Yra ir tokių, kurie jau pajuto sveikatos sutrikimų, tačiau vizito pas medikus laukia bendroje eilėje.
Antradienio rytą prie „Ekologistikos“ griuvėsiais virtusių patalpų stovėjo dvi ugniagesių mašinos, darbui ruošėsi didelis eskavatorius.
Kitas, mažesnis stovėjo dar neužvestas. Jautėsi keistas, su kažkokiais chemikalais sumišęs svilėsių kvapas.
Panašus kvapas tvyrojo ir Miklusėnų gyvenvietėje, esančioje maždaug už dviejų kilometrų nuo gaisravietės. Ne viename kieme galima buvo sutikti medžių lapus grėbiančius žmones.
Daugelyje vietų prie tvorų ir vartų buvo sukrauti didžiuliai plastikiniai balti maišai, jau kupini lapų.
Dainavos gatvėje sutikta moteris, nepanorusi skelbti savo vardo, jau trisdešimt ketverius metus su šeima gyvenanti Miklusėnuose, skundėsi, kad, tik prasidėjus gaisrui, su vyru išvažiavo į Merkinės miškus, nes, pasak jos lauke, nuo dūmų tris dienas buvo taip mėlyna, kad už poros žingsnių žmonių nesimatė.
Tačiau jai arba vyrui tekdavo kasdien bent kelioms valandoms sugrįžti namo, nes buvo palikta sunkiai serganti ir nevaikštanti 89 metų mama.
„Baisiausia tai, kad neturėjome jokios informacijos ir nežinojome, kaip elgtis, kai virš galvos ritosi juodi dūmai.
Pro mus neprasuko nei seniūnas, nei Alytaus rajono meras. Jokių apsaugos priemonių negavome.
Tik – kelis maišus šiukšlėms sudėti ir šešis butelius vandens, o juk ir šiandien gerklėje dar – aitru.
Mūsų artimiausia kaimynė tris dienas vos vos galėjo pavaikščioti. Bet ką darysi, atlaikėm Černobylį, atsilaikysim ir dabar“, – skundėsi Miklusėnų senbuvė.
Penkioms dienoms nuo gaisro pas dukrą buvo pabėgusi ir Emilija Krupavičienė. Ji taip pat prsipažino dabar dar jaučianti degėsių kvapą.
Ypač – grėbiant lapus. Kai virš Miklusėnų slinko juodi gaisro kamuoliai, moteris užsidėdavo respiratorių, kuriuo pasirūpinti teko pačiai.
Po kiemą lakstantį nepaprastai gražų aviganį E.Krupavičienė buvo palikusi namie. Kai kelias dienas gaisro metu name dar šeimininkavo marti, įleisdavo jį į namus.
Bet, visiems namiškiams išvykus, šunį teko palikti lauke vieną. Tik, va – be respiratoriaus...
„Kai gaisro metu žmona išėjo į lauką tik per kiemą atsivesti dviejų šuniukų, grįžo atgal uždususi nuo dūmų.
Dviem dienom buvome išvažiavę į Alytų pas anūkus, bet po to grįžome, nes namie buvo likę seni tėvai“, – pasakojo Vidmantas Andriuškevičius, perspėjęs jokiu būdu neragauti sode gausiai užderėjusių mėlynų vynuogių.
Jos juodos ne todėl, kad sunokę ir jau pakąstos šalnų, o dėl gausiai nusėdusių suodžių.
Tačiau visai šalia nuo jo namų apie šešiasdešimt vištų ir keliolika avių laikantis prisistatyti nepanoręs vyras tvirtino, kad gaisro dūmų kamuoliai praslinkę pro šalį, todėl jokios žalos jo nedideliam ūkiui nepridarę: „Vištos ir avys – lauke ir, kaip matot, gyvos. Jei žolė būtų užteršta, avys jos tikrai neėstų“.
Jolita Kuzabavičienė su dviem mažais vaikais buvo išvykusi pas gimines į Seirijus. Grįžusi pastebėjo, kad automobiliai – lyg nusėti mažomis tamsiomis dėmėmis. Bet džiaugėsi, kad visus vaisius ir daržovės buvo spėjusi su vyru nuskinti dar iki gaisro.
„Pirmomis gaisro dienomis buvo taip baisu, kas, atsidarius namo duris, iš karto pradėdavau kosėt. Nors langai buvo uždarinėti, grįžus pirmadienį namo, nuo kvapo tuoj pat ėmė skaudėti galvą.
Bet jau išsivėdinome, jau šiuo metu tokio aitraus kvapo nebėra, tik laukia dar užuodžiu smalkes. O gal tas kvapas kyla nuo grėbiamų lapų.
