Neironizuoju. Paskendę šiokiadienių rūpesčiuose (kasdienybė ir okupacijoje daugeliui yra kasdienybė, apie laisvę galvoja tik vienetai) piliečiai retai save vertina iš istorinės perspektyvos, jiems nesvarbūs įvykiai ar detalės, kurios tyrėjams po daugelio metų tampa reikšmingos ir iškalbingos.
Tiesa, sovietiniai laikai dar nenutolę tiek, kad juos reikėtų rekonstruoti iš šukių ar gyvenimo fragmentų. Bet tyrėjai pastebi dalykus, kurie „tais laikais“ neatrodė kaip kokio nors kito, už valdžios durų sugalvoto, sumanymo dalis.
Perskaičiau ką tik pasirodžiusią N.Putinaitės knygą „Skambantis molis. Dainų šventės ir Justino Marcinkevičiaus trilogija kaip sovietinio lietuviškumo ramsčiai“. Solidi, įtaigi, talentinga studija. Tai kartu ir tyrimas su „provokaciniu nervu“, kuris ankstesniuose N.Putinaitės tekstuose yra sudirginęs ne vieną Lietuvos politikoje ir visuomeniniame gyvenime iškilią asmenybę, o pačiai autorei pelnęs tautiškumo pakirtėjos ir Just.Marcinkevičiaus nuvainikuotojos etiketę.
Tai, ką nori pabrėžti N.Putinaitė, aiškiai pasakyta jau studijos pavadinimu ir tiksliai apibendrinta istoriko N.Šepečio: „Nerija Putinaitė nuplėšia tyrus lietuvių liaudies drabužėlius nuo „Lietuvos“ ansamblio, dainų švenčių, Justino Marcinkevičiaus draminės trilogijos ir net Rumšiškių muziejaus. Visa tai buvę pagal sumanymą (sovietų valdžios. – Aut.) ir paskirtį tautiškumo sovietizacija, susovietintas lietuviškumas.“
Ne su visais N.Putinaitės teiginiais sutinku, bet pagalvoti yra apie ką. Noriu reaguoti kaip buvęs sovietmečio „kultūrinės produkcijos“ vartotojas.
Esu dalyvavęs atrankoje į vieną dainų švenčių, iš pradžių nenoriai, paskui entuziastingai, džiaugiausi įvertintas, pasipuošęs stilizuotais tautiniais drabužiais straksėjau „Žalgirio“ stadione į finale šokėjų formuojamo užrašo LTSR paskutinės raidės kojytę. Pakili nuotaika, daug žmonių, muzika, tra-lia-lia, tra-lia-lia. Ir jeigu kas nors staiga būtų pradėjęs aiškinti, kad čia tik sovietizuotas lietuviškumas, būčiau ne tik nesupratęs, bet ir įsižeidęs.
Beje, vėliau, stebėdamas filmuotus vaizdus iš paukščio skrydžio per televizorių, norėjau net susimušti su pažįstamu bitlomanu ilgais plaukais, sušoktą raidžių figūrą taip pakomentavusiu: „O bl... kaip gražu.“ Tas vyrukas buvo nuoseklus, pažiūrų nekeitė, daug vėliau jį mačiau tarp garsiojo sąjūdinio „Roko maršo“ organizatorių.
Atkreipiu dėmesį į emocinę tokių grandiozinių renginių, kokia buvo dainų šventė, recepciją, būdingą tiek dalyviams, tiek žiūrovams, kurios metu net pasąmonėje nepradėtum galvoti apie suktą sovietinės valdžios sumanymą legitimizuoti save, įsitrinti žmonių sąmonėje kaip „savai“.
„Gal ir ne tokia jau juoda ta valdžia, vis tiek tikras lietuviškas dainas praleidžia“, – tai esu girdėjęs net artimoje represuotųjų aplinkoje.
Galima ant kritikos žaizdro įvairiai vartyti N.Putinaitės knygą, bet valdžios manipuliacijų žmonių jausmais, ypač tautiniais, mechanizmas, mano požiūriu, atskleistas įtikinamai.
Surengti dainų šventę 1946-ųjų vasarą, kai pradėjo burtis partizaninis pasipriešinimas okupacijai, buvo velnio išradimas. Genialus sumanymas. Vaikų balsai galingame chore (suaugusiuosius surinkti sunkiai sekėsi) turėjo užgožti mūšius miškuose ir parodyti visuomenei, kad auga nauja karta ir ji yra tikroji ateities Lietuva. Deja, velnio pramanai dažnai pasiseka.
Savaime suprantama, Lietuvos žmonės plika akimi matė ir nuosavu kailiu patyrė, kokiomis aplinkybėmis organizuotos pirmojo pokario dešimtmečio dainų šventės, bet vis tiek jose dalyvavo (taip, buvo ir gudriai organizuota prievarta), žiūrėjo, plojo ir gal minčių raizgalynėje pradėjo sutikti, kad tai lyg ir nedidelė niša neprarasti savęs, bent daina priminti, jog esi lietuvis.
Niša plėtėsi ir dainų šventės tapo solidžiu reiškiniu, okupuoto krašto fenomenu, net jei ir sumanytu okupacinės administracijos kabinetuose. Taip, sovietinė valdžia laikinai laimėjo, iš dalies įgyvendino karstų balinimo projektą, bet švenčių dalyviai taip pat neliko kvailio vietoje, manipuliacijų objektu.
Sąjūdžio dainuojančios revoliucijos viena gija driekėsi ir iš dainų švenčių, ypač iš atsigręžusiųjų į autentišką folklorą. Ir ta gija storesnė, nei mano N.Putinaitė.
Kita knygos dalis, skirta Just.Marcinkevičiaus trilogijai, įdomi, tačiau N.Putinaitės tvirtinimas, kad ji taip pat pasitarnavo sovietinio lietuviškumo „kūrimui“, mažiau įtikina.
Mano manymu, „Mindaugas“ visuomenei padarė didelį įspūdį kaip geras meno kūrinys, parašytas vienu atsikvėpimu ir nebanalių emocijų vientisumu, o ne todėl, kad būtų atliepęs sovietinio lietuviškumo jauseną. „Katedra“ ir „Mažvydas“ man atrodė labiau „išmūčinti“, nes sunkiai suprantami argumentai, kodėl herojams tiek daug reikia kentėti, kai jų niekas labai ir nespaudžia.
Bet tikriausiai ne pastarųjų dramų veikėjų veiksmų ir mąstymo logika yra svarbiausia. Nesunku nuspėti, kad pats Just.Marcinkevičius, kaip kiekvienas didelis menininkas, išgyveno kūrėjo problemą okupacijos sąlygomis. Ją ir perteikė visuomenei, kurioje daug kas ir visaip bei savaip dėl to paties kankinosi.
Kančios ne per ilgiausiai ir užsitęsė – atbangavo Sąjūdis. O jo pagimdyta kūrybos laisvė leidžia į ano meto gyvenimą pažiūrėti ir taip, kaip tai daro N.Putinaitė.
