Tęsiantis vidiniams LVŽS neramumams, portalas lrytas.lt kalbėjosi su viena pirmųjų šios partijos narių, pirmąja Seimo pirmininko pavaduotoja Rima Baškiene.
– Pastarųjų dienų įvykiai liudija, kad LVŽS viduje ramybės vis dar nėra. Apskritai visi šie metai LVŽS viduje buvo pažymėti nesutarimais ir neramumais. Ko galime tikėtis toliau: viskas nusistovės ar iki rinkimų matysime dar daug bangavimų ir svyravimų?
– Man buvo labai skaudu ir gaila dėl kiekvieno iš mūsų frakcijos išėjusio nario, net jei jie buvo ne partijos nariai. Mes kažkaip nesugebėjome surasti kompromisų, sprendimų ir išsiaiškinti. Asmeninės ambicijos užgožė racionalų protą, kad reikia ne atstumti, o pritraukti žmones.
Bet tikiu, kad net ir šioje situacijoje mes surasime savyje jėgų nesusiskaldyti, nes tai būtų tiesiog neatsakinga. Jeigu yra programa, kurią mes sugebėjome sukurti, subūrę tam tikrą kolegų ratą, yra įsipareigojimas prieš žmones, tai mes turime tą atsiminti, pasiskaityti savo partijos įstatus, programą ir veikti, atmetus visas ambicijas ir suradus sveiko proto.
– Galbūt frakcijos mažėjimas, vidiniai nesutarimai ir visa tai lydintys reitingų smukimai liudija lyderystės krizę partijos viduje?
– Nemanau. Ramūnas Karbauskis buvo partijos pirmininku, pirmininke buvo ir Kazimiera Danutė Prunskienė, po to vėl buvo keitimai. R.Karbauskis gali, geba ir tikrai turi potencialo veikti toliau kaip lyderis. Tikiuosi iš jo daugiau susikalbėjimo ir telkimo. Tikrai viliuosi, kad Saulius Skvernelis į kitus rinkimus eis su mumis kartu.
Reitingai skaudžiai paliečia ir mes vertiname realiai, suprasdami, kad tai yra klaidos – žmonės pastebi klaidas ir į jas sureaguoja.
– Į praėjusius rinkimus valstiečių partija ėjo stipriai atsinaujinusi. Kokius planus turite 2020 m. rinkimams?
– Tada buvo laikotarpis, kai buvo nusivylimas viena partija, kita partija. Mums ta sėkmės banga ir padaryti R.Karbauskio darbai, investicijos į kultūrinius projektus davė labai daug pasitikėjimo mandato, įgavome žmonių viltį, kad štai ateis tie, kurie dirbs skaidriai, kovos su korupcija, alkoholizmu – ką mes ir siūlėme.
Manau, kad ir dabartinėje mūsų situacijoje yra pakankamai jėgų atsinaujinti programine prasme, akcentuojant tęstinumą vykdyti pradėtų darbų. Taip pat turime atkreipti dėmesį ir įvertinti padarytas klaidas: kas nepavyko, kur buvo pažiūrėta netinkamai, kur neįvertinta situacija. Mums reikia gebėti savyje surasti potencialo, kurio tikrai dar yra.
– Panašu, kad pati pasitraukti iš politikos neketinate ir ruošiatės dalyvauti rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose?
– Dažnai pagalvoju – jau atiduota 16 m. Juokauju, kad galėčiau dirbti tolimųjų reisų vairuotoja. Per 16 m. kokius 10 kartų apvažiavau aplink žemės rutulį.
Susitikimuose dabar tikrai klausiu žmonių, ar mano patirtis, jų nuomone, Seime reikalinga. Žmonės sako, kad reikia ir klausia, ar užteks sveikatos. Sveikatos ir energijos kol kas užtenka.
Matysime, kaip mums susiklostys tolimesnė ateitis. Rinkimus laimėjau kaip vienmadatėje rinkimų apylinkėje renkamas žmogus. Kartais žmonės net pamiršta, kokiai partijai priklauso Baškienė, nors aš esu vienas iš valstiečių ir žaliųjų sąjungos įkūrėjų.
Tada mes vadinomės valstiečių partija ir tai buvo 1994 m., kai mes atkūrinėjome seną, istorinę, 1905 m. įkurtą valstiečių partiją. Niekada nesimėčiau po kitas partijas, nors buvo ir sunku. Buvo laikotarpių, kai nebuvo jokio pakilimo. Buvo laikas, kai Seime buvau vienintelė valstietė. Buvo laikas, kai Seime buvome trys valstiečiai.
