Atrodo, va, tiesiog gatavas receptas, kaip galima padaryti tai, kas mūsų regione nutinka rečiau nei ufonautų apsilankymai – perrinkti į valdžią partiją, kuri jau yra valdžioje.
Šiek tiek, žinoma, turėtų apimti melancholija, kad tokio pat stebuklo nepavyko pakartoti Vengrijoje, kur V.Orbanas turėjo pripažinti opozicijos pergalę Budapešte ir dar keliuose didesniuose miestuose.
Bet nebūsime priekabūs, Vengrijoje vyko tik savivaldos rinkimai, ir dar neaišku, ar įvairiausio plauko opozicionieriai sugebės vėl užkasti tarpusavio rietenas renkant parlamentą.
Ko, beje, opozicijai nepavyko padaryti Lenkijoje, todėl prašom – TTP vėl valdžioje, nors jos lyderis J.Kazcynskis jau ėmė miglotai gąsdinti piliečius, kad per kitus rinkimus jo nebus prie partijos vairo, nepaisant to, kad visai neaišku, kas jį pakeis ir ar sugebės taip meistriškai vadovauti jau nebe nuo užpakalinės sėdynės, ir netgi nepaisant to, kad Varšuvoje ir kituose didžiuosiuose miestuose publikos simpatijos TTP daug nuosaikesnės nei provincijoje.
Bet, kaip sakyta, nebūsim priekabūs.
Tiek Lenkijos, tiek Vengrijos pavyzdžiai įtikinamai įrodo, kad didžiajai rinkėjų daliai svarbiausia – kylanti ekonomika ir socialinis teisingumas, o visokios ten laisvės ir teisės nesvarbu.
O jeigu dar klestintį ūkį, kurio vaisiais gali naudotis visi, o ne tik patys išradingiausi ar arčiausiai valdžios prisitrynę, painkrustuoji įvairiomis baimėmis, sakysim, Briuselio, imigrantų ar gėjų, tai tiesiog gatavas sėkmės receptas, kurį tik imk ir transplantuok bet kur. Kad ir Lietuvoje.
Ir, atrodo, artėjant Seimo rinkimams jau rikiuojasi eilė norinčiųjų tą receptą išbandyti ir pas mus. Kas gi tie, kurie labiausiai susimaus?
Juokingiausiai atrodo partija, kurią net neaišku, kaip vadinti.
Teoriškai ji dar vadinasi „Tvarka ir teisingumu“, taigi bent šiuo aspektu arčiausiai Lenkijos.
Bet kadangi nei tvarka, nei teisingumas mūsų krašte nesuveikė, dabar buvusių jos ypatų frakcija Seime vadinasi „Gerovė Lietuvai“.
Nesuprasi, ar ta partija apskritai turi lyderį, o lyderis – partiją, nes senasis nebetinka, o į pergalingą ateitį ves pergalingai prezidento rinkimuose pasirodęs A.Juozaitis.
Tai gal ji vadinsis „Lietuva yra čia“, kaip itin daug balsų A.Juozaičiui atnešęs rinkimų šūkis?
Pažiūrėjus, kokius proto bokštus ir rikius dėliojasi ši gerovės štampavimo kontora, norisi nuleisti rankas, bet po to prisimeni, kad jie tikrai ne vieninteliai kandidatai į labiausiai susimausiančiųjų titulą.
Yra juk dar viena apsiskelbusi apie savo būsimą gimimą partija, kuri būsianti krikščioniškos pakraipos. O to, pasirodo, visus 2019 metų nuo Kristaus gimimo kantriai laukė visa Lietuva.
Prisiminus šio būsimo krikščioniško stebuklo debiutą rinkimuose į Europos Parlamentą tikrai neatrodo, kad matysime juos bent jau per gerą mylią arčiau valdžios.
Dar yra garsiausia visų laikų Lietuvos teta, kuri netrukus bus parskraidinta namo, o čia, skubos tvarka užbaigusi jos kelerius metus laukiančius teismus, kurs plačią antisisteminę koaliciją. Ir jau spėjo visus dabartinius Lietuvos politikus suklasifikuoti: tas toks, anas toks, su tuo eitų obuoliauti, o su šita – niekaip.
Čia, aišku, iškyla amžinasis klausimas: o ko nori mergaitė?
Tačiau niekas atsakymo jau ir nebeprisimena, nes per tą laiką reikėjo ir medžius ginti, ir lenteles atgal kabinti, ir stabdyti vaikų eksportą į Naująją Zelandiją.
O kur dar Centro partija su dviem broliais šaunuoliais, N.Puteikiu ir K.Krivicku, o kur dar valstiečiai, kurie, melskimės, iki to laiko bus išsiaiškinę, su kuo valgomas Seimo pirmininkas, ir dar nemažai kitų, kurie žiūri į lenkų kolegų rezultatus ir laižosi kaip katinas žiūrėdamas į lašinius.
Nors iš pradžių reikėtų pasižiūrėti bent jau į veidrodį. Ir tada net nereikėtų klausti: „Veidrodėli, veidrodėli, pasakyk, kas Lietuvoje šansų turi mažiausiai?“
