Atrodytų, jog tai, kad kur kas protingiau ir naudingiau kalbėtis.Tačiau toks, regis, savaime suprantamas dalykas – ne akivaizdi tiesa kone absoliučiai daugumai Lietuvos politinio elito.
Šią amžiną tiesą patvirtino ir praėjusią savaitę Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) bei Geros valios fondo suorganizuota konferencija, skirta per Holokaustą pagrobto žydų turto grąžinimo klausimams.
Šalį 2008-2012 m. valdžiusi konservatorių Vyriausybė sutarė su LŽB bei svarbiausiomis pasaulio žydų organizacijomis dėl šio fondo įsteigimo.
Pagal 2011 m. Seimo priimtą įstatymą, iki 2023 m. numatyta iš Lietuvos valstybės biudžeto į Geros valios fondą pervesti apie 37 mln. eurų kompensaciją, kuri skirta Lietuvos žydų religiniams, kultūros, sveikatos apsaugos, sporto, švietimo, mokslo projektams Lietuvoje finansuoti.
Jau tuomet, kai vyko derybos dėl šių kompensacijų per nacių okupaciją kone visiškai sunaikintai šalies žydų bendruomenei, buvo akivaizdu, kad šiuo susitarimu procesas nesibaigs, o savo eilės lauks ne bendruomeninio, bet ir privataus turto grąžinimo ar kompensacijų už jį klausimas.
Tiesa, kai kurie politikai neoficialiai aiškindavo, jog taip „visi reikalai“ su Holokausto Lietuvoje padariniais pagaliau baigti ir būtent ši „pabaiga“ ir buvo geriausias argumentas tą fondą įsteigti. Privataus fizinių asmenų turto klausimas, suprask, taip pat „uždarytas“.
Tikėtis, kad taip bus, buvo naivu mažiausiai dėl kelių priežasčių. Pirmoji – paprasta logika.
Jei jau valstybė nusprendė kompensuoti už išplėštą bendruomeninį turtą, logiška bent bent jau pradėti diskutuoti ir apie Holokausto aukų privačią nuosavybę.
Antra, būtent su šiuo klausimu jau kuris laikas susiduria ir kitos šalys Vidurio ir Rytų Europos šalys, kurioje vyko žydų genocidas.
Trečia, Lietuva lygiai prieš dešimtmetį kertu su keliomis dešimtimis kitų šalių pasirašė vadinamąją Terezino deklaraciją, kurioje pripažino, jog svarbu svarstyti ir į privačių nekilnojamo turto savininkų žydų bei jų paveldėtojų interesus arba atgauti turtą, arba kompensacijas už jį.
Be to, Lietuvos valdžią imtis šio klausimo jau seniai ragina pagrindiniai ir Lietuvos, ir Izraelio tarptautiniai partneriai – amerikiečiai. Dabartinė JAV prezidento adminstracija bei parlamentas šiam klausimui rodo ne mažiau, o gal net ir daugiau dėmesio, nei jų pirmtakai.
Štai ir prieš porą metų Vilniuje lankėsi specialusis Valstybės departamento įgaliotinis Holokausto klausimais Th.Yazdgerdi. Jo pokalbių su aukščiausiais šalies valdininkais ir politikais pagrindine tema ir buvo – ar Lietuva galvoja kaip nors pradėti spręsti privataus žydų turto grąžinimo arba kompensacijų už jį klausimą?
Lietuvos politikų bei valdininkų reakcija – panaši, kaip ir jų kolegų kitose regiono valstybėse. Drąsesni lakoniškai ir kategoriškai nukerta, jog šis klausimas net nesvarstytinas, tuo tarpu kone absoliuti dauguma tiesiog tyli, lyg burnas prisėmę, ir vengia šio klausimo, lyg ugnies.
Pavyzdžiui, dabartinių valdančiųjų valstiečių vedlys R.Karbauskis prieš porą metų yra viešai sakęs, jog šioji valdžia šio klausimo nesiims, nes jis „supriešintų visuomenę“. Premjeras S.Skvernelis taip pat nukirto, jog Lietuvos valstybė apskritai jau yra suvedusi sąskaitas su Holokaustu, tad kalbėti nebėra apie ką.
Be to, yra ir formalios teisinės kliūtys. Pavyzdžiui, atgauti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atgauti leidžiama tik Lietuvos piliečiams, ir tik tiems, kurie pilietybę atgavo iki 2001 m. gruodžio 31 d., kai baigė galioti Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas.
LŽB ir kitų žydų organizacijų atstovai klausia – nejaugi teisinga ir pagrįsta iškelti tokias kliūtis tiems, kurie arba dėl įvairių kliūčių tiesiog nespėjo atgauti pilietybės iki to termino pabaigos, arba jos tiesiog nenori? Gal vertėtų keisti ir tobulinti tuos įstatymus taip, kad svarbiausia būtų žmonių, kurie turėtų pagrindą reikalauti nuosavybės, teisės?
Iš tiesų – koks gi skirtumas, ar per Holokaustą nužudyto ir apiplėšto žmogaus palikuonis turi Lietuvos pilietybę, ar ne? Juk svarbiausia – to nužudytojo bei jo palikuonių teisės.
Bet labiausiai politikai, žinoma, bijo antisemitinės pykčio bangos, kurią sukėltų toks „pataikavimas“ žydams, kurie „ir vėl kažko nori“. Ši baimė iš tiesų ir yra pagrindinis visų – ir kairiųjų, ir dešiniųjų, ir centristų stabdis. Kuo arčiau rinkimai – tuo stipresnis.
