Lietuvių kovos dėl vaikų užsienyje: reti pasimatymai, viltis ir pažintis su gėjų pora

Lietuvių šeimoms, kurios užsienyje sulaukė socialinių tarnybų kirčio, teko išgirsti įvairių kaltinimų. Vieni jų dar neprarado vilties susigrąžinti paimto vaiko ar anūko, o kitiems jau pranešta, kad jis įvaikintas.

 „Mano anūkas Islandijoje jau nekalba lietuviškai, nieko neprisimena iš praeities“, - sakė radviliškietė Marija.  <br> V.Ščiavinsko nuotr.
 „Mano anūkas Islandijoje jau nekalba lietuviškai, nieko neprisimena iš praeities“, - sakė radviliškietė Marija.  <br> V.Ščiavinsko nuotr.
 „Naidas lietuviškai jau nekalba“, – sakė Didžiojoje Britanijoje gyvenanti A.Skinulytė-Gulbaek. Lietuvė ilgai kovojo, kad jos mylimas anūkas nebūtų įvaikintas svetimoje šalyje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Naidas lietuviškai jau nekalba“, – sakė Didžiojoje Britanijoje gyvenanti A.Skinulytė-Gulbaek. Lietuvė ilgai kovojo, kad jos mylimas anūkas nebūtų įvaikintas svetimoje šalyje.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 „Mano anūko įtėviais Islandijoje tapo vietos tarnybos „Barnavernd“ teisininkai“, – kalbėjo M.Degimaitė.
 „Mano anūko įtėviais Islandijoje tapo vietos tarnybos „Barnavernd“ teisininkai“, – kalbėjo M.Degimaitė.
 Norvegijoje G.Leščinskienei pasimatyti su sūnumi leidžiama triskart per metus. Moteris nepraranda vilties jį susigrąžinti.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Norvegijoje G.Leščinskienei pasimatyti su sūnumi leidžiama triskart per metus. Moteris nepraranda vilties jį susigrąžinti.<br> Asmeninio albumo nuotr.
 Šią savaitę Norvegijoje G.Leščinskienė po ilgos pertraukos vėl susitiko su sūnumi. <br> Asmeninio albumo nuotr.
 Šią savaitę Norvegijoje G.Leščinskienė po ilgos pertraukos vėl susitiko su sūnumi. <br> Asmeninio albumo nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Oct 27, 2019, 7:19 AM

Pirmąją tyrimo dalį skaitykite čia.

Iš namų išnešė klykiantį

Ne visų Lietuvos piliečių susidūrimai su užsienio socialinėmis tarnybomis baigėsi taip, kaip Dariui ir Miglei, kurie gimtinėje jau džiaugiasi sparčiai ropojančiu sūnumi. Kiti savo vaikus ar anūkus mato tik per retus pasimatymus.

Dėl 11-mečio anūko likimo nerimauja Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Asta Skinulytė-Gulbaek. Jie pasimatyti gali tik kartą per du mėnesius.

„Mano anūkas – globėjų šeimoje. Teisėjo nuomone, jis pritapo britų aplinkoje ir gali patirti traumą, jei bus grąžintas į šeimą.

Teisme nesupratau šio argumento, nes vaikas perkeliamas vis į kitą globėjų šeimą“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo pašnekovė.

Jos anūką Naidą 2012 metų kovo 12-ąją iš Londono priemiestyje nuomojamo namo išsinešė britų socialiniai darbuotojai.

„Tą dieną mano duktė Kristina, Naido motina, buvo teismo posėdyje. Į juos teko eiti, nes sūnų nutarė perkelti iš darželio, kuriame jis buvo sužalotas.

Teismas nurodė, kad kurį laiką vaikas dar lankytų buvusį darželį. Mes paklusome.

Paskui perkėlėme į privatų darželį. Mus nuolat tikrino socialiniai darbuotojai, gyvenome apimtos įtampos.

Buvome apkaltintos, kad trejų metų vaikas nekalba gerai angliškai. Buvo liepta pasirašyti dokumentą, kad su vaiku kalbėsimės tik angliškai. Mokėme Naidą anglų kalbos ir skaitėme knygas, bet nesutikome pasirašyti, nes mano anūkas turi mokėti ir lietuvių kalbą. Kai kovo 12-ąją Kristina vėl buvo iškviesta į teismo posėdį, aš su anūku buvau namuose.

Pasigirdo beldimas į duris. Lydimos policininko įėjo trys socialinės darbuotojos. Mano ausyse ilgai skambėjo išnešamo anūkėlio klyksmas. Spėjau tik striukę užmesti“, – pasakojo A.Skinulytė-Gulbaek, tada dirbusi vadybininke senelių namuose.

Po teismo posėdžio į namus grįžusi ir sūnaus neradusi Kristina nualpo. Tuo metu ji buvo menų koledžo studentė.

