Entuziazmo dėl sėkmės rinkimuose netrūko ir socialdemokratus į 2016 m. rinkimus vedusio A.Butkevičiaus kalbose. Tačiau tiek partija, tiek lyderis patyrė šaltą dušą, paaiškėjus rezultatams. 2016 m. padarytas klaidas socialdemokratai suprato, o jų nenorėjusieji pripažinti – pasitraukė, teigia G.Paluckas.
Jis neabejoja, kad pats šiemet pateks į Seimą, nors 2019 m. rinkėjai jo neišsiuntė užimti atsilaisvinusią vietą. Išgyventas skyrybas su buvusiais bendrapartiečiais jis vertina kaip aiškų vieniems kitų supratimą, kad sistema keisis, o požiūriai nesutampa. Visgi netrūksta besibeldžiančių į LSDP duris, tikina lyderis, tarp jų – ir buvę partijos nariai, bet ne visiems jos atsivers. O kvietimų politikams turi paruošęs ir pats G.Paluckas.
Kaip sekasi dėlioti šešėlinės Vyriausybės kandidatūras, vadovauti didžiausiai partijai ir kalbėtis su kunigaikštystėmis vadinamų regionų atstovais – portalas lrytas.lt kalbėjosi su G.Palucku.
– Treji metai prabėgo nuo paskutinių Seimo rinkimų. Socialdemokratams 2016-ųjų rinkimai nebuvo sėkmingi, nors labai optimistiškai buvo tada nusiteikę lyderiai. Kaip dabar nusiteikusi jūsų partija?
– Nebenoriu grįžti į 2016 metus, jie visiems dėl įvairių priežasčių buvo dramatiškai nemalonūs ir ne tik rinkimų naktį. Kalbu apie politinius sprendimus bendrai tų metų, kurie mano galva, (...) lėmė prastus rezultatus, nes žmonės nustojo tikėti (LSDP, – aut. past.) dėl priešingų sprendimų. Vienas iš simbolinių pavyzdžių – Darbo kodeksas, pokyčius žadėjo ne žmonių naudai.
Bet neturiu paaiškinimų tam ir nenorėčiau užsiimti. Tik žinau, kaip tai atsiliepė ir tada jau niekas gerų sprendimų nebematė, pavyzdžiui, pasiūlyto ir dabar taikomo pensijų indeksavimo.
O dabar neturiu ko slėpti, entuziazmas yra pakilęs ir net raminu bičiulis, kad dar reikia namų darbus visus padaryti, didelis mūšis laukia. O dėl vietų (Seime, – aut. past.) turime planus minimum ir maksimum. Minimumas: pasirodyti geriau nei 2016 m., kai gavom vos 13 (iš viso 17, sudėjus rezultatus iš vienmandačių ir daugiamandančių apygardų, – aut.past.) vietų, o maksimum – būti pirmiems po rinkimų pagal mandatų skaičių ir gauti ne mažiau 30-35.
Neužsiimam burtais, bet turim tikslus. Atvirai sakau, net nekeliam klausimų dėl minimum plano, nes esam tikri, kad rezultatai bus geresni.
– Minėjot, kad burtais neužsiimat. Kuo paremtos šios prognozės?
– Pasakysiu dvi priežastis, kodėl nežiūriu apklausų: nesu sociologas, dėl to negaliu paaiškinti metodikos ir rezultatų bei pasitikiu mūsų partijos atmosfera. Didelės partijos privalumas tas, kad tie 17 tūkst. narių turi šeimas, draugus, dėl ko ratas išsiplečia iki kelių dešimčių tūkstančių žmonių.
Todėl kai pradedame jausti kažką viduje, atliepiama didelė dalis visuomenės. Jeigu sakau, kad jaučiu spaudimą, tai ateina iš vidaus. Mes šitaip temperatūrą matuojam, o ne reitingus žiūrim.
– Vadinasi signalą turėjot pajusti ir bandydamas patekti į atsilaisvinusią vietą Seime 2019 m. Tada rinkėjai nebuvo jūsų pusėje ir teko užleisti vietą konservatorei Paulei Kuzmickienei, labiau palaikytą Žirmūnų vienmandatėje rinkimų apygardoje.
