Prieš pusantro mėnesio, lapkričio 15-ąją, vyko nepriklausomybę atgavusios Lietuvos istorijoje dar negirdėtas įvykis. Rusijoje kalėję Lietuvos piliečiai E.Mataitis ir Aristidas Tamošaitis buvo iškeisti į du Rusijos šnipus ir grąžinti į tėvynę.
Kartu su jais iš Rusijos kalėjimo buvo išlaisvintas ir Norvegijos pilietis Frode Bergas.
Už šnipinėjimą Lietuvoje kalėję Nikolajus Filipčenka ir Sergejus Moisejenka suteikus malonę buvo išsiųsti į Rusiją.
Ši istorija prasidėjo šiltą 2015-ųjų birželio 24 dieną. Tądien E.Mataitis su žmona ir dviem vaikais iš lietuviško pajūrio atvyko prie Lietuvos ir Rusijos pasienio.
Šeima, kurios nariai turi dvigubą pilietybę, sėkmingai perėjo patikrą.
Kaliningrado srityje, Sovetske, anūkų jau laukė seneliai, kurie ruošėsi juos vežtis pas save.
E.Mataitis perdavė uošviams vaikus, jau apsisuko grįžti, tačiau tuomet užvirė pragaras. Prie vyro staiga prišoko būrys uniformuotų kaukėtų vyrų, parvertė ant žemės, surakino rankas.
Netrukus paaiškėjo, kad tai buvo iš Maskvos specialiai į šią operaciją atskridę Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) pareigūnai.
Aplink būriavosi, matyt, iš anksto sukviesti žurnalistai, jie viską filmavo, fotografavo. Netrukus sulaikytasis buvo įgrūstas į automobilį ir išvežtas.
Pasienyje liko stoviniuoti isterijos apimta, žadą praradusi ir jokių paaiškinimų nesulaukusi sulaikyto lietuvio žmona.
Paaiškinimų ilgai laukti nereikėjo. Netrukus per visus Rusijos kanalus buvo ištrimituota, kad Rusija sučiupo Lietuvos šnipą, rinkusį karinę informaciją.
Lietuvos piliečiui, kuris turi ir Rusijos pilietybę, buvo pateiktas kaltinimas Rusijos išdavyste.
Po sulaikymo Rusijos FST paskelbė, kad E.Mataitis dirbo Lietuvos žvalgybai – teikė jai informaciją apie Rusijos karinę sistemą.
Taip pat buvo tvirtinama, kad E.Mataitis esą prisipažino dirbęs ir karine žvalgyba, ir kontržvalgyba užsiimančiame Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Lietuvos krašto apsaugos ministerijos.
Teismo nuosprendžio E.Mataičiui teko laukti ilgai. Metus išlaikytas Lefortovo kalėjime Maskvoje ir nuteistas 13 metų kalėti praėjusių metų liepą jis buvo išvežtas į Rusijos gilumoje esantį pataisos darbų kalėjimą.
Su laisve besimėgaujančiu E.Mataičiu susitikome jo sesers Jolantos bute.
Būtent ji ir kiti šeimos nariai dėjo dideles pastangas, kad vyras būtų grąžintas į Lietuvą, beldėsi pas aukščiausio lygio politikus, specialiąsias tarnybas.
„Turiu geriausią seserį pasaulyje“, – smagiai nusiteikęs kalbėjo E.Mataitis.
Buvęs kalinys prisipažino, kad jie dabar kone kasdien susitinka, kalbų ir planų – begalė.
Paklaustas, kaip jaučiasi po puspenktų metų grįžęs į namus, E.Mataitis, vis įterpdamas rusiškų žodžių, tikino, kad jaučiasi taip, kaip nesijautė daugybę metų: „Jau prabėgo daugiau kaip mėnuo, tad atsigavau, bet pirmomis dienomis vaikščiojau ir į viską žiūrėjau tarsi pirmą kartą matydamas.“
– Kada sužinojote, kad gali atsirasti galimybė grįžti namo, kada prasidėjo šis procesas?
– Tai buvo šių metų rugsėjo 25-oji, įprastas vakaras kalėjime. Man pasakė, kad skubiai ateičiau pas budėtojus. Atėjau. Paklausė pavardės ir liepė susirinkti daiktus.
„Jus išveža“, – tepasakė, bet nepatikslino nei kur, nei kada.
Susirinkau daiktus, atėjau. Pakeliui sutikau moterį, kuri išdalydavo siuntinius. Mes visą laiką gerai sutarėme. Kaip tik prieš dieną buvau gavęs siuntinį. Ji paklausė: „Kur tave išveža?“ Atsakiau, kad nieko nežinau.
