Anądien netoli Saltoniškių kapinių sustoja pilkas kaip lapkričio drumsta šviesa automobilis, prasidaro langas, klausia žmogus, kaip patekti į kapines. Yra du keliai, sakau žmogui, ilgas ir trumpas, kurį norite rinktis. Vyras uždaro automobilio langą ir nuvažiuoja.
Nesusikalbėjome. Mat jis kalbėjo rusiškai, aš lietuviškai. Gal tai vaikiškumas? Galbūt. O gal aš nacis? Ne, nemanau. Labai nemandagus? Vidutiniškai. Bet štai kartais, kai mane užkalbina rusiškai, kažkas viduje nutinka, atsidaro kažkokie šliuzai ir gyslomis ima tekėti radioaktyvus stroncis.
Pirmiausia į galvą šaunantis atsakymas turbūt labai paprastas – rusai mus daug ir ilgai dulkino, be jokio lubrikanto niekino ir teršė gražią, dar nespėjusią subręsti mūsų tautiškumo vaginą, todėl tegul jie su savo šlykščiu, imperinėmis ambicijomis papuoštu pimpalu nebelenda į akis... Beje, rusas šiuo atveju tautiškumą pranokstanti sąvoka, ko gero, tai rusiškos sovietinės kultūros subproduktas.
Problema slypi kažkur kitur, giliai, viduramžiuose: Abiejų Tautų Respublikos padalijimo žaizdos, 1863 metų sukilimo nuoskaudos, paskui 1940 metų okupacija, tremtys, žudynės, vėl tremtys, rezistencija, skerdynės, žudynės, rusinimas, susinimas... Negana to, situacija paradoksali.
Negalime rusams atleisti už tai, ką jie padarė mūsų tautai ir valstybei, bet kartu neįstengiame atsikratyti rusų kultūros padarytos įtakos. Literatūra, kinas, muzika, netgi potraukis į tokius dalykus kaip bizantiška blizgučių prabanga, dviveidiškumo politika ir kalėjimo papročiai vyresniajai kartai vis dar labai stiprus, ko gero, nebeišdeginamas jokiais Vakarų civilizacijos priešnuodžiais.
Yra tokia K.Marxo mintis apie rusus, išsakyta laiške F.Engelsui: „Aš nepasitikiu jokiu rusu. Kur tik prasiskverbia koks nors rusas – pats pragaras apsiverčia aukštyn kojom.“ Tiesą sakant, iki šiol Rusija gyvena pagal kalėjimo principus – „vierchas“ visus nepatenkintus paverčia „gaidžiais“, tai yra pasodina arba tiesiog užverčia, t.y. pašalina. Suknistas apsivertęs pragaras.
Kai analizuoju savo reakciją (atvejis su žmogumi, ieškančiu kapų), suprantu, kad dalis problemos slypi čia – mes, lietuviai, nepatenkinti savo gyvenimu, jis mums atrodo apverstas, ne toks, koks turėtų būti ir, ko gero, nenorėdami kaltinti savęs, ieškome, kas kaltas. Rusai šiame kaltųjų sąraše, manau, būtų vieni pirmųjų. Bet mes paradoksų fanatikai, kaip jau sakiau, rusų kultūra labai giliai suleidusi savo nuodų, todėl lietuvio sąmonėje antipatija rusams gyvena kartu su meile, ir galbūt kaip tik todėl tiek daug šizofrenijos mūsų politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Ir nėra jokio sprendimo, vienintelis kelias laukti, kol išmirs visi, kurie apsinuodiję tuo rusišku nuodu (dviveidė bizantiška politika ir diplomatija, „zonos“ mentalitetas etc.)
Prisimenu, po trečio kurso turėjome atlikti pedagoginę praktiką, ir mus, grupę Vilniaus universiteto lituanistų, nusiuntė į stovyklą, kurioje buvo vien tik rusų vaikai ir visas personalas taip pat rusai. Nežinau, ar tai buvo sąmoningas cinizmas ar intuityvus, bet bjaurastis akivaizdi. Ir juokingiausia, kad tai buvo 1988 metai, birželio mėnesį prasidėjo Sąjūdis. O mes visą mėnesį turėjom kalbėti rusiškai, kitaip tariant, be jokio lubrikanto...
O jeigu dar prisiminčiau, kad po pirmojo kurso turėjau parašyti prašymą, jog akademinių atostogų metu noriu patarnauti sovietų kariuomenėje... Totalus, vulgarus cinizmas.
Ir vis dėlto, po tokio autoterapijos seanso nutariu atleisti rusams, šiaip ar taip, juk visuotinis kalėdinis viduriavimas. Nusileidžiu į rūsį, o ten kaimynas rusas užstatęs garažo duris savo falocentrišku BMW. Vienuolika metų malamės toje pačioje laiptinėje, o jis nė žodžio lietuviškai, nė žodžio! Tarška, bliunkis, rusiškai, ar jam patraukti savo daiktą, kursto nacionalinę nesantaiką, o aš tyliu, krūtinė lūžusi, širdis sudužusi, ant kaktos išpampsta milžiniška kraujagyslė, ir negaliu ištarti nė žodžio. Negaliu.
„O, those Russians!“
