„ (...)prezidentė pareiškusi, kad Venckienė „niekuo nekalta“. Šią žinovų nuogirdą iš pačių savęs irgi skaitome lavastienos patiekale.
O kad pedofiijos būta, anot anoniminių lavastienos „šaltinių“, prezidentę įtikinęs vėl tas Landsbergis. Kas įtikino Landsbergį? Lavastiena sako, kad jo aplinkoje buvę daug Bražuolės tilto sprogdintojų. Nekenktų asmenų sąrašėlis, paskaičiuotume.
Vertėtų pasidomėti ir lavastienos šaltinių egzistavimu bei ekologine švara. Juolab, kad tai jie, sprogdintojai, ir vėl galimai, o dar slaptuose susitikimuose, įtakojo Landsbergį, kurio visa šeima – žmona, dukterys ir sūnus ir dešimt anūkų – rėmė Venckienę. Čia cituoju ne bile ką – lavastieną“, – rašo V.Landsbergis.
Į jo kritiką sureagavo ir pati žurnalistė L.Lavaste.
„Esu dėkinga visiems palaikiusiems mane po V.Landsbergio įžeidimo feisbuke.
Net neįsivaizdavau, kad tiek daug turiu draugų. Taip moterį įžeist mūsų Patriarchui turėtų būti gėda, bet kadangi žemiau kristi jau nebėra kur, tai nors toks mano istorinis vaidmuo sustabdyti gerbiamo V.Landsbergio patyčias. Juk patyčias skaito ir jo proanūkiai, manau, kad prieš jas kovojama ir anūko žmonos elitinėse mokyklose.
Šiuo metu skaitau vieną mėgstamiausių mano rašytojų Gabrieliaus Marguezo romaną „Patriarcho ruduo“. Pacituosiu: „Tai romanas apie valdžios vienatvę. Patriarchas, nebesusivokdamas, kuriame šimtmetyje gyvena, slankioja po tuščius rūmus, pasiklydęs labirinte, kur persipina viskas – aš, tu, jis, mes, jo paties gyvenimo nuotrupos susilieja su tautos gyvenimu, kur sunku atskirti Melą nuo Tiesos.
Patriarchui, tam išskirtiniam asmeniui, svarbiausia išsilaikyti valdžioje. Tam tinka visos priemonės. Tai mitas apie Diktatorių, panūdusį sukurti mitą tautai, ištroškusiai mitų apie savo valdovą“, – rašė L.Lavaste.
