ligonius, kurie iškrenta iš darbo rinkos ilgai, po to atsiranda problema – darbdaviai nebenori tokio žmogaus. Mano atžvilgiu bandė kai kurie „medikai“ pasakyti, kad galbūt premjeras ima ilgalaikį nedarbingumą. Aš tikrai galiu dirbti, galiu kokybiškai funkcijas atlikti – žmogų išstumti iš rinkos, visuomenės, tai yra didžiulė klaida.
Aišku, matyt yra ir kita medalio pusė. Tūkstančiai žmonių – mes nežinom, kad jie serga, nes ir pats gydymas ne visą laiką parodo šukuosenos pokyčius. To nematome, bet tie žmonės kovotojai yra ir ta kova jiems labai svarbi. Jis negali jaustis nereikalingu visuomenei.
Aišku, kiekvienas sprendžia pats – jeigu jis negali dirbti, pasirenka tai, kas jau numatyta mūsų įstatymuose ir gali gauti nedarbingumą. Bet jeigu jis nori, gali ir gali kokybiškai, reikia tokiam žmogui padėti. Daugelio požiūris į tai, kad reikia ne užuojautos, gailesčio – tiesiog reikia suprasti, kad tai žmonės tokie patys, kaip mes ir tokią diagnozę išgirsti gali kiekvienas kiekvieną dieną.
– Jei kalbėtume apie vaistus, yra rezervinių vaistų sąrašas. Ten yra vaistų už 20 mln. eurų. Jei žiūrėtume pagal vaistų prieinamumą, kaip Lietuva atrodo, tai labai prastai, palyginus su kitomis Europos šalimis. Čia turbūt yra didžiulė problema – žmonės negauna gydymo, nes neprieinami vaistai?
– Ir kiti niuansai yra. Tie patys tiekėjai, kurie teikia atskiroms valstybėms tuos pačius vaistus. Gamintojai, natūralu, nori pelną turėti, skirtingą pelną ir skirtingoms valstybėms tie patys vaistai yra skirtingomis kainomis tiekiami.
Gaila, tas pats sveikatos ministras tiesiog faktus teikia ant stalo – neformaliai sužino apie vieno ar kito vaisto kainą gretimose valstybėse ar kur toliau, tai ji ten skiriasi kartais. Čia irgi turime problemą, kurią reiktų spręsti. Regioniniu mastu kažkada diskutavome, Lietuvos rinka yra labai maža.
Tikrai mes negalime būti konkurencingi derybininkai, kalbant apie vaistus ir inovatyvių vaistų įsigijimą. Čia reiktų vienyti ir Baltijos valstybių pastangas, galbūt ta pati Lenkija, jei norime būti stiprūs, galintys derėtis ir gauti gerą, inovatyvų vaistą, bet už protingą kainą.
– Bet Sveikatos apsaugos ministerijai su farmacininkais kovoti dėl kainų numušimo labai neblogai sekėsi. Tokia politika pasiteisino, bet lėšos, kurios buvo gautos, numušus kainas, į biudžetą pateko?
– Ne. Tos lėšos, kur mes permokėdavom už vaistus – atsirado galimybė iš to rezervinio vaistų sąrašo tapti vaistams kompensuojamiems pagrindiniame sąraše. Atrasti kitus inovatyvius vaistus ir tos sumos negrįžta į biudžetą. Šitas, kaip sakėte, karas su farmacininkais nebuvo tai, kad reikia grąžinti į biudžetą.
Rezervas yra perteklinis, tiesiog norėjosi, kad iš mūsų nesityčiotų, neapgaudinėtų mūsų. Ta suma, kurią išleisdavom pelnams kažkieno, negrįžta į biudžetą – ji naudojama naujų, kompensuojamų vaistų sąrašo plėtimui. Lygiai tą patį mes ir toliau darysime.
Rezervas yra, galbūt dar šiais metais bus galimybė padaryti, pakeitus įstatymą tarp eilučių sveikatos apsaugos sistemoje, ne iš kažkur išorės paimant, bet pažiūrėti, kur lėšos nėra panaudojamos. O tokių kiekvienų metų pabaigoje būna, būtų galima skirti visų ligų ir susirgimų gydymui.
– Jeigu labai konkrečiai, kokias jūs matote galimybes, kad onkologiniai gydymai gautų reikiamą gydymą, gautų jį laiku? Yra tam tikros ligos, kur užkulisiuose kalbama, kad jeigu žmogus senyvo amžiaus, tai gal jo net neverta gydyti. Tiesiog požiūris yra labai keistas.
Kitas dalykas, vaistai neprieinami ir dažnu atveju žmonės netgi kreipiasi į visuomenę pagalbos, kad surinktų tam tikrą sumą pinigų nusipirkti tam tikrus vaistus.