Neįsivaizduoju, ką darė žmonės, kurie neturėjo galimybių iš Miklusėnų išvažiuot“? – kalbėjo J. Kuzabavičienė, vildamasi, kad vis dėlto bus atlikti vandens ir dirvožemio tyrimai. O, jei – ne, su vyru pasiryžę juos užsisakyti už savas lėšas.
Marytei ir Romui Petravičiams pasisekė – likus dienai iki gaisro, jie išvažiavo į vasarvietę prie Jiezno sodinti česnakų. Grįžęs po penkių dienų ir pajutę, kad dar tvyro gaisro kvapas, vėl išvažiavo iš namų.
„Gaisro tikrai sėkmingai išvengėme, bet kokios bus jo pasekmės ir kaip toliau reikės čia gyventi, nežinome“, – svarstė R. Petravičius.
Pirmąją gaisro dieną Viktoras ir Laima Čiupliai pranešimą, kad Alytuje, visai netoli nuo jų namų, įvyko nelaimė trumpąja telefono žinute gavo tik gerokai po pietų.
Iki to laiko matėsi kažkokie tamsūs dūmai, tačiau jiems neatrodė, kad tai galėtų būti kažkokios didelės grėsmės ženklai.
„Pats baisiausias kvapas buvo šiltnamyje, nes jis nėra sandarus. Išmetėme visas dar likusias daržoves. Tik nežinome, ką reikės daryti su lauke augančiais vaismedžiais, šilauogėmis? O ką darysim su šiltnamio, sodo ir daržo žeme“? – skundėsi V.Čiuplys.
Jis su žmona neturėjo pas ką išvažiuoti iš namų, todėl visas dešimt gaisro dienų praleido Miklusėnuose.
Pasakojo, kad visi namo langai buvo aprūkę. Po dvi dienas trukusio lietaus suodžiai nubėgo, bet vis tiek dar teks imtis valymo darbų.
L.Čiuplienė apgailestavo, kad niekas nei iš Miklusėnų seniūnijos, nei iš Alytaus rajono savivaldybės apie gaisrą ir kaip nuo jo gelbėtis neįspėjo: „Gatvėmis aplink mūsų namą važinėjo tik policijos ekipažai ir patarė, užsidarius langus, sėdėti namie“.
V.Čiuplys skundėsi jaučiantis akių niežėjimą, todėl į lauką išeina tik su tamsiais akiniais.
Deja, pas gydytoją užsiregistruoti pavykę tik lapkričio 4 d., o dabar pats lašinasi į akis vaistus.
Labiausiai V. Čiupliui skauda širdį dėl to, kad gaisras sugriovė jo ir žmonos tolimesnio gyvenimo planus.
„Likome dideliame name gyventi dviese. Manėme parduosime namą, išvažiuosime gyventi kur nors kitur. O kas gi dabar Miklusėnuose pirks namus? Mažiausiai dešimt metų čia žmonės bijos kurtis“, – guodėsi V. Čiuplys.
Paklaustas, kaip gyvenvietėje vyksta tvarkymasis po gaisro, Miklusėnų seniūnas Kęstutis Tumynas tiki skėstelėjo rankomis: „Toks tas ir tvarkymasis – grėbiame lapus, krauname į maišus.
Žmonės vis dar skundžiasi, kad jaučia kažkokį kvapą, bet, svarbiausia, kad neturime dar jokių tyrimų rezultatų. Tikėkimės, kad tie nuodai nusės giliau į žemę ir mes jų nepasieksime“.
K.Tumyną vandens, dirvožemio, daržovių ir karvių pieno tyrimų rezultatai neramina ne tik, kaip užterštos gaisro zonos gyventoją, bet ir, kaip ūkininką.
Jis savo ūkyje Rumbonių kaime turi vienuolika karvių.
„Dabar pieną išpilu ant mėšlo. Kiek žinau, kiti ūkininkai, turintys didelius šaldytuvus, laiko juose. Žadėjo, kad penktadienį jau turėtų paaiškėti tyrimų švados. Jei bus prastos, gali tekti karves papjaut“, – liūdnai kalbėjo K.Tumynas.
Jis patvirtino, kad nemažai Miklusėnų gyventojų skundžiasi negalavimais – vieniems skauda akis, kitiems peršti odą, yra ir tokių, kuriems sunku kvėpuot.
Kai kilo gaisras, seniūnas sulaukė specialistų rekomendacijų patarti gyventojams neiti iš namų ir naudotis apsaugos priemonėmis. Jis Miklusėnuose ir jų apylinkėse išdalino žmonėms daugiau 400 respiratorių.
