Lietuvių šeimos košmaras Londone: įtarimai užgriuvo dėl mėlynių ant vaiko kojų

Medikų apžiūra, daugybė tyrimų, policijos ir socialinių tarnybų apklausa, draudimas išvykti. Visa tai Londono ligoninėje patyrė mažametį vaiką auginanti jauna lietuvių šeima, kuriai pagaliau pavyko atsikratyti sunkių įtarimų ir grįžti į Lietuvą. Britų medikams teko pripažinti, kad mėlynės ant mažamečio kojų atsirado ne dėl smurto. 

Lietuvių šeimos vizitas į Londono ligoninę virto tikru košmaru – užgriuvo įtarimai dėl mėlynių ant sūnaus kojų.<br>LR nuotr.
Lietuvių šeimos vizitas į Londono ligoninę virto tikru košmaru – užgriuvo įtarimai dėl mėlynių ant sūnaus kojų.<br>LR nuotr.
 Nuvykę su vaiku į Londoną lietuviai sulaukė ir britų policijos dėmesio. Šeimai tai sukėlė daug įtampos ir streso. 
 Nuvykę su vaiku į Londoną lietuviai sulaukė ir britų policijos dėmesio. Šeimai tai sukėlė daug įtampos ir streso. 
 Nuvykę su vaiku į Londoną lietuviai sulaukė ir britų policijos dėmesio. Šeimai tai sukėlė daug įtampos ir streso. 
 Nuvykę su vaiku į Londoną lietuviai sulaukė ir britų policijos dėmesio. Šeimai tai sukėlė daug įtampos ir streso. 
Norvegijoje G.Leščinskienei pasimatyti su sūnumi leidžiama triskart per metus. Moteris nepraranda vilties jį susigrąžinti.
Norvegijoje G.Leščinskienei pasimatyti su sūnumi leidžiama triskart per metus. Moteris nepraranda vilties jį susigrąžinti.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Oct 26, 2019, 12:00 PM, atnaujinta Nov 25, 2019, 8:57 AM

„Mes sėkmingai grįžome į Lietuvą“, – atskriejo man žinutė iš jaunų tėvų, kurie dešimt įtemptų dienų su sūnumi buvo priversti praleisti Londono ligoninėje.

Įprasta viešnagė Didžiojoje Britanijoje buvusiems emigrantams iš Kauno Dariui ir Miglei (vardai pakeisti, pavardės redakcijai žinomos) buvo virtusi košmaru, iš kurio jie džiaugėsi pagaliau ištrūkę.

Darius ir Miglė – baigę aukštąsias mokyklas, turi gerus darbus, puikiai kalba angliškai.

Kai pirmąkart su jais susisiekiau, lietuviai dar buvo sostinės Londono ligoninėje.

Šeima nuvežė 10 mėnesių sūnų pas britus medikus profilaktiškai patikrinti sveikatos.

Londone gimęs kūdikis ten buvo ir anksčiau, tad šeima norėjo ir toliau lankytis toje pačioje sveikatos įstaigoje.

Tačiau per įprastą vaiko apžiūrą Londone tėvus užgriuvo įtarimai. Jiems ir mažyliui teko iškęsti daug netikėtų tyrimų, policijos pareigūnų ir socialinės tarnybos darbuotojų apklausų.

Tik vėliau lietuviai suprato buvę prie pat ribos, kai vaikas iš tėvų gali būti paimtas ilgam ir atiduotas laikiniesiems globėjams.

Šešerius metus užsienyje gyvenę sutuoktiniai sūnaus taip pat susilaukė užsienyje, tad jis turi dvigubą pilietybę – Lietuvos ir Didžiosios Britanijos.

Šių metų pavasarį šeima grįžo į gimtinę ir planavo čia gyventi tol, kol Miglei britas darbdavys leis būti motinystės atostogose.

Rugsėjo pabaigoje jie ramia širdimi įsigijo lėktuvo bilietus ir su sūnumi išskrido į Londoną, bet nuvykę į sveikatos priežiūros įstaigą patyrė šoką. Atgalinius bilietus į Lietuvą teko pamiršti.

Po apžiūrų neleido išvykti

– Britų medikams įtarimų sukėlė jūsų sūnaus mėlynės. Kaip jos galėjo atsirasti? – paklausiau Dariaus.