– Iš medikų turbūt mes negirdime tokio požiūrio, kad jei senyvas žmogus, nereikia gydyti. Aš suprantu, kiekvienas tokiu atveju bando išnaudoti visko, ko galima. Yra medikai, kurie tikrai pasako – išvados, tyrimai objektyviai, kad yra tokia situacija ir padaryta viskas, kas galima padaryti ir tikrai nebus kitokio progreso. Vis tiek, tada griebiamasi alternatyvų, bandoma rinkti labdarą, paramą. Matyt, kiekvienas tokią teisę turi ir taip darytų.
Bet mes turime pasikliauti savo specialistais, kurie pasako, koks gydymas, kokia gydymo programa, algoritmas reikalingas arba vadinamas protokolas ir jis turi būti prieinamas visiems Lietuvos žmonėms, ne tik onkologiniams ligoniams, kadangi be šitų ligų mes turime daugybę problemų, kurios yra ne mažiau svarbios, kalbant apie kitas ligas.
– Jūs pats absoliučiai tradiciškai gydotės? Labai dažnai tokiu atveju griebiamasi įvairios alternatyvios medicinos metodų.
– Aš pilnai pasitikiu gydančiais medikais, gaunu standartinį gydymo protokolą, esant šitai ligai. Tokį patį, kaip visi kiti. Tikrai šiandien neabejoju nė vienu sprendimu. Taip, pasiūlymų visokių buvo – ir pasvarstymų, ir paskaitymų. Bet aš tikrai pasitikiu.
Jeigu pasakė, kad yra naudojamas standartas ir standartinis ligonis esi, yra didžiulė tikimybė, kad būtų galima pilnai pasveikti, aš tikrai pasitikiu. Matyt, visi tą darome. Galbūt atsiranda tos alternatyvos, kur esi kitokioje situacijoje, kur tiesiog vilties nebėra. Kiekvienas naudoja visas galimybes.
Bet šiandien aš tikrai manau, net nekvestionuoju – tai, ką sako, kantriai viską darau. Reikia tabletę gerti – geriu, reikia padaryti procedūrą – padarau. Kol kas tikrai jaučiuosi puikiai ir pasitikiu gydančiais medikais.
– Apie šukuoseną užsiminėte, kaip pačiam atrodo?
– Čia suvaldyti nėra galimybės. Bet, atvirai pasakius, ne tiek daug tų plaukų ir anksčiau buvo. Vis tiek ateina tas momentas, kai turi keisti šukuoseną. Dabar sutapo, matyt, teks ateityje būti tokiam. Yra ir pliusų, ir minusų tame. Aišku nesinorėtų, kad tai būtų susiję būtent su gydymu.
Manau moterims tai gerokai svarbiau, tai tikrai psichologiškai svarbu – čia kitas, atskiras etapas. Nes daugelis moterų, kurios išgali – perukai, tai irgi ne pigiai kainuoja, tai nėra kompensuojama. Bet psichologiškai tai labai svarbu. Vyrams yra paprasčiau. Matyt, praeina kažkiek laiko ir priprasim visi. Aš jau pripratau.
– Premjere, o kaip dėl politinės ateities?
– Dabar pagrindinis dalykas yra kitas iššūkis. Kai aš pilnai pasveiksiu, o taip ir bus, reikės galvoti, ką toliau daryti. Laiko dar turime, dabar svarbiausia baigti rudens sesijos pagrindinius darbus. Matau, kas vyksta Seime, kai kas bando pasinaudoti situacija, bet aš esu kovotojas visur. Ir šitam fronte, ir kitam.
Manau, kad Vyriausybė yra funkcionali, ji privalo dirbti, dirba ir mes turime padaryti viską, kad valstybėje būtų pasiekti tie tikslai, kuriuos numatėme Vyriausybės programoje. Nors kai kas galvoja, kad Vyriausybė nevykdo programos, ir tokių nuomonių yra, tai galiu tai paneigti.
O kaip bus ateityje, matysime artimiausiu metu. Kol kas tikrai turiu įvairiausių minčių, bet politiko kelias irgi yra kelias, nors matau, kokį rezultatą duoda.
– Tarp tų minčių yra mintis galbūt visiškai keisti?
– Yra, neslėpsiu, įvairiausių svarstymų. Pakeisti visiškai iš esmės. Aišku, yra atsakomybė, aš tikrai negaliu pasakyti, kad man nerūpi – paimu, išeinu ir tegul kas nors pasidaro. Man rūpi Lietuva, ši valstybė, man rūpi, kad ji nepatektų į rankas tų žmonių, kurių negalima per patrankos šūvį prie valdžios prileisti.