Pasigedo marinuotų daržovių

„Lietuvos rytas“ gavo teismų protokolus, psichologų išvadas apie šią lietuvių šeimą ir Naidą.

Nė viename jų neužsimenama apie alkoholio vartojimą arba fizinį smurtą. Tik rašoma, kad „motina emociškai nepastovi“, „vaikas nėra stimuliuojamas“. Naido močiutė Asta apibūdinama kaip inteligentiška, bet vadovauti linkusi moteris.

Vienoje socialinių darbuotojų ataskaitoje užsiminta, kad Naidas gerai nepamaitinamas. Mat užsukę socialiniai darbuotojai šaldytuve pasigedo tradicinio britų maisto – marinuotų pupelių ir kukurūzų.

Vienoje teismui skirtų ataskaitų psichologas svarstė, kodėl Naidas nemaitinamas mėsa kasdien. Vis dėlto pats britas pripažino, kad sveikiau valgyti mėsą rečiau, du tris kartus per savaitę, kaip tai daro lietuviai.

Norėjo įvaikinti užsienyje

Asta džiaugiasi, kad anūkas nebuvo įvaikintas, nors britai to labai ir siekė. Buvęs Kristinos draugas, Naido tėvas, davė sutikimą, kad sūnų įvaikintų svetimi.

Mūsų šalies vaiko teisių specialistai tada kreipėsi į atsakingas britų institucijas ir nurodė, kad jei berniuko giminaičiai neatitinka globėjams keliamų reikalavimų, jis turėtų būti grąžintas į Lietuvą.

Britai atsakė, kad geriausiai vaiko interesus atitinka įvaikinimas.

„Kai kovėmės, kad berniukas nebūtų įvaikintas, vietos tarnybos darbuotojos pranešė teismui, esą mūsų šeimos ten jau nėra, mes išvykome. Tai buvo melas.

Britė, kuri mums draudė keisti darželius, vėliau buvo nuteista kalėti už pinigų plovimą, o kita atleista už dokumentų klastojimą. Tegul joms Dievas būna teisėjas.

Anūkas lietuviškai jau nekalba. Gal jis sugrįš pas mus, kai sulauks 18 metų“, – kalbėjo 53 metų lietuvė, dabar padedanti kitiems tautiečiams, pakliuvusiems į panašią situaciją.

Rašė Islandijos prezidentui

Dėl anūko daug ašarų yra išliejusi ir Radviliškyje gyvenanti 56 metų Marija Degimaitė.

2015 metais lietuvė buvo parašiusi laišką tuomečiam Islandijos prezidentui Olafurui Ragnarui Grimssonui. Lietuvė meldė jai grąžinti dukters, mirusios Islandijoje, sūnų.

Moteris klausė, kodėl lietuvišką pasą turinčiam anūkui suteikta užsienio valstybės pilietybė.

„Aš savo vaiko globos teises palieku mamai“, – tokia buvo paskutinė emigrantės iš Radviliškio valia.

Islandijoje gyvendama lietuvė prieš mirtį pasirūpino, kad 2010 metais gimęs sūnus Andrzejus turėtų Lietuvos pasą. Abu buvo atvykę į mūsų šalį ir susitvarkė dokumentus.

2013-ųjų gruodžio mėnesį nuvykusi į Islandijos sostinę Reikjaviką M.Degimaitė pamatė anūką vadinamajame šeimos arba krizių centre. Tačiau jai nebuvo leista jo pasiimti.

Motinos netekęs vaikas kaskart, kai močiutė jį aplankydavo, įsikibdavo į ranką ir verždavosi kartu išeiti.

„Kai audavausi batus, anūkas irgi laukdavo, kol jį apausiu. Šalia atsistodavo islandės socialinės darbuotojos. Tada Andrzejus šaukdavo „ne, ne“, apsipildavo ašaromis.

Aš jį ramindavau sakydama, kad dar ne šiandien paimsiu. Taip lankiau aštuonias dienas. Man širdis plyšdavo, kai tekdavo atsisveikinti“, – pasakojo radviliškietė.

M.Degimaitė kreipėsi į Radviliškio vaiko teisių apsaugos tarnybą dėl anūko globos, siuntė laiškus į Reikjaviką.

Islandijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnavernd“ 2014 metais elektroniniu laišku vaiko močiutei pranešė, kad Andrzejus atiduotas globėjams ir pas juos gyvens, kol sulauks 18 metų.

Įsivaikino teisininkų pora

M.Degimaitė jau susitaikė, kad 9 metų anūkas auga toli nuo Lietuvos. Sulaukusi Andrzejaus nuotraukų ji kaskart pasidžiaugia, kad Islandijoje jam gerai sekasi, jis daug keliauja.

„Paaiškėjo, kad anūko įtėviais tapo „Barnavernd“ teisininkai. Tai daug ką pasako. Jis auga gėjų šeimoje.