Nusiuntė peržiūrėti daiktų, kuriuos turėjau patekdamas į kalėjimą.
Kai grįžau į budėtojų dalį, ten dirbusi moteris pažiūrėjo į dokumentus ir ištarė: „Važiuosi namo.“
Tuo metu kalėjime kaip tik buvo vykdoma kažkokia nauja programa.
Kalinius pradėjo vežti į tas vietas, kur jie gyveno būdami laisvėje arba ten, kur vyko teismas.
Pamaniau, kad mane turbūt veš į Kaliningradą, nes ten buvau teisiamas.
– Artimieji Lietuvoje dar nieko nežinojo?
– Jie dar nenujautė, kad procesas jau pajudėjo. Naujų įstatymų priėmimas ir malonės suteikimas vyko tik spalio mėnesį.
Taigi aš sėdėjau budėtojų dalyje, kur įrengtos kameros, ir laukiau, kas bus toliau. Atėjęs karininkas įspėjo, kad daug daiktų neimčiau, nes turbūt skrisiu lėktuvu.
Visą naktį prasėdėjau, pralaukiau, o rytą man liepė grįžti į savo būrį, bet 12 val. vėl ateiti. Kai pasirodžiau, konvojus jau buvo atvykęs.
– Kokiame Rusijos kalėjime kalėjote?
– Novotroicke, nuo kurio artimiausias miestas – Orskas.
Tačiau mane išvežė į Orenburgą, kuris yra 300 kilometrų nuo įkalinimo vietos. Iš ten tik dėl manęs vieno atsiuntė konvojų.
Į Orenburgą atvykome vakare. Ten vėl mane pasodino į kamerą. Pasakė, kad 6 val. ryto atvažiuos paimti. Kai atsikėliau, patikrino visus daiktus ir liepė palikti viską, ką tik galiu.
Bet ir tada vis dar netikėjau, kad grįžtu namo.
Apie 7 val. ryto išskridome į Maskvą. Ten mane perdavė kitam konvojui, kuris atgabeno į Lefortovo kalėjimą. Kažkoks karininkas nusivedė į atskirą kamerą, kartu su juo parašėme malonės prašymą.
Į Lefortovą mane atgabeno penktadienį, prasėdėjau ten savaitgalį, o pirmadienį man pranešė, kad atėjo žmogus iš Lietuvos ambasados.
Jis pasakė, kad Lietuva priėmė sprendimą mane iškeisti į rusų žvalgybininką ir sugrąžinti į tėvynę. Tikslios datos, kada tai nutiks, neįvardijo, tik pasakė, kad abi šalys jau susitarė, ir liepė laukti.
Lefortove prasėdėjau apie mėnesį. Dešimt dienų karantino kameroje buvau vienas, po to mane perkėlė į dvivietę kamerą.
Lapkričio 13-ąją po vakarienės atsidarė langelis, pareigūnas paklausė pavardės: „Ruoškitės. Po vakarienės jus perkels.“
Prieš tai žiūrėjau televiziją – „Euronews“ kanalu pranešė, kad Lietuvoje rengiamasi priimti Malonės įstatymą.
Tuomet pagalvojau, kad reikalai greičiausiai iš tikrųjų pajudės.
Tą vakarą mane pervedė į kitą kamerą. Patikrino daiktus.
Kiek vėliau atėjo pulkininkas. Prisistatė – Lefortovo kalėjimo viršininkas. Pasiteiravo, ar gavau savo daiktus, ir liepė ruoštis, pasakė, kad rytą mane iš kalėjimo išveš.
Vėliau atėjo kiti pareigūnai, kurie atnešė pasirašyti dokumentus. Davė ir pinigų, kurie pagal Rusijos įstatymus priklauso iš įkalinimo įstaigų paleidžiamiems žmonėms.
Jie skirti tam, kad buvęs nuteistasis galėtų grįžti iki savo gyvenamosios vietos.
– Kokia tai buvo suma?
– 5 tūkst. rublių (73 eurai. – Red.). Pasirašiau visus dokumentus ir pradėjau laukti ryto. Tą naktį negalėjau nei miegoti, nei skaityti.
Apie 4 val. ryto atsidarė durys. Paklausė, ar esu pasiruošęs, ir išvedė.
Mane lydintys asmenys nustebo, kodėl aš vis dar esu su kalėjimo drabužiais.
Paaiškinau, kad aš nieko neturiu. Paklausė, kodėl man neatidavė drabužių, kuriais vilkėjau patekdamas į kalėjimą.
Bet ten man buvo pareikšta: kol esu nuteistas, civiliniai drabužiai nepriklauso.