– Mūsų sūnui jų labai lengvai atsiranda. Lietuvoje jam kas trečią dieną darė fizioterapijos procedūras – specialias mankštas, kad sustiprėtų raumenų tonusas ir pradėtų greičiau ropoti.

Po jų vaikui ant kojų ir atsirado mėlynių – nedidelių, kaip pirštų atspaudai.

Pastebėję tai dar Lietuvoje sunerimome. Kreipėmės į šeimos gydytoją ir hematologą. Buvo atlikti kraujo tyrimai. Lietuviai medikai sveikatos bėdų nerado.

– Ar pažinojote britų medikus, pas kuriuos nuvykote?

– Nuvykome pas gydytoją, kurią jau pažįstame, bet ją tuo metu pavadavo kolegė.

Pastebėjusi mėlynes ji nusiuntė pas dar vieną specialistą į kitą skyrių. Ten po apžiūros viskas ir prasidėjo.

Medikui prireikė pasikalbėti su viršininke, jis dingo pusvalandžiui. Po to pasirodė viršininkė – turėjo popieriaus lapą su nupieštu vaiko siluetu. Ji sužymėjo vietas, kuriose buvo matyti mėlynių.

Tada ir išėjo tartis su savo viršininke. Laukėme dar pusvalandį.

Mes medikams sakėme, kad mėlynės galėjo atsirasti nuo mankštų. Žmona telefone parodė nuotrauką su kraujo tyrimų rezultatais.

Tai ne įrodymas, kad neskriaudėme vaiko, bet buvo svarus argumentas.

Britai pranešė, kad negali mūsų išleisti, guldys vaiką į ligoninę. Jie norėjo atlikti išsamius tyrimus. Turėjome jau kitą dieną grįžti į Lietuvą, buvo nupirkti bilietai, bet mums neleido.

Paklausėme, ar privalome pasilikti. Atsakė, kad jeigu nepasiliksime, jie kvies policiją.

Vyriausiasis gydytojas taip pat apžiūrėjo vaiką – nugarą, tarpupirščius.

Jis pasakė, jog nesame panašūs į problemų turinčią šeimą, tad bandys išleisti, kad spėtume į lėktuvą. Tik norėjo dar su kažkuo pasitarti ir išėjo. Kai sugrįžo, supratome, kad kito nuomonė nebuvo mums palanki.

Vyriausiasis gydytojas pranešė, kad teks vaikui atlikti rentgeno, kraujo tyrimus – aiškinsis, ar nemušėme jo.

Buvo penktadienis. Sūnų paguldė į keturvietę palatą. Tai reiškė, kad savaitgalį niekas nevyks ir turėsime laukti pirmadienio. Vienas iš tėvų galėjo nakvoti šalia vaiko. Negalėjome su sūnumi išeiti iš skyriaus.

Su žmona pasikeisdami likdavome nakčiai ant ištiesiamo fotelio. O dienomis būdavome kartu.

Vienas kitą stengėmės palaikyti morališkai – buvo labai sunku. Be to, buvome užsienyje, toli nuo artimųjų.

Jautėsi be kaltės apkaltinti

– Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija?

– Patyrėme šoką. Nesuvokėme, kaip galėjome atsidurti tokioje situacijoje.

Visą šeštadienį dar buvome šoko būsenos. Paskui su žmona susiradome, kur toliau galėtume gyventi Londone. Susisiekėme su artimaisiais, gyvenančiais Lietuvoje.

Situacija labai slėgė. Suvokėme, kad atsirado įtarimų, bet nežinojome, kokios gali būti pasekmės.

Reikalavimas neišvykti sufleravo, kad padėtis rimta.

Sekmadienį susisiekėme su Lietuvos konsulatu – gavome Londone dirbančio teisininko kontaktinius duomenis. Jis mus nuramino. Žmona per draugę susirado kitą teisininkę, kuri dirba su būtent tokiomis bylomis. Abu advokatai mums patarė bendradarbiauti su britų tarnybomis, nekelti balso, elgtis mandagiai.

Tas pirmasis savaitgalis mums buvo sudėtingas – patyrėme daug streso.

Pirmadienį tyrė vaiko kraują, darė galvos rentgeno nuotrauką.

Žiūrėjo, ar akyse nėra krešulių, ar jo nepurtėme.