– Jūs, būdama viena iš partijos kūrėjų, kalbate apie sąsajas su praeito šimtmečio pradžioje įkurta valstiečių partija. Tuo tarpu politikos apžvalgininkai ir politologai valstiečiams neretai lipdo populistų etiketę. Kiek, jūsų nuomone, LVŽS yra išsaugota ideologinė valstiečių partijos linija, kiek jūsų politinėse praktikose galima matyti tų istorinių-vertybinių idėjų, nuo kurių bandote atsispirti savo programoje?
– Iš tikrųjų valstiečių partija daugiau atstovavo regionams. Kai mes atkūrinėjome šią partiją, daug kas sakydavo, kad miesto žmonių įtikinti, kad jie balsuotų už valstiečių partiją, nepavyksta.
Dauguma mūsų ar mūsų tėvai yra kilę iš kaimo ir mums tos kaimo problemos, žemdirbių problemos yra natūraliai svarbios ir aktualios. Svarbus yra švietimas kaime, kaimo mokyklų likimas, kultūra ir etnokultūros šaknys, šeimos politika. Atkūrę partiją 1994-1996 m., kalbėjome apie tai, kad šeima yra vertybė, svarbus vaikų ugdymas ir galvojimas, kaip padėti šeimai, kad ji augtų ir Lietuva nemažėtų.
O populizmo galima įžvelgti visose partijose ir visų partijų vadovų pasisakymuose. Kiekvienas nori savo partiją pateikti ryškiau ir spalvingiau. Sakyčiau, kad mes, ypač regione, nesugebėjome būti tais, kurie labiau ir aiškiau pristato savo nuveiktus darbus. Mes įėjome į didžiulį darbų ritmą, į diskusiją ir nesusikalbėjimą bei pamiršome kalbėti apie darbus regionuose.
Žiniasklaidą reikia mylėti, gerbti ir vertinti, nebijant antausių, jei esame to verti, o kartais galbūt ir nelabai verti, bet tada reikia pasiaiškinti, o kodėl esame ne taip suprasti. Žiniasklaidos priemonės suteikia galimybę pasakyti žmonėms, paaiškinti jiems, kodėl nepavyko vienas ar kitas sprendimas.
Be to, ši kadencija yra gausi, į ją atėjo daug naujų Seimo narių. Galbūt tai irgi buvo tam tikras rūpestis ir problema. Galbūt ne visi jie buvo pasirengę darbui Seime.
Jei būtų mano valia, visi Seimo nariai būtų renkami vienmandatėse apygardose. Tai būtų didesnis egzaminas, nes pasirengimas šiam darbui tikrai yra reikalingas, tam tikri kvalifikaciniai reikalavimai yra privalomi. O dabar matome tokias situacijas, kai žmogus per dvejus metus nėra nė karto išėjęs į tribūną.
– Ši Seimo kadencija yra ketvirtoji jūsų kadencija, kuri, kaip ir kalbėjome, buvo nerami tiek Seime, tiek valstiečių frakcijos viduje. Kokia ji buvo ir ar kažkuo išsiskyrė iš ankstesnių?
– Visose kadencijose būdavo tam tikro politinio bangavimo: didesnio, mažesnio. Mačiau frakcijų skilimus, mačiau Seimo pirmininkų atstatydinimus. Šie metai dinamiški, jie politiškai jautrūs ir pažėrę nemažai netikėtumų.
Parodėme ir pristatėme visuomenei tai, ko galbūt nereikėjo, bet neišskirčiau šių metų. Politikoje kiekvieni metai yra išskirtiniai: jie būna nelengvi, ypač jeigu dirbi ir stengiesi, ir ypač jeigu pergyveni dėl sprendimų. O pergyventi šiemet tikrai buvo dėl ko.
Yra vienas dalykas, kurį norėčiau akcentuoti. Dar anose kadencijose mes kūrėme valstybės politiko elgesio kodeksą ir jo tikslas buvo, kad vyrautų pagarba valstybei ir žmogui, atsakomybė, pareigingumas ir daugelis kitų dalykų, kuriuos mes ten buvome įrašę. Turėjome pagrindinį tikslą – į politiką kiek įmanoma daugiau įnešti dorovės, moralės, kompromisų paieškos, mokėjimo susikalbėti etiškai, gražiai, kultūringai.
Ką stebėjome anksčiau ir ką stebėjome šioje kadencijoje? Žinote, kai plenarinių posėdžių salėje ir dar priimant valstybės biudžetą tu išgirsti švilpimus, trankymą į suolus, tai pasijauti lyg tai būtų ne parlamentas.