Persirengti neleido, o pasiimti galėjau tik 7 kg. Tie drabužiai būtų buvęs papildomas svoris.
Kai išėjau iš kameros, Lefortovo kieme stovėjo du mikroautobusai. Man pasakė, kad sėsčiau į pirmąjį.
Iki oro uosto Maskvoje važiavau vienas. Manau, kad kitame mikroautobuse buvo A.Tamošaitis ir tas norvegas.
Beje, apie norvegą pirmą kartą sužinojau sėdėdamas Lefortove. Perskaičiau laikraštyje, kad Norvegija prašo išmainyti jų pilietį į kokį nors Rusijos žvalgą.
Atvežė mus tiesiai prie lėktuvo. Pirmiausia į jį įlaipino ir susodino mus, o paskui įleido kitus keleivius.
– Gal verslo klase parskraidino?
– Ne. (Kvatojasi.) Ten pirmą kartą pamačiau A.Tamošaitį ir norvegą. Pasisveikinome.
Visi buvome laimingi, kad grįžtame namo. Bet mus iš karto įspėjo, kad nebendrautume. Sėdėjome atskirai.
Susodino į trivietes eiles. Man už nugaros sėdėjo lietuvis, jam iš šonų du rusai, tuomet aš ir du Rusijos saugumo pareigūnai, tada norvegas su tokia pat apsauga iš šonų.
Lėktuve dar buvo keli asmenys, kurie taip pat priklausė mus lydinčiai grupei. Visi jie buvo apsirengę civiliškai.
Kai atskridome į Kaliningradą, ten mūsų jau laukė keli mikroautobusai, visureigis, vyrai su kaukėmis.
Dalis iš Maskvos mus lydėjusių pareigūnų liko, kiti važiavo iki pasienio.
Šį kartą mane pasodino į tą patį mikroautobusą su norvegu.
Kartu važiavo ir kaukėtas pareigūnas su automatu.
Kai lėktuve buvome įspėti nebendrauti, daugiau nebandėme to daryti, važiavome tylomis.
Tokia kolona po pietų atvažiavome iki pasienio.
– Kur įvyko apsikeitimas?
– Kuršių nerijoje.
– Senuose sovietiniuose filmuose rodoma, kad šnipais keičiamasi pagal griežtą tvarką. Ar ir dabar taip buvo?
– Taip, niekas nepasikeitė. Atvažiavus prie pasienio mums liepė išlipti. Kurį laiką pastovėjome prie mikroautobuso.
Po to nurodė eiti iki baltos pasienio linijos. Kai ėjome, iš Lietuvos pusės artėjo tie du rusai, į kuriuos buvome iškeisti.
Ir juos, ir mus lydėjo po vieną pareigūną. Mūsų paklausė, ar jau pasiruošę.
Pasakėme: „Pasiruošę.“ Su mumis stovėjęs pareigūnas pasakė: „Viskas. Laimingo kelio.“ Ir tuo pat metu peržengėme tą liniją.
– Ar buvo koks kontaktas tarp Rusijos ir Lietuvos pareigūnų – gal vienas kitam ką nors ištarė, ranką paspaudė?
– Visiškai jokio. Mes stovėjime ne vieni prieš kitus: vieni – kairėje, kiti – dešinėje.
Daugiau nelabai ką mačiau: nei kiek pareigūnų mus pasitiko, nei kas tokie.
Mane iš karto pasitiko pasienietis ar žmogus iš ambasados, nes aš atvykau be jokių dokumentų.
Pasienio tarnyba ant išduoto dokumento uždėjo antspaudą.
Po to buvau įsodintas į mašiną ir išvežtas.
– Važiavote visi trys išlaisvintieji?
– Ne, net nežinau, kur mano likimo draugai dingo – daugiau jų taip ir nepamačiau.
– Galiu paklausti, kur jus pirmiausia nuvežė. Gal į saugumą?
– Klauskite, pasakysiu. Pirmiausia atvažiavome į kažkur prie Kauno esančią kaimo turizmo sodybą, kurią, kaip paaiškino, išsirinko mano artimieji. Kad visi kartu susitiktume.
Ten laukė žmona su vaikais, motina, sesuo.
Visi buvo tokie laimingi, manęs ilgai iš glėbio nepaleido. Ten praleidome kelias paras, o tada atvažiavome į Vilnių.
Tiesą sakant, nenorėjau su niekuo matytis, tik su savais.
– Kiek metų jūsų sūnums?
– Vienam sausį sukaks aštuoniolika, kitam – devyneri. Per mano įkalinimo laiką jie išaugo – dabar reikia išmokti kitaip su jais bendrauti.
