– Kauno miesto ir Kauno rajono žmonės nėra priešai. Ir istoriškai, ir kultūriškai esame glaudžiai susiję, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. – Todėl žinia dėl perbraižomo žemėlapio miestui pasiimant išpuoselėtas teritorijas, o rajonui paliekant Vainatrakio kapines, Lapių sąvartyną, sodus bei retai apgyvendintas vietoves, buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus.
Glumina ir tai, kad žingsnis žengtas nepasitarus su bendruomene, iš anksto neinformavus rajono savivaldybės.
Neseniai į mane kreipėsi Kaišiadorių rajono Rumšiškių bendruomenės atstovai – jie vardijo savo problemas ir svarstė galimybę jungtis prie Kauno rajono savivaldybės. Aš jiems patariau gerai pasverti argumentus, o geriausia problemas spręsti bendraujant, išsiaiškinus tarpusavyje, tad pasiūliau pirmiausia viską aptarti su savo meru.
Mūsų atveju buvo pasielgta atvirkščiai. Iš miesto savivaldybės pasipylė kaltinimai, pamokymai, pajutome spaudimą sprendžiant transporto, darželių problemas.
Blogiausia, kad prasidėjo dirbtinis žmonių kiršinimas, skirstymas į kauniečius ir „išlaikytinius“ kaimiečius.
Ypač žeidžia, kai taip kalbama apie vaikus. Juk nėra taip, kad kaimo vaikas miesto darželyje arba mokykloje ką nors apvagia – paskui vaiką eina valstybės pinigų krepšelis. Už ligonių gydymą sumoka ligonių kasos, socialinių pašalpų pinigai taip pat ateina paskui žmogų. O dėl savivaldybės priemokų, bendro paslaugų teikimo galima susitarti.
Su miestu daug metų mus siejo graži partnerystė. Kartu įsteigėme viešąją įstaigą „Kauno tvirtovės parkas“, atgijo senieji fortai.
Kauno miestas ir rajonas kartu iškovojo 2022 m. Europos kultūros sostinės vardą. Kartu investavome į Kačerginės „Nemuno žiedo“ lenktynių trasą, Kauno oro uostą ir laisvąją ekonominę zoną. Jungiame dviračių takus. Tikiu, kad toks kelias – teisingiausias.
– Kauno rajono taryba, praėjusią savaitę sutartinai balsavusi prieš teritorijos draskymą, atrodo, turi rimtą užnugarį.
– Tokiam miesto žingsniui pirmiausia pasipriešino rajono žmonės. Prieš teritorijos padalijimą bendruomenių iniciatyva žaibiškai surinkta beveik 26 tūkst. parašų.
Miesto vadovų užmojams kategoriškai nepritaria Kauno rajono ūkininkų sąjunga, Kauno rajono trišalė taryba, Kauno rajono jaunųjų lyderių asociacija, kitos visuomeninės organizacijos.
Ar galėjome pasielgti kitaip? Juk iki šiol niekas aiškiai neatsakė, kaip pasikeis žmonių gyvenimas prijungtoje teritorijoje.
Niekas nekalba, ką daryti likusiems 30 tūkst. gyventojų su minimaliomis finansinėmis galimybėmis, išdraskytu seniūnijų tinklu, neaiškiomis socialinėmis, švietimo, kultūros, medicinos paslaugų galimybėmis.
– Galbūt žiedinių savivaldybių išties vertėtų atsisakyti?
– Kažkas sukūrė mitą, neva tokios savivaldybės yra blogis, bet negirdime argumentų, kuo jis pasireiškia.
Aplink kiekvieną didesnį Vokietijos miestą rasite žiedinių savivaldybių. Jų yra Prancūzijoje, Skandinavijoje, visoje Europoje. Didesni miestai turi po keletą ar net keliolika savivaldybių.
Europos valstybės žengia decentralizacijos keliu, Kauno miesto vadovai nusprendė kurti centralizuotą struktūrą pasiimdami tai, kas geriausia, ir numesdami tai, kas nenaudinga. Toks požiūris pamina darnios demokratinės savivaldos principus.
– V.Matijošaitis pabrėžia, kad rajono gyventojai gyvena miesto sąskaita – esą yra problemų dėl švietimo, transporto. Ar bandyta jas spręsti?
– Toks požiūris civilizuotame pasaulyje yra svetimas. Savivalda – ne verslas. Mes neskaičiuojame, kiek miestiečių dirba Kauno rajono įmonėse, kiek naudojasi Raudondvario dvaru arba Kulautuvos vandenlenčių parku.
Demokratinėse šalyse nepriimtina skirstyti žmonių, riboti jų pasirinkimo laisvės, kaip viduramžiais apmokestinti papildomais mokesčiais. Gretimų savivaldybių gyventojai vienur dirba, kitur gyvena, mokosi arba ilsisi. Ar todėl reikia juos rūšiuoti ir diskriminuoti? Deja, Kaunas nusprendė daryti spaudimą tose srityse, kurios gyventojams yra aktualiausios.
– Ar dabartinė priešprieša nesukels sunkumų bendriems miesto ir rajono projektams?
– Tikiu, kad Vyriausybė padės tašką šioje istorijoje, o mes su Kauno miesto vadovais vėl sėsime prie derybų stalo: kalbėsime apie tai, kaip įdiegti elektroninį bilietą, kurti bendrą infrastruktūrą, kaip geriau pasirūpinti vaikais, teikti kitas viešąsias paslaugas.
O šis incidentas turėtų atkreipti Vyriausybės ir Seimo dėmesį į rimtas demokratijos spragas mūsų šalyje. Aišku, kad Lietuvoje savivalda yra labai netolygi ir ją būtina tobulinti.
