„Esame teisinė valstybė, yra baudžiamasis procesas ir šito proceso rėmuose kiek prokurorai sugebės įrodyti konkrečių veikų, taip matomai tas procesas ir eis į priekį. Dabar noras yra kuo daugiau sužinoti, bet norai ir galimybės kartais nėra tapatūs žodžiai. Tiesiog palaukime ir pamatysime“, – sako R.Požėla.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir R.Požėlos pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“.
– Yra visiems gerai žinomas pasakojimas apie sūnų paklydėlį, kuris galų gale grįžta į namus. Turbūt panašiai jums su grįžimu į policiją?
– Labai toli nebuvau išėjęs, nes darbavausi vidaus reikalų sistemoje. Bet taip, į tą šeimą – gal ir galima taip pasakyti, kad grįžtu.
– Ir grįžtate pakankamai įdomiu laikotarpiu, kuomet Lietuvoje vėl aidi vadinamoji violetinė istorija. N.Venckienė, vykdant ekstradicijos procedūrą, grąžinta į Lietuvą. Jūs sakėte, kad kai baigsis visi N.Venckienės teismai, visuomenė pagaliau pamatys tikrąjį vaizdą įvykių. Lyg ir bus atsakyta į visus klausimus. Man kyla klausimas, ar tas vaizdas bus pilnas? Ar tikrai visuomenė išgirs atsakymus į gilius, esminius klausimus?
– Jeigu visa šita istorija baigsis apkaltinamaisiais ar apkaltinamuoju nuosprendžiu, manau, tikrai labai daug bus atsakymų duota. Jeigu kitaip baigsis, galbūt kiti atsakymai bus.
Bet pakartosiu, ką sakiau – kiekviena istorija turi turėti savo loginę baigtį ir toje istorijoje iškilę klausimai turi būti su atsakymais. Tikrai manau ir esu įsitikinęs, kad visuomenė turėtų tuos atsakymus sužinoti ir tokiu būdu, kad nebevyktų spekuliacijos, kaip dabar.
– Gal kažkam tie atsakymai yra nepatogūs ir kažkas nenorėtų, kad jie būtų sužinoti?
– Natūralu, kadangi, kaip bebūtų gaila, Lietuva iki šiol yra pakankamai susiskaldžiusi. Turbūt visi daug bendraujam giminėse, su artimaisiais, draugais, bičiuliai, tai kai tą istoriją prisimeni, vis tiek nėra vienareikšmiško vertinimo. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą ir kai yra daug tiesų, vis tiek tiesa turi būti viena. Labai tikiuosi ir čia mūsų visos visuomenės labui, kad tai tiesa būtų vieną kartą labai aiškiai pasakyta ir padėtas taškas.
– Dabar N.Venckienei yra pateikti 4 kaltinimai, jų buvo 13. Labai didelės dalies kaltinimų tiesiog neliko. Ir tie, kurie pateikti – pavyzdžiui pasipriešinimas policijos pareigūnams – galbūt už tuos kaltinimus galima nuteisti žmogų, bet tikrai į tuos klausimus, kuriuos visuomenė kelia, tikrai nebus atsakyta.
– Čia dabar mes galime prielaidas daryti, kad ne viskas išsamiai bus, bet tiesiog kito kelio nėra. Esame teisinė valstybė, yra baudžiamasis procesas ir šito proceso rėmuose kiek prokurorai sugebės įrodyti konkrečių veikų, taip matomai tas procesas ir eis į priekį. Dabar noras yra kuo daugiau sužinoti, bet norai ir galimybės kartais nėra tapatūs žodžiai. Tiesiog palaukime ir pamatysime.
– Jūs vadovavote garsiajai operacijai, kai mergaitė buvo paimta iš N.Venckienės namų. Suprantu, kad tai buvo labai sudėtinga operacija?
– Taip, sudėtinga operacija. Galbūt siaurai žiūrint, policiniu požiūriu, nebūtų labai sudėtinga buvusi, tiesiog susidarai planą, veiki pagal planą ir realizuoji planą. Tačiau mes supratome, kad antrą kartą policija nebegali suklysti.
Kaip prisimename, buvo berods kovo mėnuo ir mes aiškiai suvokėme rezonansą šitos istorijos, kas su valstybe gali nutikti, jeigu galų gale nebus padėtas tam tikras taškas. Mes matėme visuomenės įtampą, susipriešinimą.
Po gegužės 17 d., jeigu ji būtų kitaip pasibaigusi, galbūt mes galėjome turėti kitokią Lietuvą. Bet, ačiū Dievui, mes kitos Lietuvos neturėjome ir sprendimas buvo įvykdytas. Iki pat paskutinio momento mes viską darėme, kad tas teismo sprendimas būtų vykdomas gera valia, be teisėsaugos įsikišimo.
Bet, aišku, atėjo tas laikas, kai visos priemonės, galimybės buvo išnaudotos ir įstatymo nustatyta tvarka buvo pasitelkta policija ir policija, kartu su kitais kolegomis ugniagesiais gelbėtojais, atlikome tam tikrus veiksmus.
– Ar tiesa, kad buvo signalų, jog protestuotojai gali imtis pakankamai drastiškų veiksmų? Yra tekę girdėti net apie galimą namo padegimą, kaip vieną iš variantų?