– Tai į Lietuvą jūs taip ir sugrįžote vilkėdamas kalinio drabužiais?
– Taip. Reikėjo viską iš naujo pirkti.
– Koks jausmas gyventi laisvėje?
– Oi, apie tokius dalykus neįmanoma papasakoti.
Man vis dar atrodo, kad tai sapnas, iš kurio nesinori pabusti. O kas, jei pabusi, o tu vis dar ten – kalėjime.
– Sugrįžkime į tą laikotarpį, kai buvote už grotų. Kada buvo sunkiausia?
– Niekada nebuvo lengva. Kiekvieną dieną nežinai, ko laukti ir tikėtis.
Labai sunku, kad šalia nėra šeimos. Kalėjime daug ką iš naujo pasveri. Tai toks momentas, kai į savo gyvenimą pradedi žvelgti iš šalies.
Kai pirmąkart atsidūriau Maskvos kalėjime, iš proto varė tos grotos, spygliuotos vielos.
Lefortovo kalėjime iki teismo praleidau apie dešimt mėnesių. Po to iš Maskvos mane atskraidino į teismą Kaliningrade.
Po teismo dar du mėnesius ten prabuvau. Birželį vėl nuskraidino į Maskvą, bet tada atvežė į Medvedkovo įkalinimo įstaigą. Ten prabuvau dešimt dienų.
Iš Maskvos į nuolatinę įkalinimo vietą išvežė traukiniu. Iš pradžių – iki Samaros, paskui – iki Orenburgo, o tada – į koloniją, kurioje išbuvau pusketvirtų metų.
– Koks tai kalėjimas, kokie ten žmonės kali?
– Ten galima sutikti įvairių nuteistųjų – ir žudikų, ir prievartautojų, ir narkomanų.
Ši įkalinimo įstaiga tikrai nėra išskirtinė.
– Gyvenote vienvietėje kameroje?
– Ten nėra kamerų. Kiekvienas aukštas paskirtas vienam būriui, kuriam priklauso apie 100 žmonių. Jame – kambariai, kaip kokiame bendrabutyje. Kiekviename jų gyvena po 10–15 žmonių.
– Rusijos kalėjimuose įprasta įdarbinti kalinius. Ar turėjote kokį darbą?
– Dirbau tik kokį pusmetį. Siuvome kostiumus geležinkelininkams.
Vėliau uždraudė – pasakė, kad man neleidžiama dirbti.
– Ką tuomet veikdavote ištisas dienas?
– Daug skaičiau, sportavau.
– Tai dabar bus sunku ką nors dirbti, juk atpratote.
– Dar prisimenu. (Kvatojasi.)
– Kokiu maistu jus maitino?
– O, geriau neklauskite. Tas maistas labai blogas. Jeigu nebūčiau turėjęs pinigų, būtų buvę labai sunku.
Šeima padėjo, kiek galėjo, – ir siuntinių gaudavau, ir pinigų smulkioms išlaidoms.
Kalėjimo parduotuvėje buvo galima šio bei to nusipirkti. Vaisių būdavo, bet juos tiesiog reikėdavo medžioti, pataikyti, kai jų atveža.
– Tai turbūt grįždamas namo pasvajojote apie kokį nors patiekalą?
– Labai norėjosi keptos vištienos. Kalėjimo parduotuvėje kartais rasdavome karštai rūkytos, bet skonis visai ne toks kaip Lietuvoje.
– O jūs rūkote?
– Iki sulaikymo rūkiau. Bet kai mane suėmė, iškart mečiau.
Nes kalėjime cigaretės ir arbata – brangiausia valiuta. Nenorėjau nuo nieko priklausyti.
– Ar per tą laiką kalėjime kas nors iš Lietuvos ambasados ar pareigūnų jus aplankė, ar bent mėgino aplankyti?
– Kiek žinau, tokių bandymų būta. Kai aš po sulaikymo buvau Lefortove, sakė, kad kažkas iš Lietuvos ambasados bandė mane aplankyti.
Bet aš turiu ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos pilietybę, buvau Rusijoje sulaikytas, tad čia mane laikė savo piliečiu.
Valdžia sprendė, ar leisti su kuo nors susitikti, ar ne. Ir priėmė man nepalankų sprendimą.
– Gal vis dėlto atskleistumėte, už ką jus tuomet suėmė?
– Ne, nenoriu apie tai kalbėti, sunku tai prisiminti. Žinote, dabar pradedu naują gyvenimą, turiu naujų planų. Esu namie, viskas gerai, tai yra svarbiausia.
– O kokie tie planai, gal jau turite nusižiūrėjęs darbą, kurį norėtumėte dirbti?
