Į klausimus atsako Vilniaus universiteto docentas, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, psichiatras ir psichoterapeutas profesorius Eugenijus Laurinaitis.
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?
Įstojęs į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ilgą laiką svajojau tapti chirurgu, net gana intensyviai dirbau šios krypties studentų moksliniame būrelyje.
Kai po antro kurso vedžiau savo žmoną Rasą, mes apsigyvenome pas jos tėvus – tokie buvo laikai, nuomotis ar įsigyti savo butą tuomet nebuvo jokios vilties.
Žmonos mama Sofija Naujalytė – Didenkienė sužinojo, kad aš moku lenkų kalbą (tiesa, tada dar gana vidutiniškai ją mokėjau) ir palikdavo man straipsnių iškarpas iš tuomet pačių laisviausių visame socialistiniame lageryje lenkiškų laikraščių: „Polityka“, „Kultura“, „Przekroj“.
Pasiūlyti straipsniai beveik visada buvo apie psichologiją, psichoterapiją, interviu su žymiais Lenkijoje besilankiusiais psichoterapeutais. Šie straipsniai galiausiai ir nulėmė, kad tapau psichoterapeutu.
O praktiškai tapau psichoterapeutu po žymaus kardiochirurgo profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus sprendimo, kad jis privalo turėti psichoterapeutą savo pacientams. Šiam darbui jis pasirinko mane.
Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?
Manau, kad mūsų šalis labai priklauso nuo į valdžią atėjusių politikų asmeninių pažiūrų ir interesų.
Nors visi prieš rinkimus žada rūpintis visais Lietuvos piliečiais, liūdna realybė rodo gerokai kitokį paveikslą. Labai retas aktyvus politikas turi realų politekonominį išsilavinimą, kuris yra būtinas valdyti šalį, jos finansus ir suvokti kiekvieno priimamo politinio sprendimo artimas bei tolimas pasekmes visiems arba bent jau didžiajai daliai gyventojų.
Be to, tik turintys galią gali apsaugoti labiausiai pažeidžiamas mūsų visuomenės grupes ir kurti stiprią viduriniąją klasę, kuri yra bet kokios demokratinės santvarkos rėmėja.
Tokių pastangų mūsų šalyje kol kas yra labai mažai.
Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?
Žmonijos ateitis neišvengiamai susijusi su tuo, kaip kiekvienas žmogus suvoks savo poveikį tai Žemei, kurioje gyvename ir kurios pakaitalo neturime.
Todėl manau, kad pagrindinis linkėjimas visiems: saugokime, ką turime visi kartu ir kiekvienas atskirai, o tame tarpe – ir visus savo artimuosius.
Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?
Vaikystėje labai norėjau būti gaisrininku, paauglystėje – medkirčiu Sibire arba kosmonautu.
Dabar esu laimingas bei džiaugiuosi ir savo profesija, ir šeima, ir šalimi, kurioje gyvenu. Todėl mano pagrindinė svajonė – kad galėčiau visu tuo džiaugtis kaip galima ilgiau.
---
Nacionalinis fotoprojektas „Lietuva ir mes“ – tai Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui skirtas projektas, kurio metu nuotraukose užfiksuoti šimtai valstybės ir visuomenės veikėjų, mokslo, kultūros, meno, sporto pasaulio atstovų, verslininkų ir valstybinių įmonių vadovų, dvasininkų, tarnautojų, ūkininkų ir kitų profesijų Lietuvos žmonių, bendrai kuriančių mūsų šalį ir jos ateitį. Reprezentacinis ir monumentalus, iš daugiau nei 500 unikalių specialiai šiam fotoprojektui kuriamų, niekur anksčiau nepublikuotų, konceptualiai pačių įvairiausių bei lietuvių ir anglų kalbomis aprašytų fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arti pažinti šiandienos Lietuvą.