Ir tada atsiskleidžia, ypatingai tokiais kritiniais atvejais tų žmonių interesai, ko jie nori, kaip jie mąsto, pasikeičia retorika, kuri buvo naudojama. Tą aš dabar puikiai pamačiau. Kai kas bando pasinaudoti situacija, tai man nėra tas pats, kad aš nematyčiau.
Variantas yra pabaigti Vyriausybės darbo ciklą, galbūt dalyvauti rinkimuose, galbūt ne, bet yra anksti. Dabar pagrindinis dalykas man asmeniškai yra pasveikti.
– Užsiminėte apie Seimą. Viktoras Pranckietis pats prašosi balsavimo dėl nepasitikėjimo. Iš tiesų ta situacija absoliučiai nebenormali?
– Taip, aš tikrai pilnai sutinku. Reikia tą padaryti, dabar valdančiosios frakcijos kai kurie nariai sako, kad V.Pranckietis gerai suskaičiavo, prašo kitą savaitę. Nesvarbu, kurią savaitę. Jeigu yra problema suvelta pagrindinės didžiosios Seimo frakcijos atskirų asmenų, reikia tiesiog išlaukti momento, kai jie mobilizuos pajėgas ir tą klausimą spręsti slaptu balsavimu.
Šiandienos situacija – valstybė tampa įkaitu. Tai pradėjo kenkti ir Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui, matome, kokios batalijos vyksta su Seimo pirmininko konstitucine teise ir pareiga atstovauti Seimą užsienyje. Kiek galima tempti tą gumą, reikia vieną kartą išspręsti tą klausimą.
Jeigu yra tokia Seimo narių valia, kad Seimas nebepasitiki Seimo pirmininku, tai slaptas balsavimas ir parodys. Jeigu yra kitaip, vadinasi, bus kiti sprendimai ir klausimas bus išspręstas.
– Bet čia yra dviejų politikų, asmenų konfliktas. Ar tikrai į jį turėtų būti įtrauktas visas Seimas?
– Aš manau, kad ne, bet jeigu kitaip neišeina ir matome, kad yra įtrauktas visas Seimas, tai Seimo nariai turi savo valią pasakyti. Seimo pirmininkas neatstovauja partijos, frakcijos. Jis atstovauja Lietuvos Respublikos Seimą.
Natūralu, kad jis paskiriamas valdančiosios daugumos balsais, kitokio būdo ir pasirinkimo nėra demokratinėje šalyje. Gali būti sprendimai kitokie suderinti, galbūt ir plati koalicija ar opozicija gali tą poziciją turėti.
Bet tai yra vis tiek Seimo pirmininkas. Ne Seimo dalies, bet Seimo pirmininkas. Ir Seimas turi priimti sprendimą. Koks sprendimas bus, jis bus gerbtinas ir bus padėtas toje istorijoje taškas.
– Ar tikrai užteks balsų? Labai abejoju.
– Nereikia matematikos. Reikia padaryti sprendimą. Jeigu keliamas klausimas dėl pasitikėjimo Seimo pirmininku, tai tie, kurie tą klausimą kelia, turi tai padaryti tuo būdu, kuris numatytas mūsų įstatymuose, tame pačiame Seimo statute. Tą reikia padaryti.
– Taip turėtų būti, bet iš tiesų visai kita situacija yra.
– Vieną kartą ji turi baigtis.
– Ji baigtis gali, jeigu V.Pranckietis pats atsistatydina.
– Seimo pirmininkas šiandien nemato priežasčių tą padaryti. Kol Seimas nepareiškė kitokios valios, tai yra valia ta, kuri buvo pareikšta 2016 m. rudenį, kai Seimo pirmininkas buvo įkalbinėjamas tapti Seimo pirmininku. Tarp valdančiųjų entuziastų šitą poziciją užimti nebuvo daug, kaip ir ministro pirmininko.
Tie žmonės prisiėmė atsakomybę, Seimo pirmininkui matyt irgi buvo nelengva iš tokio, kaip ir mes visi atėjome – pradžiamoksliai, tapti Seimo pirmininku ir tas procesas nebuvo paprastas ir lengvas. Manau, kad tą valią kai Seimas pareiškė 2016 m., jis pasakė, kad mes išrinkome Seimo pirmininką.
Tai dabar, jei yra kitokia Seimo valia, Seimas tą valią ir išreikšti turi.
– Premjere, linkiu jums sveikatos ir turbūt mažiau darbų.
– Ačiū. Na darbų mažiau nebus, tai yra tokia atsakomybės sritis – reikia dirbti tą darbą, kurį dirbi ir daryti jį maksimaliai gerai.