2018 metais su dukra nuvykau į Islandiją. Mus priėmė gražiai, susitikome su Andrzejumi.

Jis nekalba lietuviškai, nieko neprisimena iš praeities.

Galbūt per daug skausmo patyrė širdelė ir vaikas užsiblokavo?

Šįmet mano dukra nuskrido su sūnumi į Islandiją.

Pusbroliai susitikę bendravo. Mums ten kelias atviras, jie neslepia vaiko, atsiunčia nuotraukų. Malonu matyti, kaip jis auga“, – kalbėjo M.Degimaitė.

Sūnų mato itin retai

Susitikimai su 12 metų Gabrieliumi paguodžia ir Norvegijoje gyvenančios Gražinos Leščinskienės širdį. Jie teikia vilties, kad sūnų pavyks susigrąžinti.

„Sūnų mačiau birželio 25-ąją ir šį penktadienį, spalio 25-ąją. Jis jau nekalba lietuviškai. Susitikę bendraujame norvegiškai.

Tarnybos jo adresą slepia – neva yra pavojus, kad vaikas bus išvežtas į Lietuvą“, – „Lietuvos rytui“ sakė G.Leščinskienė, kilusi iš Rokiškio.

Prieš penkerius metus, po susitikimo su Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba „Barnevernet“, berniuką paėmė dėdė. Jis turėjo įgaliojimus keliauti su sūnėnu ir bandė grįžti į Lietuvą.

Švedijos tarnybos, pastebėjusios juos laivo kajutėje, vaiką perdavė Norvegijos tarnyboms.

Nuo tada 45 metų lietuvė nenuleidžia rankų – siekia susigrąžinti sūnų.

G.Leščinskienė tvirtino, kad Norvegijos vaiko teisių tarnybos dėmesio Gabrielius sulaukė dėl neva keisto elgesio mokykloje. Taip pat „Barnevernet“ nepatiko, kad ji panoro pakeisti sūnaus mokyklą, persikelti gyventi arčiau miesto centro.

Vaiko teisių specialistai patarė mokyklos nekeisti.

„Norvegų versija, kodėl elgesys galėjo būti keistas, nepasitvirtino, bet sūnaus man vis tiek negrąžino. Buvau viena, patikli, daug su jais kalbėjau be vertėjo.

Barnevernet“ atstovai aiškino, kad aš nesuprantu, ko reikia vaikui. Kokiais prietaisais jie tai pamatavo? Kai jie įsikabina į vaiką, tai nepaleidžia. Kreipiausi į įvairias tarnybas, į ambasadą, į advokatus.

Kodėl mes nusižeminę turime prašyti susitikimų su vaiku?

Vaikai turi teisę dažniau bendrauti su savo šeima, mokytis lietuvių kalbos, bet „Barnevernet“ neleidžia“, – stebėjosi lietuvė.

Išmoko vairuoti autobusą

Norvegijoje G.Leščinskienei pasimatyti su sūnumi leidžiama tris kartus per metus. Berniukas perkeltas jau į ketvirtą globėjų šeimą.

„Kai susitinkame, sūnus būna manęs pasiilgęs. Tik atrodo baikštus, kalba atsargiai, nes jam duodami nurodymai. Mūsų susitikimus stebi policijos ir „Barnevernet“ darbuotojai“, – pasakojo G.Leščinskienė.

Gabrielius turi vyresnę seserį, kuri gyvena ir mokosi Lietuvoje. Ji brolio nematė penkerius metus. Kai mergina nuvyksta vasarą per atostogas į Norvegiją, „Barnevernet“ neranda galimybių surengti brolio ir sesers susitikimo, nors motina to nekart prašė.

Norvegijoje lietuvė toliau kuria ateitį: dirba, išmoko vairuoti autobusą ir gavo D kategorijos vairuotojo pažymėjimą.

G.Leščinskienė tikisi, kad su teisininkų pagalba pavyks išsireikalauti dažnesnių pasimatymų su sūnumi.

Norvegija jau smerkiama už tokius veiksmus“, – tikino pašnekovė.

Vilties suteikė ir šį rugsėjį priimtas Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimas dėl „Barnevernet“ veiksmų.

Į Strasbūro teismą kreipėsi norvegė Trude Strand Looben, anksčiau gyvenusi šeimų prieglaudoje.

Gimus sūnui norvegė 2008 metais panoro palikti prieglaudą.

Naujagimis buvo paimtas ir atiduotas globoti kitai šeimai, o vėliau įvaikintas.

EŽTT nusprendė, kad vaikas paimtas nepagrįstai, o vietos institucijos nemėgino rasti pusiausvyros, kad patenkintų vaiko ir jo biologinės šeimos interesus.

Norvegija turės atlyginti motinai 25 tūkst. eurų neturtinę žalą ir bylinėjimosi išlaidas.

Visą tyrimą skaitykite dienraštyje „Lietuvos rytas“

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.