– Po savivaldos politikos norėjau tapti Seimo nariu, po to etapo, mačiau daug taisytinų dalykų. O kaip partijos pirmininkas, apskritai, turiu būti nacionalinės politikos smaigaly. Po šių rinkimų, tikiu, kad taip ir bus – vesiu sąrašą. Mažai tikėtina, kad taip jau nemylėtų manęs (šypsosi).
Aišku, noriu būti labai mylimas, bet pirmiausia noriu būti gerbiamas dėl darbų bei nuostatų, neužsiimu populizmu (…). Be abejo, būnant betarpiškai Seime sklandesnė prieiga prie informacijos ir pokiliminių dalykų, ką pajunti vėluodamas. Juolab, kalbant apie partijos įtaką priimamiems sprendimams politiniams – tai ji didelė ir nemažės.
– Grįžkim dar prie 2016 m. rinkimų. Dar rinkimų naktį, ryškėjant rezultatams socialdemokratų nenaudai, partijos lyderiai suskubo garsiai kalbėti apie jaunus žmones, apie jų vaidmens iškėlimą partijoje. Greitai jūs stojot prie partijos vairo, o dalis ilgamečių bendrapartiečių atskilo. Kas įvyko, netilpo ambicijos vienoje partijoje? Ar pavyktų dirbti kartu, jeigu po rinkimų taip susidėliotų?
– Neslėpsiu, kad tapus pirmininku reikėjo padaryti kai kuriuos radikalius sprendimus ir tai iššaukė netgi partijos viduje nevienareikšmius vertinimus, dalis mūsų bičiulių pavirto į atskirą partiją. Gavę patrauklų, kaip sakau, politkomercinį pasiūlymą, nusprendė, kad jiems savarankiškai bus geriau. Buvo sudėtinga demokratizuoti sprendimus partijoje.
Bet dabar nėra užsisėdėjimo, nėra valdžios uzurpacijos aukščiausiuose partijos sluoksniuose, kiekvieno nario balsas sprendimuose grįžo. Be to, reitinguosim ir visą savo kandidatų sąrašą, nes šita praktika buvo nutrūkusi prieš 2016 m. ir matom to rezultatus.
Tai nepasakyčiau, kad netilpom, atvirkščiai, dabar bendraujam ir bendradarbiaujam (…). Tiesiog lūkesčiai dėl jaunimo buvo šiek tiek nepagrįsti, kad jie ateis ir nieko nedarys, bus tik kaip iškaba ar besišypsantis veidas, o sistema nesikeis. Kai pasirodė, kad įsitikinimas klaidingas, keliai ir išsiskyrė.
O skyrybos – toks dalykas, kai išsiskiri, būna etapų kažkuriam iš dalyvių, kad atrodo, kaip būtų gerai, jeigu būtume likę kartu. Bet kaip jau rodo gyvenimas, išsiskyrus reikia keliauti savo keliais. Mūsų matymai ir vizijos skiriasi kardinaliai.
Mes iškart pasakėm, kad tos pačios klaidos kartot nenorim. 2/3 partijos narių nusprendė, kad šioje kadencijoje valdančiojoje koalicijoje su valstiečiais mes negalim būti, matom sistemines užprogramuotas klaidas.
Ir kartą jau darėm jas, nenorim antro karto, todėl traukėmės į šalį (…). Dalis buvusių bičiulių nusprendė, kad jiems geriau seksis iš aukštų pozicijų, kažkaip įtikinti ir paaiškinti, kad daro viską gerai. Durys atviros tiems, kas priima realybę, pripažįsta klaidas ir nori keistis. Partija nužygiavo į priekį. Tie, kas pasitraukė, turėjo kitokią viziją.
– Atskilusi buvusių kolegų dalis – ilgametę patirtį turintys politikai, dažnai stovėję pirmose partijos linijose, matomiausi veidai. Kaip tai paveikė partiją, rinkėjų požiūrį?
– Klaidingas įsivaizdavimas, kad partiją sudaro žvaigždės. Jos skirtos tik papasakoti apie partijos sugalvotus pasiūlymus, idėjas tos sklandžiai, įtikinamai kalbančios asmenybės, išnešančios žinią į visuomenę.
Pas mus jų ir dabar netrūksta. Bet gebėjimas generuoti idėjas sustiprėjo, nes atsisakėm partinio uždarumo. Tai buvo trūkumas. Dėl to rengdami programą, pritraukėm daug protingų žmonių ir kviečiam juos prisidėti dalyvaujant rinkimuose arba formuojant šešėlinę Vyriausybę. Mes nenusilpom, nes nebėra dviprasmybės, (…) nenusilpsta didelės partijos dėl kelių asmenų grupelės pasitraukimo.