Antras argumentas – tai atidarytų Pandoros skrynią ir suteiktų pagrindą reikalauti naujo turto nei Lietuvos biudžeto perdalijimo visiems visų tautybių Lietuvos gyventojams bei jų palikuonims, kurie yra nukentėję ne tik nuo nacių, bet ir sovietinio režimų.
Kontrargumentas – juk būtent žydų genocido žiaurumu ir išskirtinumu bei tuo, jog jame dalyvavo ir lietuviai, valstybė ir galėtų pagrįsti tai, kad teikia tokį prioritetą būtent šio genocido aukoms bei jų palikuonims. Juolab, kad tai itin svarbu šalies tarptautiniam prestižui, požiūriui į ją ne tik Izraelyje ar JAV.
Be to, raminama, kad pretendentų į turtą ar kompensacijas už jį tikrai nebūtų daug.
Būtent žydų genocido ir Lietuvos visuomenės sąsajas priminė ir LŽB vykusios konferencijos dalyviai. Pirmiausia – žinomi istorikai ir Holokausto Lietuvoje eskpertai J.Tauberis bei Ch.Dieckmannas.
Jie konstatavo, jog pagrindinė atskomybė už žydų žudynes ir jų plėšimą tenka vokiečių okupantams, tačiau tiek žydų žudynėse, tiek jų turto grobstyme dalyvavo ir nemaža lietuvių dalis. Pasak istorikų, tarp žudikų buvo nuo kelių iki keliolikos tūkstančių lietuvių – bet kokiu atveju, tarp tiesioginių žudikų dominavo būtent vietos gyventojai, nes vokiečių buvo tiesiog per mažai.
Tuo tarpu visuomenės įsitraukimas į žydų turto dalybas buvo žymiai masiškesnis.
Ch.Dieckmannas tvirtino, jog pagrobtą žydų turtą lietuvių administracija ir jos artimieji pasigrobdavo sau net nuo vokiečių, o pastarieji iš esmės užmerkdavo akis prieš tai. Kodėl? Todėl, kad suprato, jog pirkti lojalumą būtent tokiu būdu – geriausia ir efektyviausia. Tokia vokiečių korupcinė praktika esą buvo ir kitose jų okupuotose šalyse.
Taigi, viena vertus – visuomenės daugumos abejingumas žydų žudynėms, kita vertus – masinis dalyvavimas viena ar kita forma nužudytųjų turto dalybose ir yra pagrindiniais moralinio pobūdžio argumnetais, kodėl dabartinė šalies visuomenė bei valdžia pagaliau turėtų rimtai atsigręžti į šį nebaigtą klausimą.
Kaip, kokiu būdu jį spręsti? Kokie mechanizmai galėtų būti taikomi? Įvairios šalys, kurios pagaliau ėmėsi tai daryti, taiko įvairias praktikas. Kalbėjo apie jas ir konferencijos dalyviai.
Tačiau jie kalbėjo ir diskutavo su savimi. Vienintelis oficialiojo Vilniaus atstovas tarp šio renginio kalbėtojų, pasakęs abstrakčią kalbą apie tai, kiek daug Lietuva jau nuveikė „istoriniam teisingumui“ buvo Užsienio reikalų ministerijos ambasadorius ypatingiems pavedimams D.Junevičius.
Be abejo, LŽB į renginį kvietė visų pagrindinių valstybės institucijų – Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės – atstovus bei vadovus, taip pat R.Karbauskį ir kitus parlamentarus.
Vieni kvietimus lakoniškai atmetė, kiti – tiesiog ignoravo. Tiesą sakant, toks elgesys net panašus į įžeidžiančią nepagarbą.
Na, žinoma, negalima atmesti, kad kas nors iš daugelio kviestųjų vis dėlto bent trumpam ir buvo užsukęs į renginį, tačiau jei ir taip, tai padarė tai gana partizaniškai.
Ką gi, tai – iškalbinga.
Pirmiausia, tai rodo ne tik Lietuvos politinio elito bailumą, bet ir trumparegiškumą.
Juk, vadovaujantis net ir grynai pragmatiškais viešųjų ryšių sumetimais, ateiti į tokį renginį, aiškiai išsąkyti savo nepritarimą padėtų sustiprinti „drąsuolio“ įvaizdį savo rėmėjų akyse.
Tačiau baimė, pasirodo, tokia stipri, kad dėl jos vengiama net pasirodyti tokiame renginyje. Ši baimė, kaip matyti, užvaldžiusi net ir naująją Prezidentūrą, kurios šeimininkas G.Nausėda žadėjo būti visų, net ir sudėtingiausių problemų bei diskusijų šalyje „moderatoriumi“.
Kita vertus, gal nereikėtų pernelyg stebėtis, matant, jog būtent šalies vadovas tapo vienu iš pagrindinių naujausios antisemitinės bangos, susijusios su kova dėl žydų suvarymą į getus laiminusio „J.Noreikos-“Generolo Vėtros“ atminimo lentos, legitimuotojų politinio elito tarpe. Juk vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas atvirai stojo į pusę tų, kurie „gina šalies didvyrius“ nuo įvairių blogio jėgų puolimo.
Tačiau kur kas labiau ne tik šios valdžios, bet ir viso oficialiojo Vilniaus trumparegiškumą rodo tai, jog čia nesuvokiama, kad tiesiog „numuilinti“ šio klausimo nepavyks. Jį vis iškels ne tik Lietuvos bei užsienio žydai, bet ir amerikiečiai ar kiti svarbūs Vakarų partneriai.
Tad bent jau pradėti apie tai rimčiau kalbėtis teks – ir akis į akį. Sakoma – geriau vėliau, nei niekada. Šiuo atveju – kuo vėliau, tuo blogiau.