– Turiu inžinerinį išsilavinimą, studijavau logistiką, todėl tikiu, kad rasiu tinkamą darbą. O kol kas jaukinuosi dabartinį gyvenimą, mėgaujuosi laisve.
Praeis visos šventės, tuomet ir imsiu ieškoti darbo.
– Gal iš valstybės sulaukėte kokios nors kompensacijos ar finansinės paramos?
– Ne. Žmonės, kurie mane pasitiko pasienyje, sakė, kad pasimatys su manimi, pasikalbės.
Tačiau dar nedaug laiko praėjo, kol kas su niekuo nebuvau susitikęs.
Supraskite mane teisingai – neturiu jokių pretenzijų ar lūkesčių. Gyvenime yra daug svarbesnių dalykų.
Beje, kai grįžau, valstybinės tarnybos pasirūpino, kad būtų nuodugniai patikrinta mano sveikata.
– Ar jūs tebeturite abi – Lietuvos ir Rusijos – pilietybes?
– Dabar ir pats gerai nežinau, kaip yra. Esu Lietuvos pilietis – čia gimiau ir augau, čia gyvena mano šeima.
Išvykstant iš Rusijos man atnešė pluoštą dokumentų, kuriuos reikėjo pasirašyti.
Vienas punktų skelbė, kad esu nepageidaujamas asmuo Rusijoje. Bet man tai jau ir neįdomu.
– Bet Kaliningrade vis dar gyvena žmonos tėvai, berniukų seneliai.
– Jei aš ten negalėsiu nuvykti, jie atvyks. Juk nėra taip toli.
– Ar tuos metus laikote išbrauktais iš gyvenimo, ar tai buvo ir skaudi, bet neįkainojama patirtis?
– Kai jau esi namie, į viską žvelgi kitaip.
Labiausiai gaila, kad nemačiau, kaip augo vaikai, kaip jie keitėsi. Jie – tai, kas neleidžia pamiršti prarastų metų.
– Ar liksite Lietuvoje, ar turite kokių kitokių ketinimų?
– Čia gimiau, užaugau, todėl niekur iš Lietuvos išvažiuoti neketinu. Jau prisibuvau toli nuo namų. (Juokiasi.)
– Ką patartumėte žmonėms, jeigu jie pakliūtų į tokią situaciją?
– Viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus. Turi viduje būti kas nors, kas padėtų ištverti. Ir, aišku, viltis, ir tikėjimas, kad viskas bus gerai.
– Ar yra žmonių, kuriems dėl šios situacijos niekada neatleisite, arba žmonių, kuriems esate labai dėkingas?
– Labai norėčiau padėkoti prezidentui Gitanui Nausėdai, valstybės tarnyboms, kurios ėmėsi veiksmų ir padėjo man išsilaisvinti.
Noriu padėkoti savo šeimai, kuri darė viską, kad grįžčiau į Lietuvą.
Esu dėkingas Lietuvai, kuri padėjo mano šeimai ir vaikams tuo metu, kol kalėjau.
– Kokia dabar jūsų diena? Turbūt ilgai miegate?
– Ne, aš visada anksti keliuosi. Nemėgstu ilgai miegoti.
Kasdien vežu jaunesnįjį sūnų į mokyklą. Jis nuolat prašo: „Tėti, nuvežk mane, pasitik mane, ar gali su manimi ruošti pamokas.“ Matau, kaip jis pasiilgęs tokių momentų.
– Ar sūnūs jūsų klausinėja apie Rusijos kalėjimuose praleistus metus?
– Vyresnysis žino, kur buvau, o mažasis – ne. Jam kol kas nieko nepasakoju.
Mažajam buvo sakoma, kad aš išvykęs ir dirbu.
Kartą, kai pavyko iš kalėjimo paskambinti į namus, jis paklausė: „Kada gi tu grįši iš savo darbo. Palik tu jį greičiau ir būk su manim, su mama.“
Kol kas nenoriu niekur eiti. Dabar labiausiai mėgaujuosi tuo, kad būnu namie.
Turėjau daug laiko, kad galėčiau pažvelgti į savo gyvenimą iš kitos pusės. Anksčiau, būdavo, tik dirbi ir dirbi. Pamenu, žmona prašydavo: „Važiuojame prie ežero, einame kur nors pasivaikščioti.“
Būdavo, tai tiesiog tingisi, tai daug darbo, tai pavargęs.
O kai atsidūriau ten, tuos dalykus gerai prisiminiau. Po visko, ką teko patirti, norisi gyventi čia ir dabar. Nelaukti nei gražesnio oro, nei tinkamesnės progos.