– Signalų buvo, mes tą informaciją rinkome tiek iš viešų šaltinių, tiek neviešo pobūdžio veiksmais, įstatymo nustatyta tvarka. Tas vaizdas, kurį matėme, mums buvo labai neraminantis. Tas skaičius, kuris įėjo į mūsų tautos folklorą – 240 pareigūnų ar „smogikų“, kaip mus oponentai kaltina – tai buvo adekvati jėga, adekvatūs pajėgumai tam, kad užsitikrintume šimtaprocentinį operacijos įvykdymą.
Tai nereiškia, kad visi pareigūnai atliko konkretų uždavinį, ėjo į namą, į kiemą – tiesiog kai kurie dirbo perimetre, vykdė stebėseną, rezerve buvo. Tos pajėgos buvo adekvačios ir sprendimas buvo įvykdytas.
– Pakalbėkime apie jūsų grįžimą į policiją. Ko jūs pirmiausia imsitės?
– Turbūt čia yra vadybos klasika, kad atėjus į naują darbo vietą vadovas visų pirma įvertina esamą situaciją, kas yra su organizacija, kur ji yra, kokioje vietoje, kokie iššūkiai, grėsmės, rizikos.
Lygiai tą patį dariau dariau prieš bemaž 5 metus, atėjęs į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, buvo sudaryta tam tikra autoritetinga darbo grupė iš pakankamai plataus rato mūsų organizacijos narių, jai buvo suformuluoti tam tikri klausimai, buvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atsakyta į tuos klausimus ir tokiu būdu mes startavome.
Lygiai tas pats laukia manęs ir mūsų organizacijoje. Kai turėsime tą matymą, bent jau kai aš turėsiu vaizdą ar atsakymus į tam tikrus klausimus, kurie man kyla, tada bus dėliojami sekantys planai.
– Jūs ateisite į reformuotą, smarkiai apmažėjusią policijos bendruomenę. Bet tuo pačiu ir šiek tiek nepatenkintą bendruomenę būtent ta reforma, kurią vykdė jūsų pirmtakas. Policijos pareigūnų profsąjungos kėlė klausimus, sakė, kad galbūt neadekvačios priemonės buvo taikomos, gal per didelis spaudimas buvo daromas pareigūnams. Ką jūs ketinate daryti?
– Situacijos įsivertinimas. Aš, būdamas šalia policijos, nori nenori girdėdavau priekaištus, turiu labai daug likusių bičiulių, kurie dirba, tarnauja Lietuvos policijoje. Girdėdavau jų tam tikrus pasisakymus ir girdžiu politikų priekaištus, galbūt vienas ar kitas sprendimas buvo padarytas ne taip.
Įvykdytų, padarytų reformų efektyvumą irgi reiks įsivertinti tam, kad būtų galima konstatuoti, kad iš tikrųjų kai kas yra padaryta nepriekaištingai ir tiesiog reikia tęsti tuos darbus. Kai kur, galbūt, reikalingos korekcijos. Bet kategoriškai noriu pasakyti, kad kardinalaus posūkio į kitą pusę turbūt neįmanoma. Organizacija yra per toli nuėjusi.
Galimos korekcijos, tai natūralu – naujas vadovas ateina, tam jis ir yra vadovas, atsineša savo matymą. Net neabejoju, kad į mano vietą atėjęs vadovas irgi atsineš matymą, koreguos kažką, nors galbūt man atrodo, kad daug kas buvo idealiai padaryta.
Tai žmogiška, natūralu. Vienas iš tų darbų bus įvertinti būtent tų reformų efektyvumą, aišku bus diskusijos su bendruomene, profesinėmis sąjungomis, tikrai diskutuosime, kalbėsime, įsivertinsime. Nuo to priklausys, kaip ką toliau darysime.
– Universalus policininkas – pasiteisinantis variantas?
– Šiai dienai kategoriškai negaliu pasakyti. Mano supratimu, kai kur jis pasiteisina, kai kur galbūt reikalingos tam tikros korekcijos, yra per mažai laiko praėję. Visi darbai privalės būti padaryti, kad organizacija toliau keliautų į priekį.
– Prieš laidą minėjote, kad stengsitės, jog policija aktyviau dalyvautų eismo priežiūroje ir organizavime.
– Taip, nors rodikliai avaringumo ir žuvusių keliuose, sužeistųjų yra nebe tokie, kaip prisimename tą sąvoką „karas keliuose“ ir 2007 m., kai žuvo virš 700. Dabar visai kiti skaičiai. Tačiau ir vienas žuvęs tikrai yra tragedija. Viską turime daryti, kad situacija nuolat gerėtų.
Irgi norėtųsi audituoti policijos, kaip eismo priežiūrą užtikrinančios institucijos, veiklą, ar pakankamai mes esame efektyvūs, ar pakankamai išnaudojami įstatyminiai įrankiai, kiti įrankiai, kuriuos turime, ar pakankamai efektyvus bendradarbiavimas su kitomis institucijomis, kurios taipogi prisideda prie eismo organizavimo, saugumo užtikrinimo.
Tuos dalykus pakankamai kompleksiškai ir pakankamai greitu laiku reikės įsivertinti.
„24/7“ – sekmadieniais 16.30 ir 21.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