Kadencijos pradžioje vienas iš Seimo pirmininko, o kartu ir mūsų visų pastebėjimų buvo Seimo kaip institucijos įvaizdžio pakėlimas. Deja, mums to padaryti nepavyko. Tenka pasakyti: mums nepavyko surasti kompromiso tarp frakcijų, mes nepakankamai skyrėme laiko kalbėjimui ir susikalbėjimui, o galėjome tai daryti.
– Tęsiant Seimo įvaizdžio gerinimo temą, šią kadenciją viešojoje erdvėje matėme labai ryškius pozicijos ir opozicijos susikirtimus, ar tai yra labiau konkrečių asmenybių susikirtimai, ar tai buvo beveik normalus valdančiųjų ir opozicijos bendravimo formatas?
– Na, opozicija tam ir yra, kad ji oponuotų, išsakytų pastebėjimus. Bet būtų labai šaunu, kad opozicija ir siūlytų konkrečius pasiūlymus, kad galbūt siūlytų, kaip įgyvendinti atskiras savo politinių jėgų programines nuostatas, siektų bendrų nacionalinių susitarimų, kaip kad pavyko padaryti su 2 proc. nuo Bendrojo vidaus produkto skyrimu saugumui ir gynybai.
Gaila, kad nesusitarėme dėl švietimo ir kitų svarbių temų. Iš tikrųjų susikalbėjimo reikėjo, jo nebuvo tiek, kiek norėjosi. Žinoma, buvo ir lyderių kibirkščiavimo momentų.
– Ši Seimo kadencija neretai kritikuojama dėl įstatymo projektų gausos: kalbama apie tai, kad Seimas orientuojasi labiau į kiekybę, o ne į kokybę. Jūs Seime nuo 2004 m. Kas lemia tą įstatymų projektų gausą šios kadencijos metu? Ar minėta kritika pagrįsta?
– Jeigu kalbėtume apie įstatymą, kuris būtų kaip nauja redakcija, tai būtų viena kalba. Bet dažniausiai tai būna įstatymo keitimas ir suredagavimas, ir suderinimas su kitais pateiktais teisės aktais, ir priderinimas prie Europos direktyvų, kurių mes gauname labai daug.
Kitų šalių parlamentuose yra vertinamas tik tas pagrindinis įstatymas arba naujai kuriamas įstatymas. Lietuvos teisėkūroje bet kuris įstatymas, kuris nors truputėlį keičiasi, yra fiksuojamas. Todėl jų ir turime tokią gausą. Žmonėms atrodo, kad mes leidžiame naujus ir naujus įstatymus. Ne, mes tiesiog tobuliname, nes pats gyvenimas to reikalauja.
Maža to, mes sulaukiame labai daug pastebėjimų iš apygardų, iš susitikimų su žmonėmis, todėl įstatymus tiesiog reikia taisyti pagal gyvenimo aktualijas.
– Su žmonėmis susitinkate tiek Kuršėnuose, tiek Šiauliuose – savo apygardoje. Kiek ir kodėl Seimo nariui svarbi bei reikšminga ši darbo dalis?
– Tai labai svarbi dalis ir ji apima du pagrindinius dalykus. Pirma, aš iš žmonių išgirstu problemas, po to, galiu jas realizuoti, spręsti, svarstyti komitetuose. Antras dalykas, dalyvaudama renginiuose, aš galiu papasakoti rinkėjams ir pasakyti, kas yra nuveikta. Būtina neatitrūkti nuo savo rinkėjų. Todėl kiekvieną savaitgalį grįžtu į savo rinkiminę apygardą, kiekvieną savaitgalį dalyvauju kultūriniuose ir kituose renginiuose bei susitikimuose.
– Tai buvimas Seimo nariu – ne tik pareigos, bet ir gyvenimo būdas?
– Jeigu dirbi sąžiningai, tai reiškia, kad visą save atiduodi tam darbui. Neįsivaizduoju, ar galima šalia to turėti kokį tai verslą ar daug būti šeimoje. Man pasisekė – šeima sudarė galimybes dirbti ir dirbti tik šį darbą.
Vyras, kaip mokytojas ir kaip tautodailininkas, tiesiog rūpinosi daugiau namais, o aš jau labai daug metų esu politikoje, nes prieš tai dirbau Šiaulių rajono vicemere.
Politikoje labai svarbu, kai tu praeini laipteliais nuo paties mažiausio – Seimo nario padėjėjo, savivaldos atstovo. Tada, tapus Seimo nariu, yra žymiai lengviau matyti ir suprasti, kaip yra valdoma valstybė, matyti visumą ir tada galbūt gimsta racionalesni sprendimai, galbūt prisiimi daugiau atsakomybės.