– Prieš kurį laiką nuskambėjo žinia, kad jungtis prie LSDP norit kviesti premjerą S.Skvernelį. Tokių minčių dar yra, ar pastarieji skandalai ir susikirtimas su prezidentu pakeitė nuomonę? Galbūt yra ir daugiau politikų, kuriuos matytumėt savo gretose?
– Kad mes šnekėjomės, iš dalies tiesa. Vis tik, manau, kad mums reikėtų į rinkimus keliauti tais bėgiais, kuriuos pasirinkom: mes turim savo kelią, premjeras turi savo kelią su savo partneriais ar partija, kaip tai pavadinsi. Tai leis išvengti dviprasmybių ir išskaidytos atsakomybės.
Nes mes tikrai kritikavome ir kritikuosim Vyriausybę už blogus sprendimus, bet mes nesame radikalai ar akli ir pagirsim už geru. Siekiu konstruktyvaus bendravimo, o po rinkimų matysim, ar keliai suves.
Jeigu jis (Skvernelis, – aut. past.) norėtų dalyvauti rinkimuose su LSDP, tai turi rodyti kairumą ne tik žodžiais. Dar prezidentinių rinkimų metu sakė, kad yra centro kairės kandidatas, bet kai pažiūri į mokesčių sistemos pertvarką, čia ne kairiosios politikos principas.
– Prieš rinkimus suaktyvėja ne tik žinomų asmenybių įsitraukimas į politiką. Kaip minėjote, jie dažnai būna tais žinios skleidėjais visuomenėje. Galbūt esami ar buvę politikai jau irgi ir prašosi į jūsų partiją, vildamiesi sėkmės? Juk ne vienas prieš rinkimus ir pažiūras pakeičia, o kadencijos metu ir partiją ar bent frakciją.
– Atvirai sakau, beldžiasi kasdien. Toks jau periodas, ypač, kai tendencijos geros ir nusimato galimybės. Ateina ir buvusių partijų narių, ir nepriklausančių. Visi, kurie demonstruoja socialdemokratines vertybes, mums įdomūs.
Bet „ne“ mes sakom tiems, kieno pažiūros nesuformuotos arba visiškai į dešinę. Partinė priklausomybė parodo žmogaus nuostatų stabilumą, bet tų lekiančių asmenų per partijas ir pretenduojančių į mūsų sąrašą nėra daug. O ir reikalavimai yra ir tam tikri (…). Nors gyvenime visko būna, visi nusipelno antro šanso.
– Paskutiniuose Seimo rinkimuose skambėjo šūkis, kad valdžioje dirbs vien tik profesionalai, imtasi didelių reformų. Kas bus jūsų profesionalai ir kokiose srityse ketinat aktyviausiai dirbt?
– Kartais taip nutinka, kad žodis įgyja kitą prasmę, dabar tapo pašaipa, nes galiausiai, kai kuriose srityse net pagadinta situacija. Mes, kaip politinė partija, prisiimam atsakomybę už visus narius, siūlomus žmones, paskyrimus ir rezultatus, neskirstysim į profesionalus ir ne.
Turim dvi sritis, kurias norim sustiprinti kietai. Tai švietimas ir kultūra – norim tuos klausimus išspręst. O prie jų dar siejasi sveikata ir socialinė apsauga. Esam procese su asmenybėmis. Gal tai skamba kažkiek keistai, bet dalyvavimas politikoje nėra labai populiarus ar malonus užsiėmimas. Ypač tų žmonių tarpe, kurie kažko gyvenime jau yra pasiekę.
Vienas medicinos srities profesorius, kurio kompetencijos ir reputacija neginčijama, pasiūlius dėtis prie komandos iškart atsisakė. (…) nes alga bus dvigubai mažesnė, skaitys apie save velniai kokių dalykų prigalvotų, iš profesinės srities išplėštas bus (…).
– Gal pats irgi svarstysit užimti Seimo Kultūros komiteto pirmininko vietą?
– (juokiasi) Nebebūčiau originalus, nes jau partijos lyderis vienas yra.
– Ryžtis dideliems, nepopuliariems sprendimams – sudėtinga. Ministras A.Veryga – vienas tokių pavyzdžių.