Kai ėmė kraują ir darė rentgeno nuotrauką, vaiką teko laikyti. Medicinos sesuo irgi laikė. Naujų mėlynių atsirasdavo tiesiog mūsų akyse. Jų atsirado ir nuo ligoninės lovelės – nupirkome kitą.

– Ar jūs atkreipėte į tai medikų dėmesį?

– Taip, paprašėme medicinos seserų, kad pažymėtų naujas mėlynes. Tik praėjus dar kelioms dienoms britai pripažino, kad vaikui iš tiesų lengvai atsiranda mėlynių.

O iki tol buvome prislėgti – žinojome, kad nedarėme nieko blogo vaikui, bet jautėmės be kaltės apkaltinti.

Todėl skubėjome susirinkti visų medicininių įrašų iš Lietuvos, patvirtinančių, kad žmona buvo kreipusis dėl mėlynių. Padėjo seneliai.

Išvertėme dokumentus į anglų kalbą ir nusiuntėme Londono ligoninės medikams.

– Kokie buvo tyrimų, atliktų Londono ligoninėje, rezultatai?

– Jie buvo geri, neparodė problemų. Tačiau dar turėjome bendrauti su pareigūnais, socialiniais darbuotojais.

Po kelių dienų į ligoninę atvyko policijos tyrėjai, ekspertai. Jie apžiūrėjo vaiką, matavo liniuote, fotografavo mėlynes. Jie mus ramino, kad nesijaudintume.

Atrodė, kad visi aplink mus palaiko, bet tai galėjo būti įprastas elgesys, kokio reikalauja protokolas. Remiantis juo, šeimai turi būti suteikta parama ir tuomet, kai vaikas atimamas.

Socialiniai darbuotojai mūsų klausinėjo, kodėl esame Londone, kur gyvename, ar turėjome rūpesčių su socialinėmis tarnybomis.

Gavome dokumentą iš Lietuvos vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, kuriame patvirtinta, kad neturėjome jokių problemų. Nusiuntėme britų tarnyboms.

Įsitempę laukė sprendimo

– Kodėl po tyrimų ir apklausų jūsų vaiko vis tiek neišleido iš ligoninės?

– Mus dar nusiuntė pas hematologą – jis bandė išsiaiškinti, nuo ko mėlynės atsiranda. Bet ir tie tyrimai nieko neparodė.

Praėjus savaitei po pirmų apžiūrų mums pasakė, kad ligoninėje reikės dar palaukti, nes planuojamas strateginis susirinkimas, per kurį bus sprendžiama, ar vaikui kyla grėsmė, ar ne.

Tokiuose susirinkimuose dalyvauja medikai, policijos tyrėjai, socialiniai darbuotojai.

Tada socialiniai darbuotojai priima sprendimą, kaip veikti toliau, – ar nutraukti tyrimą, ar stebėti šeimą, ar paimti vaiką.

Mes bijojome, kad nebūtų atliekamas tyrimas pagal Vaiko įstatymo 47-ąjį straipsnį.

Toks tyrimas pradedamas tada, kai vaikui yra reali grėsmė patirti fizinę arba psichologinę žalą. Toks tyrimas gali trukti iki 45 dienų. Tiek laiko būtume negalėję išvykti iš šalies, iš mūsų galėjo atimti sūnų.

Susirinkimo išvakarėse pas mus buvo atėjęs medikas. Jis paprašė leisti mūsų sūnaus nuotraukas panaudoti savo rengiamai knygai, nes tai retas atvejis. Nesutikome. Bet tai jau buvo geras ženklas.

– Kiek truko lemtingas tarnybų susirinkimas, ar buvote į jį pakviesti?

– Jis vyko apie valandą. Su žmona laukėme įsitempę. Mus pasikvietę pasakė, kad 47 straipsnis, kurio labai bijojome, mums jau buvo pritaikytas. Tai šokiravo.

Smurtą jie atmetė. Svarbiu argumentu tapo medicinos seserų liudijimai apie greitai atsirandančias mėlynes.

Taip pat jos paliudijo, kad vaikas gerai prižiūrėtas.

Vis dėlto mums rekomendavo dar pabūti Londone, kol turės visų tyrimų rezultatus ir parengs išvadą, galinčią praversti ateityje – padėti išvengti panašių situacijų kitose šalyse.

