Sulaukėme dienų, kai prisiminėme tuos, kurių kūnai virto sielomis ir
išplaukė į Anapilio vandenyną be galimybės sugrįžti.
Tik per pastaruosius kelerius metus šį pasaulį paliko nemažai kauniečių,
kurie garsino mūsų miestą šalyje ir pasaulyje, kuriems turėtume būti
dėkingi už tai, kad Kauno vardas spindėjo vis ryškiau, garsas apie jį
sklido vis plačiau.
Šių metų rugsėjį po sunkios ligos mirė 82 metų rašytojas, žurnalistas ir
pedagogas R.Marčėnas, žinomos televizijos laidų vedėjos N.Marčėnaitės
tėvas.
R.Marčėnas per daugiau kaip penkis kūrybos dešimtmečius parašė recenzijų
apie lietuvių prozininkų knygas, straipsnių, išleido devynias knygas,
buvo dviejų didelės apimties monografijų ir enciklopedinių leidinių
bendraautoris.
1985 metais rašytojas tapo "Vagos" leidyklos Pirmosios knygos konkurso
nugalėtoju. Apdovanotas jis buvo už knygą "Išrinktoji gentis: apysaka
ir apsakymas", taip pat pelnė J.Marcinkevičiaus literatūros premiją už
istorinį romaną "Sosto papėdėje".
O 2008 metais už istorinį romaną "Karūnos spindesio apakinti" jam
įteikta Kauno rašytojų Vieno lito premija, 2012 metais -- Kauno miesto
savivaldybės III laipsnio Santakos garbės ženklas, 2017 metais -- Kauno
miesto burmistro J.Vileišio pasidabruotas medalis.
R.Marčėnas kukliu savo asmenybės spindesiu įsiliejo į atmintinų Kauno
elito asmenų gretas.
Dabar sunku pasakyti, kiek ilgai kauniečiai atsimins ir šiais metais
klastingos ligos pakirstą ilgametį "Kauno vandenų" įmonės direktorių
V.Buroką.
Savivaldybės įmonė nėra tokia vieta, kurios vadovas būtų populiarus ir
mėgstamas, bet to nepasakytume apie V.Buroką. Nevaldininkiško būdo
valdininkas bendradarbius ir jį pažinojusius žavėjo nuoširdumu,
paprastumu ir puikiu humoro jausmu.
Žurnalistams jis mėgdavo pasakoti, kaip 1999 metais tapęs "Kauno
vandenų" vadovu vaikščiodavo po įmonę įsisegęs paveikslėlį su buroko
piešiniu...
"Nusprendžiau, kad neverta visiems prisistatyti sakant savo pavardę,
tegul, maniau, jie patys supranta pažiūrėję į ženklelį atlape", --
šmaikštaudavo V.Burokas.
Bet giltinė juokų nesupranta, tiksliau, jos humoras labai savotiškas...
Metai iš metų Kaune geso pirmo ryškumo elito žvaigždės, o naujos žiebėsi
labai pamažu ir joms iki šiol nepavyko pranokti į žemiškąją nebūtį
išėjusių pirmtakų.
Vargu ar greitai bus užpildyta intelektualinė tuštuma, atsivėrusi po
filosofo, kultūrologo L.Donskio mirties 2016 metais. O juk jam sukako
tik 54 metai, pats jėgų žydėjimas. Filosofą pakirto infarktas jam
susiruošus skristi į užsienį skaityti paskaitų.
Mąstytojas krito intelektualinio fronto prieigose neatlaikęs didžiulio
darbo, kurį labai mylėjo, krūvio. Juk meilė, kaip ir mirtis, gali būti
labai negailestinga.
Taip, jis deramai pagerbtas -- Vytauto Didžiojo universiteto
humanitarinių ir socialinių mokslų biblioteka pavadinta jo vardu.
L.Donskis dirbo ir skaitė paskaitas mokslo institucijose visame
pasaulyje, palaikė glaudžius ryšius su išeivių ir užsienio mąstytojais,
megzdamas ir tvirtindamas jų tiltus su Lietuva. Neperdedant galima
pasakyti, kad kaunietis mokslininkas įsirašė į istoriją kaip vienas
iškiliausių Europos mąstytojų, europinės kultūros praeities ir šių laikų
tendencijų tyrinėtojų.
Pastarieji keleri metai -- tai ir liūdnas iš Kauno kilusių signatarų
tirpsmo metas. 2015 metais miręs K.Uoka ir 2016 metais A.V.Patackas
turbūt pasipiktintų, pavadinti elito atstovais, nes jie pasižymėjo
paprastumu ir abejingumu šlovinimui, materialinėms privilegijoms,
nepakentė tuščiagarbystės.
Tai ypač pasakytina apie A.V.Patacką, kuris kauniečiams įsiminė
nudrengtais sandalais minantis dviratį, turguje stovintis eilėje su
visais prie mėgstamos naminės juodos duonos kepalo.
Ir dar jis įsiminė savo tvirta tiesiakalbyste -- įpročiu ir pašnekovams,
ir politiniams oponentams, ir draugams rėžti savo nuomonę -- taip,
neretai ir pernelyg griežtą, itin tiesmuką, bet tokia laikysena ir yra
būdinga ryškioms, stiprioms asmenybėms. Taip, tokios asmenybės nėra
absoliutūs teisuoliai, jos neretai klysta, bet ir jų klaidos didingos,
kaip ir nuveikti darbai.
O juk būtent kauniečių signatarų moralinis tvirtumas, atsisakymas daryti
sandorius su savo sąžine iš esmės lėmė, kad 1990 metų kovo 11 dieną
Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas paskelbė atkuriantis Lietuvos
nepriklausomą valstybę, o ne kokį nors dalinį jos variantą, kaip buvo
siūloma.
Ir tai buvo sprendimas, vaizdžiai tariant, apvertęs aukštyn kojom
tuometinį pasaulį. Niekuo, atrodo, neišsiskiriantys parlamentarai iš
nedidelio pavergto krašto miesto sugriovė šeštadalį pasaulio valdžiusią
imperiją.
Nieko čia ypatingo? Na, kaip pažiūrėsime. O šiaip jau, Visų šventųjų
ir Vėlinių dienomis kaip niekada lenda į galvą legendiniai amerikiečių
rašytojo E.Hemingway žodžiai.
Apie tai, kad kiekvieno, tegul ir paties paprasčiausio, tik nedideliam
artimųjų, draugų ir pažįstamųjų ratui žinomo žmogaus mirtis yra tarsi į
nebūtį nugrimztantis žemynas.
Ir, kaip rašė E.Hemingway, neklauskime, kam skambina varpai. Taip,
posakis gal truputį nuvalkiotas, nes pernelyg dažnai minimas,
kartojamas.
Bet tai nereiškia, kad jis neteisingas.
Juk visi mes anksčiau ar vėliau sulauksime valandos, kai suskambės
varpai. Asmeniškai kiekvienam mūsų.
˙