– Reikia jį gerbti už kietą stuburą. Bet – ačiū ne. „Verygmetį“ reikės pabaigti. Pirmas dalykas, yra daug eksperimentinio pobūdžio veiksmų, kurie sukėlė didelį nepasitenkinimą šiame sektoriuje, kaip pavyzdžiui, ligoninių tinklo optimizavimas. (…) Pateikta iškraipytų duomenų, skleista manipuliacija ir t.t.
– Kaip tada įtikinti savo srities specialistus, kad jie eitų į politiką? Kur rasit tokius, su stora oda?
– Kvietimo būdu, bet iškart pasakant: tavęs nemylės, puls, tu aiškinsiesi intensyviai, bet pažadu, kad mes darysim tą, ką žadėjom. Nes dabar ir valdantieji viena sugalvoja Vyriausybėje, o Seime, išdrasko. Juokingai atrodė pažadas, kad kultūra bus numeris vienas. Sukūrė komitetą, pastatė galingą pirmininką ir kultūros sektorius piestu stoja, daro performansus ir akcijas prie Seimo.
Neturint socialinių partnerių – bendruomenės palaikymo – rezultato pasiekt neįmanoma. Politikoje svarbi užduotis turėti socialinius partnerius, kurie padės įgyvendinti reformas (…). Pavyzdžiui, norint kultūros srityje pokyčių, akivaizdu, kad reikia sutarti su kultūros lyderiais, meno draugijomis. Dabar yra buldozerio principo požiūris, žmonės pokyčių bijo, nes nėra supažindinti gerai.
Tik išskirtiniais atvejais turi būti jis taikomas. Bet jeigu nepritaria visi veikėjai, tai reformos nepadarysi, dėl nesutarimo viduje, nepalaikymo įtakingų socialinių grupių. Taip yra tiek su švietimu, tiek su sveikata. Atėjo su pokyčiais, kuriems neaišku, kas pritarė ir kas jų tokių norėjo, supriešinimas tik įvyko. Turiu planą, modelį švietimo sričiai.
Išskaidrinkim sistemą, nustokim saviapgaule užsiiminėt. Turim įvairių kunigaikštysčių, kur draugas ar pažįstamas įdarbintas, bet jeigu į valdyseną skaidrumo neįneš, gyvens ir toliau pusbadžiu (švietimo sistema, – aut.past.).
– Regionuose neretai vienos partijos atstovai užima daugelį aukštų postų, žmonės tada abejoja pokyčių tikimybe. Jūsų partijos nariais taip pat yra daug merų, mokyklų direktorių. Esat su jais situaciją, pavyzdžiui, švietimo aptaręs, apie rezultatų pokyčius kalbėjot?
– Dedi faktus ant stalo ir kalbamės. Kai kurie padarę jau žingsnius teisingus, kai kurie dar ne. Jeigu mes (partija, – aut. past.) siūlom įsitraukimą į švietimo sistemos pokyčius, tai esam nusiteikę dirbti su tuo. Dabar siūlomos valdžios idėja – utopija – paimti iš steigėjų, sutvarkyti ir grąžinti atgal. (…) sistemoje yra protingų žmonių, kritiką skirti reikia partijoms, nes sutelkto veikimo nėra.
– Apie švietimo reformas kalbama prieš kiekvienus rinkimus – tik nelengva jas įgyvendinti. Neseniai ir pats kritikos sulaukėte, kad Vilniaus mieste galiojančios tvarkos nesilaikėte ir savo vaiką leidžiate į kitą mokyklą, nei priklauso pagal gyvenamą vietą. Nors pats dirbote savivaldybėje tuo metu, kai ši tvarka buvo priimta.
– Niekas neturi moralinės teisės aiškinti tėvams, kad jie privalo vesti vaiką į prastą mokyklą. Tiesiog tokios teisės neturi. Atsakomybę už prastas mokyklas turi prisiimti tiek savivaldybė, tiek Vyriausybė. Tai kad, vaikai vežiojami skersai išilgai po miestą (...) pirmiausia rodo sistemos netolygumą. Bet svarbiausia, kad negali būti prastų mokyklų, nes reikia ne tik įvardyti jas, bet ir spręsti jų problemas.
Ir atskirtį nekurti. Grįžtu prie to, kad turime pavyzdžių užsienyje ir net Lietuvoje bei mūsų modelį, kokias priemones taikyti ir sutvarkyti švietimo sistemą.