Vienam iš mūsų leido išvykti iš šalies. Vyriausiasis gydytojas leido iš ligoninės pasiimti vaiką.

– Ar išėję iš ligoninės jau pajutote palengvėjimą?

– Taip, bet labiausiai palengvėjo, kai gavome galutinę pažymą ir viskas baigėsi. Joje parašyta, kad mėlynės lengvai atsiranda, o tyrimais nepavyko nustatyti jų priežasties. Medikai užsiminė, kad mūsų sūnaus kraujagyslės plonos.

Su palengvėjimu užgriuvo ir didelis nuovargis nuo patirto streso.

Viskas baigėsi, bet situacijos svoris slegia iki šiol. Žmona iki galo dar neatsigavo.

Vaiko senelius tai irgi sukrėtė – jie panikavo.

– Ar dar ketinate vykti į Didžiąją Britaniją?

– Ko gero, taip. Turėdami pažymą esame saugūs. Bet prieš vykdami, pavyzdžiui, į Norvegiją gerai pamąstytume.

– O ką patartumėte tautiečiams, kurie gali patekti į panašią situaciją?

– Pirmiausia – susisiekti su mūsų šalies atstovybe, vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Reikia bendradarbiauti su vietos tarnybomis, bet kartu ir veikti. Jos gali nuraminti, užhipnotizuoti maloniu elgesiu. Ten veikia didelis biurokratinis aparatas – kiekvienas daro tik tai, kas jam priklauso, o jei procedūra nėra standartinė, nebūtinai ją atliks.

Teisininkai mums patarė nepasirašyti jokio dokumento. Socialinės tarnybos gali reikalauti parašo, bandyti paspausti – sakyti, kad nepaėmus vaiko laikinai globoti bus tik blogiau.

Vis dar tikiu, kad be reikalo britai vaikų neatima. Bet jie gali šeimai priskirti socialinę darbuotoją, lankytis namuose, tikrinti gyvenimo sąlygas, ar tėvai nėra įnikę į alkoholį, narkotikus, – kalbėjo į Lietuvą grįžęs Darius.

Svarbu nerodyti pykčio, bet ir nebūti pasyviems

Alvydas Sadeckas

Buvęs ilgametis pareigūnas, Ekskomisarų biuro įkūrėjas

„Situacija, į kurią Londone pateko lietuviai dėl vaiko mėlynių, – sudėtinga, nes viskas vyko užsienyje. Vaikui buvo apribota laisvė. Pagal vietinį reglamentą tyrimas galėjo užtrukti 45 paras – su vaiko paėmimu, senelių iškvietimu, tikrinimu.

Pakliuvus į tokias situacijas reikėtų iš karto informuoti ambasadą, konsulinį skyrių. Šiuo atveju situacijos sprendimą galbūt paspartino tai, kad ir mūsų šalies institucijos reagavo, rodė susirūpinimą.

Kai atvyksta policija ir fotografuoja vaiką, tėvus gali ištikti šokas. Bet negalima rodyti pykčio, agresijos, pulti į akis. Niekas kitas negali reguliuoti britų procedūrų. Vis dėlto pasyviems išlikti irgi nereikėtų, savo pastabas ir prašymus reikėtų pasakyti. Dar svarbu tėvams ir patiems fiksuoti įvykius, teikti pasiūlymus.

Smurtas prieš vaikus – opi problema. Vis dėlto manau, kad tikrinimo procedūros Europos valstybėse turėtų vykti greičiau, turėtų būti atsižvelgta į tėvų elgesį, gyvenimo būdą, pokalbius.

Medicinos įstaigos kartais neturi jokių kitų įrodymų, išskyrus išorinius. Bet juk mėlynė gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Jei vaikas pargriuvo, kaip tėvams įrodyti, kad jam nesudavė, kad jie nekalti, kai nėra nei kaimynų, nei liudininkų?

Kaip buvęs kriminalistas manau, kad institucijos turėtų mąstyti, kaip būtų galima labiau sustyguoti tokias patikrinimo procedūras. Nes dabar jos – su akivaizdžia persvara į kaltumo prezumpciją.“

Visą tyrimą skaitykite dienraščio „Lietuvos rytas“ šeštadienio numeryje​

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: Krymo demilitarizacija – ar Ukraina atsiims pusiasalį?